Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Gabrielis teisingai įvertino padėtį. Priešais Johunoluko bažnyčią stovėjo strazdanotasis miudiras. Bet ten pasirodė ir aukštesnis viršininkas, pats kaimakamas, kamuojamas kepenų ligos. Jis turėjo žiūrėti tvarkos. Jo pasirodymas turėjo rimtą priežastį. Po antro dar liūdnesnio ir gėdingesnio reguliariosios kariuomenės pralaimėjimo Antiochijoje įvyko tai, kas turėjo reikšmingų pasekmių.

Tarp kaimakamo ir vargšo binbašio su kūdikio skruostais prasidėjo mirtina kova. Kuklus kareivinių viršininkas savo pasenusiais metodais toli gražu negalėjo pasipriešinti subtiliai naujojo stiliaus Itihado politikai. Jis tik dabar suprato, kodėl jo mirtinas priešas, jo pavaduotojas juzbašis, kaip tik tuo metu išėjo atostogų. Išleisdamas jį atostogų binbašis pateko į pavaduotojo spąstus. Dabar majoras tikrai netrukus užims jo vietą. Viskas prasidėjo nuo to, kad kaimakamas sugebėjo gudriai nukreipti gyventojų pyktį į binbašį. Antiochijoje tėra tik viena ligoninė, priklausanti civilinei valdžiai. Susirgę kareiviai, jei liga nebūdavo labai sunki, likdavo kareivinėse. Bet jei prireikdavo gydytojo pagalbos ir slaugos, karinė vadovybė turėdavo prašyti civilinę administraciją, kad sunkiai susirgęs kariškis būtų priimtas į ligoninę. Šia biurokratiškai painia sistema kaimakamas ir pasinaudojo. Nors pulkininko karjera neabejotinai žlugusi, vis dėlto pranešimai, ataskaitos ir tyrimai gali užtrukti ilgas savaites, tik tada binbašis bus atleistas. Iki tol nebūtų galima žengti nė žingsnio. Tačiau kaimakamo politikai reikalingi patikimi Itihado žmonės, o ne tingūs barzdoti seniai iš Abdiulchamido laikų. Juodu su majoru aiškiai numatė, kas gali atsitikti, ir derino savo veiksmus.

Naktį, keletą valandų prieš tai, kai binbašis grįžo į Antakiją ir turėjo pranešti apie pralaimėjimą, atvažiavo ilgos vežimų virtinės su žuvusiais ir sužeistaisiais akmenų griūtyje ir mūšyje. Hiukiumete šviesos nedegė, nors visi viską žinojo. Kai sužeistieji buvo atgabenti prie ligoninės vartų, ligoninės viršininkas griežtai atsisakė juos priimti. Be raštiško kaimakamo leidimo jam įsakyta nieko neįsileisti. Nepadėjo nei riksmas, nei keiksmai. Gydytojas po atviru nakties dangumi, mėnulio ir žibalinių lempų šviesoje sutvarstė pavojingiausias žaizdas. Jis irgi neturėjo nei vietos, nei leidimo varganame ligoninės barake paguldyti dar du šimtus vyrų. Apimtas nevilties pasiuntė savo pagalbininką pas kaimakamą nurodymo, ką daryti. Praėjo labai daug laiko, kol pasiuntinys grįžo nieko nepešęs. Kaimakamas taip kietai įmigęs, kad niekaip nepavykę jo prižadinti. Tada nuspręsta dejuojančius ir verkiančius sužeistuosius perkelti į kareivines, kad jie bent turėtų stogą virš galvos. Tuo tarpu patekėjo saulė, išaušo diena. Kruvinų vežimų vaizdas Antiochijos gyventojams padarė neapsakomą įspūdį. Kai likimo apipešiotas binbašis ir jo štabas per Oronto tiltą įžengė į miestą, jį pasitiko akmenų kruša ir jam tik aplinkkeliais, negarbingai pavyko pasislėpti savo kanceliarijoje. Tik dabar, kai jau buvo prasidėjęs turgaus dienos šurmulys ir spūstis, laimingasis miegalius kaimakamas davė reikalingą leidimą ir leido nelaimingųjų eisenai slinkti į ligoninę, tačiau griežtai įsakė, kad jų kelias eitų per didžiąją turgavietę.

Pageltusių veidų ir kruvinų tvarsčių vaizdas sukėlė didžiulį pasipiktinimą. Įtūžusi minia susirinko prie kareivinių ir išdaužė vargšo binbašio langų stiklus, kurie šiuose kraštuose tikra brangenybė. Bet to dar neužteko! Kariuomenės likučiai buvo tokie išsigandę ir nukamuoti, kad uždarė kareivinių vartus, bijodami minios kaip bailūs miesčionys. Kiekvienoje žmonių minioje slypi greitai įsiliepsnojanti neapykanta valstybinei valdžiai. Prastuomenė mirtiną tylą už kareivinių sienų palaikė savo pergale ir vėl ėmė mėtyti akmenimis. Karininkai maldavo binbašį duoti įsakymą, kad sargybiniai šautuvų durtuvais išvaikytų įsisiautėjusią minią. Bet senasis binbašis gulėjo ant sofos neklausydamas jokių patarimų. Iš jo lūpų sklido tik dejonės:

– Aš nekaltas! Aš nekaltas!

Mirtinai išvargęs nuo visų išgyvenimų jis verkė, kai nemiegojo, ir užmigdavo, kai nustodavo verkti. Karinis dalinys turėjo patirti dar vieną gėdingą dalyką. Nuo šėlstančios minios jį išvadavo civilių pajėgos – policija ir zaptijai.

Kai vyko šie džiuginantys įvykiai, kaimakamas su miudiru iš Salonikų – tuo, kurio nagai buvo taip išpuoselėti, – nuėjo į miesto telegrafą. Abu ponai, turėdami nuostabią politinę uoslę, surašė telegramą jo ekscelencijai Alepo vali . Ši be galo ilga telegrama užėmė dešimt tirštai prirašytų blankų, ją sudarė tūkstantis šimtas penkiasdešimt žodžių. Ji buvo klastinga kaip menko, bet garbės trokštančio advokato kalba ir šmaikšti kaip radikalaus laikraščio vedamasis. Pradžioje ryškiomis spalvomis buvo aprašyta nepavykusi stovyklos likvidavimo operacija, suskaičiuoti dideli nereikalingi nuostoliai, papasakota apie tai, kaip sukilėliai pagrobė nesaugomus pabūklus, ir tai pavadinta siaubinga vadovybės klaida, o juk tokia ji iš tikrųjų ir buvo. Nuo šių nemalonių dalykų kaimakamas perėjo prie kitų, su liūdesiu pažymėdamas, jog jo pasiūlymai karinės vadovybės visada priimami su įtarumu. Be to, jis jokiu būdu negalįs nutylėti, kad žmonių širdys pilnos pasipiktinimo, jie vis griežčiau reikalauja tuoj pat atleisti iš pareigų daliniams vadovaujantį binbašį ir netgi kelia neramumus gatvėse. Policijos ir žandarmerijos neužtenka riaušėms suvaldyti. Todėl būtų išmintingiausia jiems nusileisti. Jo ekscelencija turėtų pasirūpinti, kad čionykštis komendantas būtų atitinkamų karinių organų atšauktas ir karo teismo nubaustas. Iš visų šių įvykių kaimakamas darąs išvadą, kad dėl visko kalta „dviguba kompetencija“, kadangi Sirijos vilajetus valdo ir politiniai atstovai, ir Ketvirtosios armijos vadovybė. Kol bus įsigalėjęs toks dvigubas pavaldumas, jis negalįs nei palaikyti tvarkos savo valdyboje, nei užtikrinti sklandaus armėnų deportacijos vykdymo. Juridiškai labai pagrįstai jis aiškino, jog armėnų bendruomenės išvarymas yra vidaus reikalų instancijų užduotis. Net ir aukščiausia karinė valdžia neturinti veikti savarankiškai. Kariškių vaidmuo čia geriausiai išreiškiamas žodžiu „pagalba“. Kaip kariškiai panaudojami šiai pagalbai teikti, turi priklausyti tik nuo civilinės valdžios sprendimų, kaip reikalauja įstatymas. Todėl dabartinė praktika yra neteisėta, kadangi kariškių vadovybė elgiasi savavališkai, prieštarauja provincijos valdžiai ir net naudoja savo tikslams žandarmeriją, tai yra civilinę instituciją. Armėnų bendruomenės tokių faktų akivaizdoje skatinamos priešintis, o toks pasipriešinimas, pradėjęs reikštis visoje imperijoje, galėtų turėti labai skaudžių pasekmių.

Šią nepaprastą valstybinės svarbos telegramą kaimakamas baigė kone grasinimu: jis galįs imtis ginkluotos armėnų stovyklos ant Musa Dago likvidavimo tik tada, jei visa valdžia bus jo rankose. Šiam tikslui reikalinga tokia stipri karinė pagalba, kuri pajėgtų visiškai ir be jokių išlygų užimti kalną. Šiai akcijai neturėtų vadovauti ne vietinis, šio krašto sąlygų nepažįstantis karininkas, jis primygtinai prašąs paskirti vadovu Antakijos komendantą pavaduojantį majorą, tačiau ir šis armėnų klausimu turįs visiškai paklusti jam, kaimakamui. Kitu atveju, jeigu jo teisėti reikalavimai nebūtų įvykdyti, jis, kaimakamas, drįstąs siūlyti palikti patirtą gėdingą pralaimėjimą be pasekmių, nesiimti jokių priemonių, o sukilėliams ant Musa Dago duoti ramybę.

Kaimakamo raportas politiniu ir psichologiniu požiūriu buvo tikras šedevras. Jei bus įvykdyta bent dalis jo norų, jis taps nepriklausomiausiu Sirijos provincijos valdytoju. Patyręs senesnio sukirpimo valdininkas būtų pasibaisėjęs pasipūtėlišku milžiniškos telegramos tonu. Skvarbus ir įtaigus tonas buvo kaip tik pritaikytas šiandienos jaunaturkių ausiai. Jie tiesiog keliaklupsčiavo prieš Vakarus ir jautė prietaringą pagarbą tokiems žodžiams kaip „iniciatyva“ ar „energija“, net jeigu šie žodžiai reiškė kritiką.