Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Pirmajam išgąsčiui praėjus, trijų išsidažiusių pribuvėjų darbas tikrai pradėjo veikti raminamai, netgi migdyti. Hovsana iš tikrųjų užmigo ir, atrodo, nė nejautė, kaip Vartuk užrišo jai ant riešų ir ant kulkšnių ilgą šilkinę virvelę. Nunik priėjo prie pat lovos ir ėmė jai aiškinti:

– Juo ilgiau tu uždengta, juo ilgiau uždengtos ir tavo jėgos. Juo vėliau tu atsiversi, juo daugiau palaimos įeis į tave ir išeis iš tavęs.

Tuo metu nedidukė nerangi Manušak priešais palapinę iš žagarų sukūrė laužą. Jame įkaitino du lygius, panašius į duonos kepalus akmenis. Tai buvo dar visai suprantami burtai. Karšti akmenys, suvynioti į audeklą, turėjo šildyti išsekusios gimdyvės kūną. Net ir Petrosas Altuni būtų galėjęs pritarti šitai šundaktarystės magijai, kaip ir pankolio arbatai, kurią Manušak virė ant laužo. Tačiau Altuni net reti plaukai ant galvos pasišiaušė, užtikus prie gimdyvės savo mirtinas priešininkes. Su jaunatvišku vikrumu jis stvėrė lazdą ir išvijo raudotojas iš palapinės, palydėdamas jas skardžiais šūksniais ir apibūdinimais, tarp kurių „maitvanagiai“ buvo švelniausias.

Kaip matome, daktaras Petrosas Altuni buvo karštas vakarietiško mokslo šalininkas. Argi jo mecenatas Avetisas Bagratianas nedavė jam išsilavinimo? Argi nebuvo penkeriems metams pasiuntęs į Vieną studijuoti, kad aukštai iškėlęs laikytų proto švyturį virš liaudiškų prietarų? Argi Petrosas ištikimai nesilaikė geradariui duoto pažado iki mirties dirbti Johunoluke ir nesitraukti iš septynių varganų kaimų prie Svedijos? Gal kam nors atrodo, kad šio pažado vykdymas ir nepajudinama ištikimybė jam buvo lengva auka? Ne mažiau kaip trisdešimt kartų jį bandė sugundyti garbingais pasiūlymais. Antakijos bendruomenės taryba ne kartą siūlė jam palankiausias darbo sąlygas, taip pat Aleksandretė, netgi toks didelis miestas kaip Alepas. Jis tebesaugo kvietimus, pasirašytus vali ir kaimakamo, kuriuose jam siūloma vadovauti medicininei srities valdybai, jei paliks vargingus pajūrio kaimelius.

Visoje Osmanų imperijoje niekas nebuvo taip pageidaujamas, taip dosniai apmokamas kaip gydytojas, turįs Europos universiteto diplomą. Tokie žmonės buvo vertinami aukso kaina. Hekimas Petrosas jau seniai būtų turtuolis, turintis namus Alepe arba Maraše, gerbiamas nuo Stambulo iki Deir es Zoro, dešimties ligoninių vadovas, osmanų armijos Generalinio štabo gydytojas. Jo armėniška kilmė jam nė kiek nekliudytų, apie tremtį nebūtų ir kalbos. O kokia gi jo padėtis dabar? Kaip likimas jam atsidėkojo už tai, kad išlaikė geradariui duotą žodį? Atsakymo ieškoti neverta. Kas prisiima nešti savo idealo kryžių, negali tikėtis nieko kita. Altuni galėtų paguosti nebent mintis apie „iškeltą proto švyturį“. Bet kaip tik iš šios varginančios ir kartu garbingos veiklos jis pats ne kartą karčiai pasijuokdavo.

– Ak, tik pažiūrėkit į šiuos žmones! Kaip mažai jie išmoko per tas keturias dešimtis mano praktikos Johunoluke metų! Nepasitikėjimas „franku hekimu“ išliks visada, nors žiūrėdami tau į akis jie apsimeta karščiausiais švietimo šalininkais. Žinoma, mano pastangos davė neblogų vaisių. Mirtingumas mūsų kaimuose mažesnis negu kitur, ypač tarp musulmonų. Ir vis dėlto to nepakako, kad išnyktų visokios Nunik ir kitos kapinių putpelės ir raganos. Jei dieną jas išvarai lauk, naktį jos, giminių kviečiamos, grįžta prie ligonio lovos. Kaip tokioje nešvarioje prietarų jūroje galima iškelti proto švyturį arba – tai dar sunkiau – priversti laikytis higienos ir švaros?

Tokias kalbas iš diplomuotojo hekimo Altuni galėjai išgirsti dažnai. Bet apie tai, kas jį dar labiau erzino, jis nė nekalbėjo. Per visus tuos ilgus metus, kai jis ant savo romaus asiliuko jodinėjo po kaimus, kai jį pagalbon šaukdavosi ir daugelis apylinkės musulmonų, jam tekdavo pamatyti be galo keistų dalykų. Nors mokslą įtikėjęs gydytojas priešinosi visa savo esybe, vis dėlto turėjo pripažinti, kad purviniausi šundaktariai savo pasibjaurėtinais metodais, nepaisydami jokios aseptikos ir antiseptikos, dažnai gana sėkmingai išgydo ligonius. Aštuonias dešimtis atvejų iš šimto diagnozė būdavo „pikta akis“. Geriausi vaistai nuo jos – seilės, avių šlapimas, sudeginti arklio ašutai, paukščių mėšlas ir kiti ne mažiau skoningi dalykai. Ir vis dėlto ne kartą yra atsitikę taip, kad ligonis, kurį jis jau buvo atsisakęs gydyti, nepaprastai greitai pasveikdavo nurijęs popierėlį su Biblijos ar Korano citatomis. Altuni buvo ne iš tų, kurie galėtų patikėti stebuklinga praryto popierėlio galia ir imtų abejoti moksline medicina. Bet kas iš to? Ligonis pasveiko, ir tiek. Armėnų kaimuose irgi kartais pasklisdavo žinia apie tokią sėkmingą terapiją, ir tada jo pacientai būriais bėgdavo pas arabų hekimus arba konsultuodavosi su Nunik ir nevalyvomis jos likimo draugėmis. Kartais tarp tų tamsuolių atsirasdavo įgudusių švietėjų, kurie taip pat tarėsi iškėlę švyturį. Nuo to daktaro Altuni sieloje, žinoma, nepasidarydavo šviesiau.

Tai buvo viena Petroso Altuni nusivylimo priežastis. Buvo ir kita, kurią jis dar labiau slėpė. Mokslas, švietimas, pažanga – viskas puiku! Bet jei nori skleisti šviesą ir pažangą, turi pats būti apsišvietęs ir nuolat žengti pirmyn. Tačiau kokia pažanga galima Musa Dago šešėlyje, kai nežinai naujausių mokslo laimėjimų, neturi medicinos knygų, žurnalų? Grikoro biblioteka atgręžta į praeitį, joje galėjai rasti atsakymus į beprotiškiausius klausimus, bet apie mediciną joje nebuvo beveik nieko, nors pats jos savininkas buvo vaistininkas. Petrosas Altuni teturėjo tik „Medicinos žinyną“, vokišką 1875 metų leidimą. Tiesa, tai buvo stora knyga, joje aprašyta viskas, kas reikalinga gydytojui. Ir vis dėlto naudos iš jos buvo ne tiek daug. Nepermaldaujamas laikas ne tik seniai paliko praeityje daktaro žinyną, bet ir gerokai ištrynė jo vokiečių kalbos žinias. Hekimas Petrosas buvo kitoks žmogus negu Grikoras. Kai šis išrinktasis sklaidydavo savo bibliotekos knygas, kurių kalbos nemokėjo, jį vis tiek apšviesdavo dvasios liepsna ir jis it sibilė galėdavo pranašauti iš užverstų knygų taip sėkmingai, kad net įtarusis ir pavydusis Voskanianas negalėjo atskirti, kur čia mokslas, o kur gryni pramanai. Tuo tarpu Petrosas Altuni buvo kuklus racionalistas, iš jo netryško kūrybiškumo šaltiniai. Todėl jis net neatsiversdavo savo nebyliu tapusio žinyno, net nesinaudojo juo kaip amuletu ar fetišu. Iš viso, ko buvo teoriškai išmokęs Vienos universitete, dabar liko menki trupiniai. Todėl jam egzistavo tik apie dvi dešimtis žinomų ligų. Nors matė daugybę žmogiškų kančių, visas jas sudėliodavo į nedaugelį lentynėlių, kurias išlaikė jo atmintis. Taigi kenčiančios širdies gilumoje jis laikė save tokiu pat nemokša kaip visi tie hekimai, šundaktariai ir raudotojos, kurių pasibjaurėtinas gydymas velniškai dažnai būdavo sėkmingas. Kaip tik šis nepasitikėjimas savimi darė jį geru gydytoju, nes bet koks meistriškumas remiasi žinojimu to, kas nepasiekiama, ir kuklumu, jei kas nors gerai pavyksta. Dėl tų pat priežasčių jį, nusivylusį vakarietį, pagaudavo didžiausias įtūžis, kai pamatydavo Nunik, Vartuk ar Manušak. Bet šiandien jo pyktis mažai padėjo. Išvytosios šundaktarės stovėjo Trijų Palapinių aikštės pakraštyje ir varstė jį pašaipiais žvilgsniais.

Pastoriaus žmona Hovsana Tovmasian buvo pirmoji moteris, kuriai atėjo metas gimdyti kaip tik ant Damladžko. Net ir gyvenant slėnyje kūdikio gimimas buvo visuomeninis įvykis, susirinkdavo artimesni ir tolimesni giminės, neišskiriant ir vyrų. Juo iškilmingesnis ir svarbesnis šis įvykis buvo čia, ant kalno, kur didžiausiame varge, kokį tik tauta yra kada patyrusi, turėjo ateiti į pasaulį pirmasis armėnų naujagimis. Net ir palankaus likimo dovana, dvi auksinės haubicos, nebe taip traukė žvilgsnius. Minia, prieš pietus keliavusi apžiūrėti puikių trofėjų, dabar rinkosi į Trijų palapinių aikštę, šventiškiausią varganos stovyklos vietą.