Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Trumpas smarkus šūvis, vienas, tuoj po jo kitas driokstelėjo ryto ore. Nuo atatrankos atramos įsirėžė į žemę. Blogai nutaikyti šrapneliai sprogo kažkur slėnyje, toli nuo tikslo. Bet ir to pakako, kad visas musulmonų kraštas sužinotų, jog krikščionys laimėjo dar vieną mūšį, užgrobė turkų patrankas, jog Damladžkas tapo neįveikiama tvirtove, o Armėnijos sūnūs, matyt, sudarė sutartį su džinais, piktosiomis Musa Dago dvasiomis.

Četehai ir dalis zaptijų išsinešdino dar tą pat naktį. Varganas dalinio likutis buvo įsitikinęs, kad to velniško kalno nepaimtų ir visa divizija. Binbašis nebūtų išdrįsęs rengti dar vieno puolimo, tai būtų sukėlę jaunų kareivių maištą. Apie naują puolimą jis ir nesvajojo, jį kamavo kitas klausimas: ar ilgos vežimų virtinės su žuvusiais ir sužeistaisiais atvyko į Antakiją nepastebėtos? Juk jis buvo griežtai įsakęs. Senojo binbašio veidas buvo pelenų spalvos. Po dviejų bemiegių naktų ir mūšio negandų jis vos pajėgė išsilaikyti ant arklio. Jo karjera baigta. Susilpnėjęs binbašio protelis, kuris ir gerais laikais buvo gana tingus, negalėjo sugalvoti nieko, kas kartu su juo į pražūtį patrauktų Dievo prakeiktą kaimakamą ir visus tuos žiurkes valdininkus, kaltus dėl gėdingų armėniškų reikalų.

Dviejų galingų šūvių trenksmas Miesto daubos gyventojus paveikė kaip griaudžiantys Dievo malonės ženklai. Net rūsčiausi ir uždariausi verkdami puolė vienas kitam į glėbį. „Gal Kristus iš tikrųjų nori, kad mes išsigelbėtume?“ Ryto aušros pasveikinimas tarytum sušvito žmonių širdyse. Bagratianų karališkas rangas tarsi iš naujo patvirtintas. Pas Gabrielį atėjo keletas vyrų prašydami, kad jo sūnui Stefanui būtų suteiktas didvyrio „Eleono“ titulas. Gabrielis gana griežtai atsisakė. Jo sūnus dar vaikas, jis nesuvokia tikrojo pavojaus. Tėvas nenori, kad sūnus tuščiai puikuotųsi, tas paskatintų jį naujoms beprotybėms, kurios vieną kartą gali baigtis siaubingai. Taigi dėl griežto tėvo Stefanas nesulaukė viešo pagerbimo. Jis turėjo tenkintis smulkiomis paprasto pagyrimo monetomis, kurios tomis dienomis žiro ant jo iš visų pusių. Jau daug vėliau armėnų metraštininkai, rašydami apie mūšius ant Damladžko, minės tik „didvyrišką jauno šaulio žygį“, neminėdami jo vardo. Tačiau kam Bagratiano sūnui būtų buvusi reikalinga toji šlovė, jei ji vis tiek būtų atėjusi per vėlai?

Gabrielis Bagratianas tapo kitu žmogumi, taip atsitiko ir Stefanui. Švelnios širdies žmonės negali imtis kruvino darbo ir nebūti nubausti, net jei jie tūkstantį kartų teisūs. Ant šviesios berniuko kaktos kažkokia įširdusi Musa Dago dvasia jau buvo uždėjusi savo tamsų antspaudą.

Tą didžiąją rugpjūčio keturioliktosios naktį įvyko ir dar kai kas, nors ir ne taip krito į akis. Sato dar vakare savo slaptais takeliais nuslinko pas drauges į slėnį. Juk ir joms reikėjo pranešti apie mūšio eigą, papasakoti, kad ant žemės po antklodėmis guli šešiolika žuvusiųjų, o sužeistieji dejuoja vis garsiau, kai kvailasis hekimas Altuni tepa jų žaizdas rudu vandeniu. Gyvasis laikraštis, bėgiojantis tarp kalno gyventojų ir kapų brolijos, šiandien galėjo pranešti tikrai įspūdingų naujienų ir tokiu būdu pateisinti savo egzistavimą daugeliui dienų į priekį. Tarnaudama savo klienčių poreikiams ir jausdama, kaip labai ją visi vertina, ji čia prisimerkdavo, čia vėl išplėsdavo šviesias akis ir gerkliniais garsais bei žodžių nuotrupomis susijaudinusi ir laiminga skelbė sensacingas žinias.

Kapinių brolija, senoji Vartuk, senoji Manušak ir Nunik, seniausia iš visų, jei tikėsi jos žodžiais, noriai jos klausėsi ir supratingai linksėjo galvomis. Jos staiga pajuto savo tikrąją vertę. Jos nebuvo nereikalingos, atstumtosios, ne, jos turi neginčijamą pareigą, kuriai tarnauja nuo neatmenamų laikų. Viršuje ant Damladžko guli šešiolika lavonų. Mirusiesiems jos reikalingos. Kol jos dirba savo darbą, jų piktieji priešai, Petrosas Altuni ir kiti švietėjai, praranda savo galias ir neturi teisės raudotojų nuvyti šalin.

Ir Nunik, ir Vartuk, ir Manušak, ir pulkelis kitų elgetų, suvokdamos savo svarbią misiją, lėtais, oriais žingsniais patraukė į savo lindynes, esančias čia pat, prie kapinių. Jos pasiėmė prikimštus, nuo purvo suskretusius maišus, kuriuos miegodamos paprastai pasidėdavo po utėlėtomis galvomis. Sunku aprašyti, kas puvo ir gedo šių maišų gelmėse. Tai buvo rinktiniai daiktai, tikrąja to žodžio prasme per pusę šimtmečio nuo žemės surinkti daiktai. Visame pasaulyje senos ir neturtingos moterys kaip apsėstos renka viską, saugo sukandijusius skudurus, kaupia supelijusias atmatas, rūpestingai prižiūri išmaldos gautus dalykus, skarmalus ir trūnėsius, bet čia tai buvo virtę tikra dvokiančių, nereikalingų šiukšlių orgija. Ir vis dėlto senų moterų maišuose šalia skudurų, lopų, tuščių dėžučių, suakmenėjusių duonos ir sūrio gabalėlių buvo ir Nunik, Vartuk, Manušak reikalingi įrankiai. Iš neišsemiamų maišų kiekviena traukė tuos pat daiktus: pilkus šydus ir indelius su riebiu tepalu. Jos sutūpė ir pradėjo dažytis veidus lyg tragedijos aktorės. Tamsiai violetinis grimas užpildė gilias raukšles ir pavertė bjaurius senių veidus išdidžiomis kaukėmis, kurios atrodė nepaliestos laiko. Ypač Nunik, vilkligės subjaurota nosimi ir tvirtais dantimis, barkšančiais iš belūpės burnos, atrodė kaip romantiškas amžinojo žydo Ahasfero moteriškas pavidalas. Jos dažėsi ilgai. Bet staiga nutraukė savo darbą, greitai užpūtė žvakigalį ir dvokiančios aliejinės spingsulės dagtį. Pro šalį pradundėjo arklių kanopos, pasigirdo pavieniai žmonių balsai. Tai buvo metas, kai binbašis su savo palyda nujojo Svedijos link. Kai triukšmas nutolo į Habibli, medžio drožėjų kaimą, moterys atsistojo, apsisiautė senas pasišiaušusias galvas šydais, kiekviena pasiėmė į ranką po ilgą lazdą ir su apiplyšusiomis šliurėmis leidosi į kelionę. Jų liesos, parudavusios kojos žengė nepaprastai plačiais žingsniais. Sato, sukrėsta didingo vaizdo, sekė joms iš paskos. Kai jos tylėdamos, pasiremdamos lazdomis žengė priešpilnio mėnulio šviesoje, nedaug trūko, kad raudotojas palaikytum antikinės tragedijos choro dalyvėmis.

Kokia neįveikiama buvo tų armėnių raganų gyvybinė jėga, kokios tvirtos jų širdys! Nė vienai nepritrūko kvapo užkopti į statų Ąžuolų tarpeklio šlaitą ir ateiti prie kapinių. Violetinėms raudotojoms užteko jėgų tuoj pat imtis darbo. Nunik, Vartuk, Manušak ir kitos sutūpė prie žuvusiųjų. Jų nešvarios rankos atidengė jau sustingusius veidus. Tada pasigirdo jų giesmė, turbūt senesnė už seniausias žmonijos giesmes. Tekstas buvo tik mirusiojo vardas. Jis buvo nuolat kartojamas, kol žalsvame danguje užgeso paskutinė žvaigždė. Nors tekstas buvo labai paprastas, melodija atrodė turtinga, ji nuolat keitėsi. Kartais tai būdavo pratisa monotoniška dejonė, kartais staugiančių koloratūrų virtinė, kartais nykus, begalinis skausmo persmelktas dviejų tonų virpesys, kartais aršus, spiegiantis šūksnis. Visa tai kartojosi ne laisvai, įnoringai, tai buvo taisyklingas giedojimas pagal griežtas senovės tradicijas.

Ne kiekviena raudotoja sugebėjo giedoti taip taisyklingai ir senoviškai kaip Nunik. Tarp jų buvo ir vidutinių, savanaudžių menininkių, kurios giedodamos galvojo apie likusių gyvųjų piniginę. Kokia gi nauda kad ir turtingiausiam žmogui čia, ant kalno, iš svarų ar piastrų? O jei jis dosniai apdovanodavo elgetas, atlikdavo ne tik Dievui patinkantį, bet ir naudingą veiksmą. Raudotojos, aklieji ir kiti atstumtieji sugebėdavo ir musulmonų kaimuose gerai panaudoti skambančius piastrus, jiems niekas nedarydavo nieko bloga. Taigi armėnų pinigai nedingdavo veltui, jie atitekdavo armėnų elgetoms, vargšams, o geradaris palyginti nesunkiai įsigydavo dangaus malonių. Taip giesmių draugės ragino Nunik iškalbingai aiškinti šį, rodos, tokį suprantamą dalyką, ir ji sugebėjo gerokai pakelti įprastą mirusiųjų apraudojimo kainą. Auštant pasirodė giminaičiai nešdami ilgus, gražiai išaustus laidojimo marškinius. Tai buvo brangus šeimos turtas, kurį reikia visada pasiimti, kad ir kur išsikeltum. Tokius marškinius, su kuriais žmogus kada nors prisikels, su niekuo nepalyginamą šventinį drabužį, šeimos nariai dovanodavo vieni kitiems per iškilmingiausias gyvenimo šventes. Prašymas pasiūti tokius marškinius buvo laikomas didele garbe, juos siūdavo garbingiausia giminės moteris.