Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Raudotojų stūgavimas dabar virto tyliu, jautriu šnabždesiu. Jis lydėjo mirusiųjų apiplovimo ir rengimo ceremoniją – paguoda, kuri nieko negalėjo paguosti. Pagaliau ilgi marškiniai žemiau pėdų buvo surišti dvigubais mazgais. Taip kaulai neišsibarstys kur papuolė ir Paskutiniąją Dieną, kai žmonijos kaulai turės susijungti ir žmonės bus Dievo teisiami, nebus jokios netvarkos. Prieš pietus kapai buvo iškasti, viskas paruošta laidotuvėms. Ant šešiolikos iš tvirtų šakų suręstų neštuvų žuvusiuosius tris kartus apnešė aplink altorių. Ter Haikazunas giedojo gedulingas giesmes. Paskui kapinėse jis tarė žmonėms keletą žodžių:

– Šiuos mūsų brangius brolius iš mūsų išplėšė negailestinga mirtis. Ir vis dėlto turime iš širdies dėkoti Dievui Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai už nepelnytą malonę, kad jie žuvo kovoje, būdami visiškai laisvi ir ilsėsis šioje žemėje tarp saviškių. Taip, mes dar tebeturime malonę mirti laisvi ir nepriklausomi. Todėl privalome teisingai suprasti šią malonę, kuri mums suteikta, ir nepamiršti šimtų tūkstančių, iš kurių ji atimta, kurie gėdingai miršta būdami vergai, nepalaidoti guli pakelių grioviuose ar pūva stepių platybėse, kurių kūnus drasko vanagai ir hienos. Jei užkoptume į aukštumėlę dešinėje ir pažvelgtume į rytus, pamatytume žemę, nusėtą mūsų tautos žmonių lavonais. Ten nėra nei pašventintų kapinių, nei kapo, nei kunigo, nei maldų, tik Paskutiniojo Teismo viltis. Todėl šią valandą, kai laidojame šiuos laimingus vyrus, supraskime tikrąją nelaimę, kuri užgriuvo ne mus, o kitus mūsų tautiečius!

Trumpas pamokslas privertė stovyklos žmones, kurie visi buvo čia susirinkę, giliai, iš visos širdies sudejuoti. Tada Ter Haikazunas priėjo prie pintinių su tėviškės žeme. Šešiolika kartų jis pasėmė šios žemės ir pabėrė saujelę po kiekvieno žuvusiojo galva. Buvo matyti, kaip jis rūpestinga ranka kiekvieną kartą vis šykščiau beria šią brangią žemę.

Nunik, Vartuk, Manušak ir kitoms raudotojoms vėl nusišypsojo laimė, vėl prireikė jų paslaugų.

Nespėjo varnalėšomis nusišluostyti dažų nuo veido, o jas pakvietė vykdyti kitos pareigos, šį kartą priešingos. Jei gimdymas truks ilgai, kaip jos tikėjosi, tai jos gaus porą kartų pavalgyti. Žinodamos, kad tarp penkių tūkstančių žmonių bet kada gali atsitikti žmogiškų dalykų, savo drabužių klostėse jos turėjo tai, kas būtiniausia: juodų pankolio sėklų, kregždžių išmatų, bėro arklio uodegos plaukų ir panašių medikamentų.

Dar nespėjo užsiverti žemė virš žuvusiųjų kapų, kai Hovsanai prasidėjo gimdymo skausmai. Palapinėje su ja buvo likusi tik Iskuhi, visi kiti išėjo į laidotuves. Su nesveika ranka mergaitė nedaug galėjo padėti svainei. Gimdyvei nebuvo kur atsisėsti ir atsiremti. Už nugaros užkištų pagalvių neužteko, jos per minkštos, o ir lova tebuvo tik geležinis rėmas. Tada Iskuhi prisiglaudė nugara prie Hovsanos, kad išsikankinusi moteris galėtų atsišlieti į jos kūną. Tačiau Iskuhi buvo per silpna ir negalėjo atlaikyti stipraus gimdyvės spaudimo. Nors mėšlungiškai kibosi į lovos rėmą, galų gale palūžo. Hovsana Tovmasian riktelėjo. Riksmą iš karto perprato Nunik. Neklystantis instinktas privertė raudotojas pasitraukti iš laidotuvių. Čia darbas jau padarytas, netikėtai didelis atlyginimas paslėptas po skarmalais. Nunik argumentai, regis, gedintiesiems padarė įspūdį. Kodėl monetos turėtų rūdyti ant Damladžko, jei jos gali būti naudingos tautos vargšams ir likimo nuskriaustiesiems? Kai kurie klausydami Nunik dejonių ir duodami išmaldą gudriai mirkčiojo. Mat sklido legendos, kad ne tik Nunik su vilkligės sužalota nosimi, bet ir storulė Manušak – milijonierės. Esą veidmainės kapinėse užkasusios slepia ne tik para , piastrų ir metalinių monetų lobius, bet ir pilnus puodus talerių bei storus svarų ryšulius. Dėl šio paslaptingo kapitalo Johunoluko kapinėse kartais kyla tikri elgetų mūšiai, kuriuos malšinti dažniausiai tenka Ter Haikazunui grasinant be gailesčio išvaikyti visą jų spalvingą gaują iš kapinių, išniekintų jų godumo. Bet milijonierės kiekviena proga, kaip ir dera tikroms milijonierėms, vaitodavo, esą jos turi nenuilsdamos darbuotis, kad apsirūpintų senatvei. Toji senatvė ir pelnytas poilsis, regis, atrodė joms dar labai labai toli. Storulei Manušak ir į barnius linkusiai Vartuk rūpėjo tik grynas pelnas, tuo tarpu Nunik pašaukimas buvo tikras, be pinigų, ji dar tarnavo ir kitoms dvasioms. Sužalota nosimi ji pauostė orą. Ne! Palapinių stovykloje nevyksta nieko. Čia nėščiųjų valanda dar neatėjo. Tik garsiai verkia keletas kūdikių. Prie ligoninės barako išsitiesę, sunkiai kvėpuodami gulėjo sužeistieji. Bet šiltame, giedrame ore galėjai pajusti švelnų virpesį, Nunik gerai pažįstamą, visada juntamą toje vietoje, kur į pasaulį veržiasi ateiti nauja gyvybė. Šio virpesio vedama Nunik kartu su Vartuk ir Manušak netrukus atėjo į Trijų Palapinių aikštę.

Išgirdusios Hovsanos riksmą palapinėje jos supratingai susižvalgė ir linktelėjo galvomis. Kaip muzikos žinovas niekada nesupainios skirtingų kompozitorių melodijų, taip jos niekada nesupainiodavo žmogiškų riksmų priežasties. Gimdyvės riksmas turi savus dėsnius, jis gali stiprėti, balsas darytis aukštesnis, atsirasti pauzės, vėl kristi žemyn – viskas savotiška, su niekuo nesupainiosi. Pagal savus ypatingus dėsnius galima atskirti nudegusio ar persekiojamo žmogaus riksmus. Ausis visada atskirs teisingai. Nesuklys ir nosis. Greičiausiai gali apgauti akys.

Iskuhi rengėsi bėgti ir pašaukti močiutę Antaram, kai trys parkos, neklausdamos leidimo, įsiveržė į palapinę. Iš tamsos išniro jų nejudrios violetinės kaukės. Abi moterys neteko žado. Jas išgąsdino ne senės – kas Johunoluke nepažinojo raudotojų – o laidotuvių apdarai, kurių jos dar nebuvo nusivilkusios. Nunik iš karto suprato šio prietaringo išgąsčio priežastį ir ėmė raminti moteris:

– Dukrele, tai gera lemiantis ženklas. Kai ateiname iš laidotuvių, mirtis neatseka mums iš paskos.

Nunik išsitraukė pirmąjį medicininį įrankį, zisą – ploną metalinį žarsteklį, kuriuo maišomos toniro žarijos, ir pradėjo ant vidinių palapinės sienų braižyti didelius kryžius. Iskuhi apstulbusi paklausė:

– Kodėl tu pieši tuos kryžius?

Nenutraukdama darbo Nunik paaiškino kryžių prasmę. Apie gimdyvės kambarį susirenka visos pasaulio dvasios, tarp kurių daugiau piktųjų nei gerųjų. Vos tik kūdikis ateina į pasaulį, vos tik išlenda jo galvutė, piktosios dvasios puola, bandydamos jį apsėsti. Todėl nė vienas žmogus neišvengia jų įtakos. Todėl kiekvieno širdyje slapta tyko apsėdimas. Taigi kiekvieno žmogaus prigimtyje yra šėtono dalis, tik vienas Jėzus Kristus, mūsų Išganytojas, laisvas nuo bet kokios velniavos. Nunik nuomone, svarbiausia pribuvėjos pareiga ir didžiausias menas sumenkinti šėtono dalį. Kryžiai tarytum užkerta jam kelią, tai savotiškas mistinis karantinas. Iskuhi prisiminė savo tremties naktis ir kamavusius sapnus. Ant jos griūdavo tikras, klastingas šėtonas, ji matydavo jo tarytum kaleidoskope besikeičiantį veidą. Ji irgi bandydavo sveikąja ranka daryti kryžiaus ženklus ore, kad jį nuvytų, ypač tada, kai silpnas kūnas pajusdavo, jog gali pasiduoti jo valdžiai. Ak, kiek daug baimės pasaulyje Kristus turi išsklaidyti!

Išmintingi Nunik postringavimai tuo dar toli gražu nesibaigė. Ji aiškino nustebusioms moterims, jog kai kurie vidaus organai, ypač širdis, plaučiai ir kepenys, labai pavaldūs demonams, kurie bando juos pasisavinti. Visas gimdymo veiksmas yra ne kas kita kaip antgamtinių būtybių grumtynės dėl to, kieno pusėn bus patrauktas kūdikis. Juo aršesnė ši kova, juo sunkesnis gimdymas, juo ilgiau trunka skausmai. Todėl protinga motina turi panaudoti seniai išbandytas priemones ir gudrybes, kurias jai siūlo Nunik. Tada ir kūdikis lengviau pakelia pirmąsias pavojingas gyvenimo dienas. Ir būsimas žmogus tada esąs geriau pasirengęs likimo išbandymams, kurie yra ne kas kita kaip gimdymo kančių atsikartojimas. Savo pranašystes Nunik skelbė įgudusiu balsu švelniai niūniuodama, kartais įpindama į savo kalbą senovinių armėniškų žodžių, kurių Iskuhi nesuprato, nors Marašo misijų mokykloje buvo mokiusis klasikinės armėnų kalbos.