Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Kai Miesto daubą ir kovotojų pozicijas pasiekė žinia, kad akmenų lavina stebuklingai sunaikino pietinį turkų dalinį, visus pagavo kovingas įsiūtis. Ter Haikazunas ir Vadovų taryba jau negalėjo palaikyti tvarkos. Visų sielos prisipildė išdidumo, jie pajuto, kad Dievas jų pusėje. Tuo tarpu pasiuntiniai pranešė, jog pietiniai būriai traukiasi. Tada rezervistai griebė kirvius, kirtiklius ir kūjus. Vyrai ir moterys ėmė šaukti Ter Haikazunui: „Prie Šiaurinės perėjos! Parodykim tiems šunims!“ Kunigui neliko nieko kita kaip vadovauti įnirtusiai miniai. Laisvi būriai irgi puolė prie Šiaurinės perėjos. Nekontroliuojama jėga, su beprotišku riksmu puolanti iš visų pusių, per kelias minutes nulėmė kovos baigtį. Turkai buvo nublokšti už priešakinės tranšėjos į išeities pozicijas.

Bagratianas šaukė Ter Haikazunui greičiau siųsti rezervą atgal į stovyklą. Jei haubicos dabar atidengtų ugnį, didelę žmonių minią ištiktų neįsivaizduojama nelaimė. Kunigui tik didelėmis pastangomis pavyko sugrąžinti įsisiautusius žmones į stovyklą. Prakaituoti ir kruvini gynėjai karštligiškai skubėjo atitaisyti sugriautus pirmosios tranšėjos įtvirtinimus. Įtemptais pojūčiais Gabrielis kiekvieną akimirką laukė pirmojo sviedinio sprogimo. Iki sutemų buvo likusi dar valanda laiko.

Nors lekiančio sviedinio švilpesys gaudė Bagratiano ausyse, sprogimo taip ir nepasigirdo. Priešingai, įvyko kai kas visai nelaukta. Suskambo ilgas trimito signalas. Miško pakraštyje kitoje perėjos pusėje buvo matyti skubus judėjimas, žvalgai netrukus pranešė, kad turkų karinės pajėgos skubiai traukiasi trumpiausiu keliu į slėnį. Dar buvo šviesu, todėl galėjai matyti, kaip daliniai stabtelėjo Bitiaso bažnyčios aikštėje, kaip pulkininkas ir jo palydovai greitai nujojo per Johunoluką ir pietinius kaimus Svedijos kryptimi. Ši diena buvo sėkmingesnė ir maloningesnė už rugpjūčio ketvirtąją. Tačiau vakare niekas nė nebandė švęsti, veiduose nesimatė džiaugsmo, ir Miesto dauboje, ir pozicijose buvo tylu.

Parnešė žuvusiuosius. Pridengtus drobulėmis, suguldė į eilę lygioje pievoje, kurioje Ter Haikazunas buvo numatęs kapines, kadangi žemės sluoksnis čia buvo minkštas ir gilus. Nuo išėjimo dienos iki šiol mirė tik trys seni žmonės, kurių neseniai supiltus kapus žymėjo netašyti kalkakmeniai ir ant jų nupiešti kryžiai. Dabar reikėjo iškasti šešiolika naujų kapų, nes, be žuvusių nuo haubicų ugnies, dar aštuoni vyrai krito kovoje, o penki mirė nuo žaizdų. Šalia kiekvieno žuvusiojo būriavosi artimieji. Tačiau garsaus verksmo nesigirdėjo, tik tylus raudojimas.

Prie ligoninės barako gulėjo sužeistieji sunykusiais veidais ir įdubusiomis akimis. Barako viduje tilpo tik nedidelė jų dalis. Senajam gydytojui teko nepakeliamas darbas, kuriam neužteko nei jo sugebėjimų, nei jėgų. Be močiutės Antaram, jam padėjo Iskuhi, Gonzaga ir Žiuljetė. Žiuljetė šiandien darbavosi su begaliniu atsidavimu, lyg pasitarnaudama sužeistiesiems galėtų atlyginti už nepakankamą meilę šiai tautai. Ji atsinešė gana turtingą namų vaistinėlę, kurią prieš Bagratianams iškeliaujant į Rytus buvo paruošęs jų šeimos gydytojas Paryžiuje. Jos lūpos buvo pamėlusios, kartais ji susvyruodavo, rodės, tuoj nualps. Tada žvilgsniu ieškodavo Gonzagos. Ji žiūrėjo į jį ne kaip į mylimąjį, o kaip į negailestingą žmogų, verčianti ją įtempti paskutines senkančias jėgas. Vaistininkas Grikoras irgi laikė savo pareiga būti čia su savo medikamentais. Iš tiesų jis turėjo tik dvi medicinines priemones – kraują sulaikančią marlę ir tris didelius butelius jodo tinktūros. Jodas buvo ypač vertingas vaistas, nes galėjo sulaikyti pūliavimą tų žaizdų, kurias Petrosas Altuni buvo priverstas palikti gamtos malonei. Vaistininkas šį brangų medikamentą dalijo labai taupiai, o kai tinktūros sumažėdavo, įpildavo į butelį vandens.

Stefanas, slankiodamas su Haiko gauja po abu kovos laukus, kapines, ligoninę, stebėjo liūdnus įvykius. Jo gyvenime tai buvo pirmi žuvusieji ir sužaloti, rėkiantys, dejuojantys sužeistieji. Nuo šių baisių vaizdų jis pasidarė tarytum keleriais metais vyresnis, bet ramesnis dėl to netapo. Dėl ankstyvų aistrų jo veidas įgavo niūrią, užsispyrėlišką išraišką. Dabar, kai jis nieko nematančiu žvilgsniu žvelgdavo į tolumą, kartais darydavosi panašus į savo stabą Haiką, tik su besaikės įtampos atspalviu. Prieš naktį jis, paklusdamas įsakymui, pasirodė tėvui šiaurinėse pozicijose. Vadovai sėdėjo ratu aplink Gabrielį Bagratianą. Jis laikė rankose granatos degiklį ir šrapnelį ir aiškino jų veikimo principą. Granatos žiedo įrantas buvo ties raide „S“, tai reiškia „sprogimas“. Šrapnelio degiklio įrantas buvo skaičius „trys“. Tai reiškė tris tūkstančius metrų, distanciją nuo vamzdžio iki tikslo. Degiklis buvo rastas maždaug už kilometro nuo pirmosios linijos, vadinasi, galima spėti, kad patranka stovi už dviejų tūkstančių metrų nuo perėjos. Gabrielis Bagratianas paleido per rankas Musa Dago žemėlapį. Jame jis jau buvo pažymėjęs galimą patrankos buvimo tašką. Nuosekliai galvojant, patranka turėtų stovėti tuščioje įduboje, einančioje aplink Musa Dago šlaitą iš šiaurinės pusės. Tik šis siauras, bet atviras įdubimas leidžia haubicoms pataikyti į apšaudymo lauką, kitur pabūklams trukdytų giraitės, tektų per daug statmenai iškelti vamzdžius.

Stefanas, Haikas ir kiti paaugliai, susigūžę vyrams už nugarų ir sulaikę kvapą, klausėsi pokalbio. Nurhanas Eleonas svarstė, ar nebūtų galima pasigrobti pabūklų. Gabrielis Bagratianas ryžtingai pasipriešino. Jis aiškino, kad turkai arba atsisakys tęsti puolimą, tada haubicas nugabens atgal į slėnį, arba sugalvos naują planą, tuomet naktį patrankos bus perkeltos kitur. Abiem atvejais antpuolis būtų betikslis ir labai pavojingas, nes pabūklų apsauga, gal net visas pėstininkų būrys, iš priedangos gali suduoti puolantiesiems didžiulį smūgį ir juos sunaikinti. Juk jie jau turi patyrimo, ką reiškia pulti turkus atviru frontu. Jis, Bagratianas, nenorįs rizikuoti nė vieno armėno gyvybe. Nurhanas užsispyręs laikėsi savo nuomonės. Prasidėjo karštas ginčas, kuris užtruko gana ilgai, kol vadas galų gale jį griežtai sudraudė:

– Čaušai Nurhanai, tu pervargęs ir nesugebi blaiviai galvoti. Užteks! Eik miegoti! Po kelių valandų nuspręsime, ką daryti!

Berniukai visai nebuvo pavargę, jie jautėsi pilni jėgų, apie miegą net galvoti nenorėjo. Stefanas paprašė, kad jam leistų nakvoti kovotojų pozicijose. Tėvas, jau pasiklojęs miegoti, atidavė jam vieną savo antklodę. Gabrielis jau buvo praradęs poreikį miegoti lovoje uždaroje patalpoje. Net ir atvirame ore jam buvo sunku kvėpuoti, tokia slogi atrodė ši naktis. Išvargę vyrai sumigo kaip užmušti. Vienas prieš atsiguldamas dar užgesino žioruojantį laužą. Sustiprinta sargyba atidžiai stebėjo kalno prieigas. Berniukai kaip tylus paukščių būrys pakilo ir pasislėpė už uolų barikadų. Rugpjūčio mėnulis artėjo prie pilnaties. Ryškioje jo šviesoje berniukai susibūrė tarp kreidos uolų, kuždėjosi, bruzdėjo. Iš pradžių jie dirglioje mėnulio šviesoje plepėjo visokius niekus, be tikslo, vienas per kitą. Tačiau nuotykių ištroškusių sielų gelmėje slypėjo tas pats troškimas, kuris buvo apėmęs ir Stefaną. Pirmiausia vaikiškas smalsumas. Pamatyti pabūklus!

Haiko gaujoje buvo ne vienas žvalgybos grupės herojus. Ar negalima išžvalgyti vietovės negavus aiškaus Hapeto Šatachiano ar Samvelo Avakiano įsakymo? Šį visiems knietintį klausimą ištarė Stefanas. Dėl Iskuhi Biblijos jis pasielgė taip beprotiškai drąsiai, kad jį ėmė gerbti beveik kaip Haiką. Haikas, jausdamas, kad yra neabejotinai stipresnis, su atlaidžia ironija stebėjo, kaip kyla Bagratiano sūnaus autoritetas. Pro globėjišką pašaipą kartais prasiskverbdavo draugiško palankumo spindulėlis. Haikas mostelėjo kitiems, kad lauktų jo nekeldami nė menkiausio triukšmo. Jis norįs pažiūrėti, kas dedasi ten viršuje. Nė vienas negalėjo jam prilygti įžvalgumu ir sugebėjimu susilieti su aplinka. Greitu mostu jis uždraudė, kad kas nors jį lydėtų. Išnyko be garso, o po pusvalandžio vėl pasirodė. Patrankos matyti kaip ant delno, aiškino jis spindinčiomis akimis. Tokios didelės, storos, aukso spalvos, stovi viena nuo kitos šešių žingsnių atstumu. Jis suskaičiavo ne daugiau kaip keturiolika miegančių artileristų, tarp jų nė vieno karininko. Sargybinis tik vienas.