Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Kebusianas atsistojo, palingavo galva, žvairomis akimis žvelgdamas vienu metu į visus ir į nieką. Jis pradėjo graudžią litaniją, dejuodamas dėl savo avių, kurias nenuilsdamas augino ir prižiūrėjo, rūpinosi daug metų. Savo mielų avelių jis nebegalįs atpažinti. Auksiniais ankstesnio gyvenimo laikais gerai užaugintas avinas sverdavęs nuo keturiasdešimt penkių iki penkiasdešimties okka . O dabar gyvulių svoris sumažėjęs perpus. Jo nuomone, gyvuliai suliesėję dėl dviejų priežasčių. Pirmoji susijusi greičiau su jausmais. Gyvuliams nepatinka prakeiktas bendras ūkininkavimas, nors jis ir suprantąs, jog tai neišvengiama. Jis pažįsta savo aveles. Jos liesėja dėl to, kad nepriklauso niekam, nejaučia šeimininko rankos, kuri rūpintųsi jų gerove ir jų bėdomis. Antroji priežastis nebe politinė ir labiau suprantama. Geriausios ganyklos, ribojamos gynybos linijų, turinčios išmaitinti ne tik avis ir ožkas, bet ir asilus, yra smarkiai nuganytos. Blogai mintantys gyvuliai neužsiaugina riebalų, iš jų galima gauti tik truputį kietų raumenų. Ne geriau ir su pienu. Pieno vis mažiau, jis nebe toks maistingas. O ką jau kalbėti apie sviestą ar sūrį!

Graudžiu balsu Kebusianas baigė savo kalbą ragindamas ieškoti geresnių ganyklų ir taip pagerinti avių būklę.

Tam ryžtingai pasipriešino Gabrielis Bagratianas. Juk gyvename ne taikos ir pertekliaus sąlygomis, o geriausiu atveju Nojaus arkoje kruvino tvano laikais. Nėra ko ir svajoti apie laisvą žmonių ir gyvulių judėjimą. Turkų šnipai iš visų pusių supa gynybos žiedą. Leisti bandoms ganytis už šio žiedo ribų, pavyzdžiui, šiaurinėse Musa Dago aukštumose, būtų tokia rizika, už kurią niekas negali prisiimti atsakomybės. Velniai rautų, juk ir stovyklos ribose yra kitų ganyklų. Gyvulius galima perkelti į kalno viršūnes.

– Viršūnėse žolė maža, saulės išdeginta, – įsiterpė Habibli muchtaras. – Tokios neėstų ir kupranugariai.

Bet Bagratianas nenusileido.

– Geriau liesa mėsa negu visai jokios! – pasakė jis.

Ter Haikazunas pritarė Bagratianui ir paprašė pastorių tęsti ataskaitą. Aramas Tovmasianas kalbėjo, kad nėra duonos, kad vienintelis maistas esanti mėsa ir kad viso to pasekmės nemalonios. Dėl šimto priežasčių, ne tik dėl bandų išsaugojimo, reikia kuo greičiau rasti pakaitalų, ieškoti kokios nors išeities. Išpuoliai į slėnį dabar, kai ten apsigyveno naujieji šeimininkai, pasidarė nebeįmanomi. Kita vertus, ir daktaras Altuni galįs patvirtinti, jog nuo vienodo maisto kenčia stovyklos gyventojų sveikata. Vis dažniau matome išblyškusius veidus ir nusilpusius žmones. Turbūt kiekvienas pats yra pajutęs nemalonių reiškinių. Taigi būtinai reikia prasimanyti įvairesnio maisto.

Tada Aramas Tovmasianas išdėstė savo planą. Iki šiol niekas nepagalvojęs, ką galima išgauti iš jūros. Kai kuriose skardžio vietose per pusvalandį galima nesunkiai nusileisti į uolotą pajūrį. Jis kelis kartus pabandė ir neseniai aptiko seną, kiek apgriuvusį mulų kelią, jį būtų gana lengva pataisyti. Antraip kokia nauda iš kelių tiesėjų, kurių nemažai tarp stovyklos gyventojų ir dezertyrų? Per porą dienų jie nuties gerą kelią tarp stovyklos ir jūros. Tada reikėtų sudaryti jaunuolių, moterų ir paauglių būrį, kuris galėtų uolų įdubose garinti druską ir imtis žvejybos. Iš rąstų surištas plaustas, pora irklų – ir ramesnėse vietose galima leistis kelis šimtus metrų į jūrą. Šiandien pat galima pavesti sumanesnėms moterims pradėti megzti tinklus. Kanapinių virvučių Miesto dauboje netrūksta. Ir dar vienas dalykas! Jis, Aramas Tovmasianas, gerai prisimena, kaip jaunas būdamas mėgo kilpomis gaudyti paukščius. Johunoluko vaikai tikriausiai dar nepamiršo šio meno. Taigi tegul imasi paukščių tinklų ir šaudyklių! Tegul medžioja paukščius, o ne slankioja be darbo ir painiojasi suaugusiems po kojomis. Kitokia medžioklė, deja, šiuo metu negalima.

Pastoriaus Aramo pasiūlymui garinti druską, žvejoti, gaudyti paukščius visi su džiaugsmu pritarė, svarstė visas smulkmenas. Vadovų taryba pavedė jam organizuoti šiuos darbus. Kitas kalbėtojas, hekimas Petrosas, kalbėjo apie žmonių sveikatą. Iš keturiasdešimt vieno sužeistojo per paskutinį mūšį, dėkui Dievui, tik keturi vis dar smarkiai karščiuoja, kitiems pavojus gyvybei nebegresia. Dvidešimt aštuonis jis jau atidavė slaugyti namiškiams. Visi jie netrukus galėsią grįžti į kovos pozicijas. Daug didesnį rūpestį negu sužeistieji gydytojui kelia keista liga, kurią į stovyklą atnešė jaunas dezertyras iš Alepo. Šis jaunuolis nuo vakar dienos grumiasi su mirtimi, šią valandą galbūt jo jau ir gyvo nėra. Bet ir kitus ligoninės pacientus kamuoja pavojingi užkrato simptomai – dusulio priepuoliai, karščiavimas, vėmimas. Taigi čia, matyt, būsianti toji epidemija, apie kurią pastaraisiais mėnesiais ne kartą rašė Alepo laikraščiai. Greitai plintanti epidemija ankštoje stovykloje kelia ne mažesnį pavojų negu turkų antpuoliai. Todėl jis šiandien rytą pasirūpinęs, kad įtariami užkratu ligoniai būtų kuo griežčiausiai atskirti nuo kitų. Tarp dviejų viršūnių toli nuo Miesto daubos, kaip visi žino, yra maža, ūksminga bukų giraitė, per kurią teka šaltinis. Šią giraitę, per kurią beveik niekada nevaikšto kovotojai ar kiti stovyklos gyventojai, jis pavertė infekcine ligonine. Vadovų tarybai reikėtų iš kitiems darbams netinkamų žmonių atrinkti ir sudaryti slaugytojų grupę. Toji grupė irgi turėtų nesiartinti prie sveikųjų. Hekimas Petrosas kaip geriausią tokio slaugytojo pavyzdį paminėjo Gevorką, šokėją su saulėgrąža. Tada gydytojas kreipėsi į Gabrielį Bagratianą:

– Drauge mano! Labai prašyčiau paaiškinti chanum Žiuljetei, kad daugiau netalkininkautų ligoninėje. Žinoma, mes prarasime labai gerą pagalbininkę, bet, atvirai šnekant, jos sveikata man atrodo brangesnė už jos pagalbą. Tavo žmona man kelia rūpestį ne tik dėl pavojaus užsikrėsti. Mes esame užgrūdinti žmonės, ir mūsų gimtąsias vietas galima ranka pasiekti. O tavo žmona nuo mūsų gyvenimo ant Damladžko pradžios labai pasikeitė. Ko nors paklausta, kartais ji atsako gana keistai. Atrodo, kad negaluoja ne tik jos kūnas. Toks gyvenimas jai per sunkus. Kitaip ir būti negali. Sakau tau, rūpinkis ja labiau! Būtų geriausia, jei ji visą dieną gulėtų lovoje, ką nors skaitytų, kad galėtų pamiršti mūsų dabartį. Laimė, mūsų Grikoras galėtų aprūpinti prancūziškomis knygomis viso didelio miesto ponias ir pagelbėti, kad pamirštų savo negandas.

Nuo šių Altuni žodžių Gabrielis krūptelėjo suvokdamas savo kaltę. Jam suspaudė širdį: juk jis jau dvi dienas nebuvo prataręs Žiuljetei nė žodžio.

Dabar prabilo mokytojas Hapetas Šatachianas. Ėmė skųstis, kad jaunimas visiškai sulaukėjęs. Jų neįmanoma priversti reguliariai lankyti pamokų. Nuo tada, kai Stefanas Bagratianas ir Haikas pagrobė haubicas, vaikėzai pasijuto visateisiais kovotojais, su suaugusiais elgiasi įžūliai, įsivaizduoja esą nepriklausomi žmonės.

Muchtarai pritarė mokytojui.

– Kur dingo laikai, kada jaunimas su senais žmonėmis bendraudavo ne žodžiais, o nuolankumo gestais? – dejavo Bitiaso muchtaras.

Tačiau Ter Haikazunas, regis, ne per daug rūpindamasis jaunimo reikalais, be užuolankų kreipėsi į Gabrielį Bagratianą:

– Kokia tikroji mūsų gynybos padėtis, Gabrieli Bagratianai? Kiek laiko mes dar atsilaikysime?

– Negaliu jums atsakyti į šį klausimą, Ter Haikazunai, – atsakė Gabrielis. – Gynyba visada priklauso nuo puolimo.

Kunigas nedrąsiai, bet vis dėlto ryžtingai pažvelgė Bagratianui tiesiai į akis.

– Pasakykite savo nuomonę atvirai, Gabrieli Bagratianai. Sakykite visą tiesą!