Бенджамин Леберт - Pelikanų skrydis

— Man regis, kad daugiau teisybės, — mestelėjo man Merdokas, berniukas, dirbantis pas Džimį išvežiotoju, — jog tikroji priežastis, kodėl Žakas metė boksą, paprasčiausiai tokia: toje dvikovoje jį taip aptalžė, kad jis niekada nebesiryžo kelti kojos į ringą.

Koks skirtumas, pamirškime tai. Žakui reikėjo pasirinkti naują kelią. Po kurio laiko jis įgijo palankumą vieno kinų verslininko, kuriam iš pradžių atlikdavo tokias užduotis, apie kurias man nieko neprasitarė. Galiausiai pradėjo dirbti vienoje iš jo krautuvių Manhetene. Didelėje žuvų parduotuvėje kinų kvartale. Šaldytuvų patalpoje su kitais dviem vyrais turėjo darinėti žuvis. Paskui nemažai metų dirbo dar trijose panašiose parduotuvėse ir kinų restorano virtuvėje Elžbietos gatvėje. Kol 1997 metais gatvės šventėje kažkur kinų kvartale susitiko su mano dėde Džimiu ir jiedu, pajutę vienas kitam simpatiją, prie kioskelio išlenkė du ar tris degtinės stikliukus. Po metų buvo atidaryta užkandinė, kurioje jis nuo to laiko nepertraukiamai dirbo.

Be to, Žakas vedė didžiąją savo meilę Karminą, kuri su dviem seserimis ir broliu užaugo tame pačiame name Bronkse kaip ir jis. Jiems gimė sūnus, Ramonas, kuriam dabar buvo sukakę dvidešimt metų, ir jis dirbo viename Atlantik sičio viešbutyje. Pastaruoju metu Žakas su Karmina gyveno mažame butelyje Harleme, bet tik kelios savaitės iki man atvykstant į Niujorką ji išsikraustė.

— Priežastys — kaip ant delno, — pasakė man Frensis.

O buvo taip, kad beveik visą atlyginimą Žakas pralošdavo naktimis žaisdamas internetu pokerį. Išsiskyrimas su žmona, kuri jam jau buvo gerokai įkyrėjusi, baigėsi tuo, kad jis, kaip tvirtino Frensis, dar daugiau nei anksčiau sėdėjo prie kompiuterio, atrodė dar mažiau miegojęs ir jo nerimas dar labiau padidėjo. Aš, žinoma, apie tai nieko negalėjau pasakyti. Bet kartą mačiau, kaip jis išdrėbė lėkštę su dviem keptais kiaušiniais ir keptomis bulvėmis, o vos po dienos kalnas blynų, kurį jis pernelyg greitai norėjo permesti ant lėkštės, plestelėjo ant žemės. Tada Džimis klientui, kuris buvo užsisakęs blynų, tarė:

— Ko tu norėjai? Mėlynių kekso, ar ne?

Iš Merdoko sužinojau, kad Žakas kartą vėlią naktį skambino Džimiui ir maldavo jam paskolinti gana didelę pinigų sumą. Džimis, esą, atsakęs:

— Ne. Aš esu tavo draugas. Ir būtent todėl neduosiu tau pinigų. Ateik ryt rytą į darbą ir kartu pagalvosime, iš kur tau gauti pinigą. Bet iš manęs tu jų negausi.

Istorija baigėsi tuo, kad jis, aišku, pinigų davė. Tik viską taip susuko, kad atrodytų, jog pinigus Žakui davė Dorotė. Bet visi žinojo, kieno jie iš tikrųjų.

Pirmosios mano darbo dienos užkandinėje rytą mano dėdė meksikietis, prieš mums išeinant iš jo buto, man tarė:

— Žakas — tai tas mažas storulis su ūsais, tam niekada neskolink pinigų!

Tai buvo vienas iš tų retų sakinių, kuriuos man Džimis pasakė apie savo darbuotojus. Atsimenu, kad linktelėjęs tariau:

— Okei.

Šiek tiek baiminausi lipdamas laiptais žemyn. Bet Žakas niekada neprašė manęs pinigų.

Dar lieka Patrikas Merdokas, dirbantis pas Džimį išvežiotoju. Jam buvo šešiolika metų, ir visi jį Vadino tiesiog Merdoku. Kodėl, nežinau. Apskritai aš ne itin daug žinojau apie tą nutrūktgalvį amerikietį vaikinuką, diena iš dienos zujantį su ryškiai raudonu mopedu po Manheteno gatvių pragarą. Ant mopedo buvo užklijuotas baltas įžambiai iš apačios į viršų skaitomas užrašas Jimmy’s Gril l& Luncheonette, ant bagažinės įtaisyta pilka keturkampė dėžė su kiaušiniene arba omletu, kuriuos jis turėdavo nuvežti užsakovams. Tačiau vienas dalykas išsyk krisdavo į akis: visai nesvarbu, kokia būdavo savaitės diena, ar pildavo kaip iš kibiro, ar būdavo taip tvanku, kad baimindavaisi, jog vėliausiai vidurdienį neteksi sąmonės, visai nesvarbu, ar jo New York Knicks krepšinio komanda laimėjo, ar pralaimėjo: Merdokas visuomet būdavo kuo puikiausiai nusiteikęs. Galbūt dėl tos priežasties kiti užkandinės darbuotojai, šiaip jau jį mėgstantys, visuomet kalbėdavo su juo — o ypač apie jį — apmaudžiu tonu. Dažnai girdėdavai: „Ak, vėl tas Merdokas!“ arba „Na žinoma, Merdokas!“ arba „Žinau, Merdokas taip sakė, bet ar tai teisybė— kitas klausimas!“ O jeigu reikdavo atlikti patį bjauriausią darbą, pavyzdžiui, sutaisyti plaktuvę, arba jeigu sandėlyje praplyšdavo du šiukšlių prigrūsti maišai ir šiukšlės su visomis maisto atliekomis išsibarstydavo po visas grindis, šimtu procentų galėdavai būti tikras, kad išgirsi: „Merdokas vėliau sutvarkys!“ Gavęs pavedimą ką nors atlikti jis visuomet neniurzgėdamas kibdavo į darbą. Galbūt pyktis ant Džimio išvežiotojo kildavo todėl, kad po penkių valandų, prastovėtų užkandinėje prie kepsninės, atrodė, kad turi būti velniškai malonus jausmas skrajoti per miestą raudonu mopedu gaiviam vėjeliui pučiant.

— Nori sužinoti, kaip gavau šį darbą? — paklausė manęs Merdokas. — Visai paprastai. Mano tėvas dėl to kaltas. Jis įsivaizduoja, kad kol esi jaunas, būtinai turi dirbti tokius tvarius, pastovius darbus. Vėlesniame gyvenime tai turį duoti daug naudos. Žinai, mano tėvas visuomet pusryčiaudavo Džimio užkandinėje. Dar ir dabar pusryčiauja. Jis mėgsta šią užeigą. O kai sužinojo, kad reikia išvežiotojo, bemat mane ir įkišo.

Visą likusį laiką — tą laiką, kurio neišnaudodavo išvežiodamas kiaušinienes, — jis dirbo modeliu. Tai buvo jo aistra ir kartu didžioji ateities svajonė. Jis ir atrodė atitinkamai. Į jį žiūrėdamas turėjai kur akis paganyti. Labai aukštas, raumeningas. Išraiškingas, nepaisant jauno amžiaus, labai vyriškas veidas. Akys mėlynos kaip plaukymo baseinas. Dėl modelio darbo iš Džimio jam nuolat tekdavo išgirsti paniekinamų užuominų, nes šiam atrodė, kad modelio darbas — vienas iš pačių blogiausių užsiėmimų.

— Taip, — kartą man tarė Merdokas, — Džimis teisus. Tai tikrai siaubingas užsiėmimas. Tampi įžymus, uždirbi krūvas pinigų, skraidai po gražiausius žemės kampelius, na, tiesiog baisu, tikrai bjauru. Žinai, kai kada nors išeisiu į žmones, vieną dieną privažiuosiu Maybacbu prie jo užkandinės, užeisiu ir užsisakysiu sumuštinį su sūriu ir aitriąja paprika. Ir vargas jiems, jeigu tos paprikos bent trupinėliu bus per daug. Va tada tai jis išplės akis, tasai Džimis.

Kita didžioji Patriko Merdoko aistra buvo lesbiečių roko duetas iš Los Andželo, dažniausiai koncertuojantis gyvai ir susidedantis iš dviejų damų: vienos laibos ir vienos mažutės raumeningos. Beveik kasdien, net jeigu ir labai trumpai pasimatydavome, Merdrokas man susižavėjęs pasakodavo apie šitą grupę. Jis sakydavo:

— Johanna ant the Tits — tai geriausia grupė, kurią kada nors mačiau. Pasakysiu tau, kai jos ir vėl atvyks į Niujorką. Tada būtinai kartu nueisime.

Kol buvau pas dėdę Džimį, į Niujorką labai daug kas atkeliavo. Pavyzdžiui, miestą užgriebė uragano Kerio atšaka ir užliejo jį į potvynį panašiu lietumi. Tikras stebuklas, kad mes nepaskendome. Beje, vienas taksistas man pasakė:

— Žmogau, tai Niujorkas. Dėl to niekas nesuka sau galvos!

Į miestą atvyko ir negrų sutuoktinių pora, kurie kartu svėrė 350 kilogramų. Jis buvo kontrabosininkas, o ji — bigbendo dainininkė. Mačiau, kaip jie atvyko į Šeratono viešbutį ir su visais lagaminais ir skrybėlių dėželėmis išvirto iš taksi. Kai nusijuokiau, tasai atvykėlis taip pat juokdamasis paklausė:

— Iš ko juokiesi?

Turėjau paprasčiausiai pasakyti teisybę:

— Dar niekada nebuvau matęs vienoje krūvoje tiek daug gerai nusiteikusios ir patrauklios mėsos.