Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Iš neapykantos prašviesėjusioje Džemalio galvoje iškilo daugybė išdavikiškų detalių, atspindėjusių niekinamą Envero požiūrį į jį. Enveras ir jo klika visada laikė jį toliau nuo centro, nepranešdavo apie svarbius sprendimus, nekviesdavo į slaptus pasitarimus. Tokie santykiai Džemaliui iš pat pradžių atrodė kaip rafinuotų pažeminimų grandinė, bet didžiausias pažeminimas buvo tas, kad jis niekaip nesugebėjo pakilti aukščiau Envero, kad Envero esybė ir jo veikla beviltiškai nustumdavo Džemalį į antrą vietą, nors pats buvo tvirtai įsitikinęs esąs geresnis vadovas ir geresnis kariškis.

Pakėlęs kairįjį petį, Džemalis Paša vis dar lakstė aplink stalą. Jis jautėsi visiškai bejėgis. Galvoje sukosi vaikėziškos svajonės. Štai jis įžengia į Stambulą su nauja armija ir suima tą įžūlų pasipūtėlį, atveria sąjungininkams Bosforo vartus, sudaro sąjungą su dabartiniu priešu!

Jis trečią kartą paima telegramas, bet tuoj vėl meta ant stalo. Kaip jis galėtų kuo skaudžiau įgelti Enverui ir jo sėbrams? Džemalis žino, kad jiems armėnų sunaikinimas yra švenčiausias patriotiškas uždavinys. Ir pats ne sykį buvo pareiškęs panašią nuomonę. Tačiau jis niekada nebūtų pakentęs Envero diletantizmo, nebūtų pavertęs Sirijos mirties kloaka. Į pasitarimus apie deportaciją gynybos ministras, žinoma, jo nepakvietė. Kitaip mielojo Envero planas būtų sutrintas į šipulius. Tai irgi buvo viena iš priežasčių, dėl kurių žavusis niekšelis jį pasiuntė į pietryčius. Apimtas keršto troškimo Džemalis svarstė, kad vertėtų uždaryti Sirijos sienas, pasiųsti tremtinių kolonas atgal į Anatoliją ir tokiu būdu sužlugdyti didįjį sumanymą.

Tą akimirką į duris pasibeldė štabo viršininkas pulkininkas fon Frankenšteinas. Džemalis tuojau pat išmetė iš galvos tuščius, jaudulio sukeltus svaičiojimus. Jis vėl tapo santūriu, viską skrupulingai pasveriančiu generolu. Tokį jį visada pažinojo pavaldiniai. Aistringos aziato lūpos greitai pasislėpė tankioje barzdoje. Vokiečių pulkininko akivaizdoje jis visada ypač stengėsi sudaryti rūstaus, vien logika besivadovaujančio žmogaus įspūdį. Fon Frankenšteinas išvydo ramų ir šaltą karo vado veidą. Juodviem susėdus, vokietis atsivertė aplanką, išsitraukė užrašus, norėdamas pranešti apie naujų dalinių dislokavimą Sirijoje, ir pastebėjo priešais gulinčias telegramas, o viršuje – Envero Pašos telegramą.

– Jūsų ekscelencija, gavote svarbių pranešimų…

– Nekreipkite dėmesio, pulkininke, – atsakė Džemalis. – Visa, kas čia svarbu, priklauso ne nuo gynybos ministro, o tik nuo manęs.

Raudona ranka paėmė Envero telegramą, sudraskė ją į mažus skutelius ir išmetė pro langą, už kurio buvo Dovydo tvirtovė. Taip turkų vado susierzinimas netikėtai išėjo į naudą Gabrieliui Bagratianui. Nes Džemalis Paša nieko neatsakė į telegramą, nepasiuntė į Antakiją nė vieno vyro, nė vieno kulkosvaidžio, nė vieno pabūklo ir nepadėjo išrūkyti Musa Dago armėnų lizdo.

Džemalio Pašos neveiklumas išgelbėjo kalnų armėnus nuo greitos žūties, bet neišvadavo iš lėtai siaurėjančio mirties žiedo. Nors Sirijos ir Palestinos diktatorius tiesiogiai nesikišo, buvo žemesnių žinybų, galinčių veikti savarankiškai. Užsispyręs majoras, paskirtas į nelaimingojo Antakijos binbašio vietą, iš Alepo rezervo generolo išsireikalavo keletą kuopų tenykščio garnizono kareivių. Be to, Alepo vali raštiškai pažadėjo jam visą būrį zaptijų. Taigi matome, kad kaimakamas Alepe šį tą laimėjo. O sėkmė visada skatina dar didesnį garbės troškimą.

Savo stebėjimo poste Gabrielis Bagratianas labai dažnai pajusdavo, kad Damladžkas – tarytum nejudrus taškas begalinėje besisukančioje sistemoje, absoliuti ramybė nematomo, bet pašėlusio mirtino priešiškumo sūkurio centre. Tik šiandien, kai iš visų pusių į slėnio kaimus plūdo jaučių traukiami vežimai, krovininiai asilai, būriai žmonių, judėjimas aplink ramybės tašką pasidarė visiems matomas. Ką gi reiškia šis tvanas? Kaimakamas nusprendė, jog atėjo valanda, kai jis pagirtinais politiniais veiksmais gali atsistoti į pirmąsias savo partijos gretas, todėl įaudė į armėnų mirties audinį dar vieną tvirtą siūlą. Mat stiprėjo arabų nacionalinis judėjimas, jau seniai kėlęs rūpesčių Sirijos valdžiai. Plačiai paplitusios slaptos sąjungos, tokios kaip „El Ahd“ („Priesaika“) ar „Broliai arabai“, skleidė ugningą ir gana efektingą propagandą prieš Stambulą, trokšdamos kada nors sujungti visas arabų gentis į vieną savarankišką ir nepriklausomą valstybę. Čia, kaip ir visur pasaulyje, klestėjo nacionalizmas, skaldydamas į varganas biologines sudedamąsias dalis idėjines ir net religines imperijos institucijas. Kalifatas yra dieviška idėja, tuo tarpu turkai, kurdai, armėnai, arabai tėra tik žemiškas faktorius. Senųjų laikų pašos gerai suprato, kad aukštesnės dvasinės vienybės mintis, kalifato idėja yra kilnesnė negu kai kurių karjeristų beprotiškas pažangos troškimas. Visas tas kritikuojamas senosios imperijos tingumas, apsileidimas, mieguistumas ir korupcija slėpė atsargią, išmintingą valstybės politiką, kurios negali suprasti trumparegiai vakariečiai, reikalaujantys greito rezultato. Senieji pašos subtiliai jautė, kad didingų, bet apgriuvusių rūmų negalima per daug remontuoti. O jaunaturkiams pavyko per kelias akimirkas sugriauti ištisų šimtmečių pastangas. Jie padarė tai, ko, valdydami daugiatautę valstybę, jokiu būdu neturėjo daryti! Jų nežabotas nacionalizmas pažadino ir pavergtų tautų nacionalizmą. Beje, svarbu remtis ne tik žemiška valdžia. Apsiblaususios akys už scenos veikėjų nemato dramos autoriaus. Žmonės nori to, ko jie turi norėti. Nenatūraliai dideli imperijos dariniai suiro. Tai reiškė tik tiek, kad Dievas vėl nužėrė figūras šachmatų partijos, kurią žaidžia su savimi, ir sustatys jas iš naujo.

Šiaip ar taip, arabų nacionalizmas stiprėjo. Smelkdamasis iš pietų jis apėmė turkų imperijos dalį iki Mosulo–Mersinos–Adanos linijos. Su juo teks susidurti Sirijos vilajetuose, nes Ketvirtosios armijos užnugaryje ir flanguose plito atkaklus neklusnumas, galįs sukelti veikiančioms karo pajėgoms didžiulių pavojų. Skandalas su senuoju Antakijos binbašiu irgi buvo siejamas su panašiomis nuotaikomis. Kaimakamui kilo išganinga mintis armėnų sąskaita patraukti į savo pusę vis neklusnesnius apskrities gyventojus arabus. Savo tikslą jis tikėjosi pasieksiąs iš naujo įžiebdamas islamo fanatizmą. Visa armėnų nuosavybė pagal tremties įstatymą turėjo atitekti valstybei, bent taip buvo užrašyta popieriuje. Bet iš tikrųjų provincijos valdžia galėjo elgtis kaip tinkama.

Antakijos kaimakamas jau pirmąją dieną po pralaimėjimo pasiuntė valdininkus į apylinkes netoli Musa Dago, kuriose gyveno daugiausia arabai. Jis liepė paskelbti, kad derlingiausias Sirijos ruožas tarp Svedijos ir Ras el Chansiro su visais sodais ir vynuogynais, su šilkverpių ir bičių ūkiais, turtingas vandens ir medžių, su visais namais ir sklypais bus veltui atiduotas visiems tiems, kurie poryt laiku pasirodys armėnų slėnyje. Miudirai klastingai užsiminė, kad pirmenybė bus teikiama ne turkams, o darbštiems arabų valstiečiams.

Dėl to ir prasidėjo tas nelauktas tautų kraustymasis. Atvyko pats kaimakamas. Jis laikinai apsigyveno Johunoluke, norėdamas stebėti turto dalybas ir įsiteikti arabų vyresniesiems. Įsikūrė Bagratianų viloje, pirma išvijęs mohadžirą ir jo gausią giminę. Po keturiasdešimt aštuonių valandų kaimai buvo apgyvendinti taip pat gausiai kaip ir prieš išsikeliant armėnams. Praturtėję arabai ir turkai broliavosi. Jie dar nebuvo matę gražesnių namų. Beveik per geri, kad galėtum juose gyventi.