Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Neturiu pagrindo slėpti savo nuomonės nuo Vadovų tarybos, Ter Haikazunai. Esu įsitikinęs, jog mūsų padėtis beviltiška…

Kiek padelsęs jis keliais sakiniais paaiškino, kodėl taip mano. Iki šiol du turkų puolimai baigėsi kruvinais pralaimėjimais. Kaip tik ši armėnų sėkmė ir gali atnešti pražūtį. Turkų vyriausybė, be abejo, įsiutusi. Jei žinia apie pralaimėjimus pasklis po imperiją, kariškių autoritetui tai bus didžiausias smūgis. Osmanų kariuomenė negalės lengvai susitaikyti su šia skaudžia pamoka, kaip būdavo anksčiau. Kas žino, gal armijos vadas Džemalis Paša jau ėmėsi vadovauti karui su Damladžku? Jis, Bagratianas, tuo beveik neabejojąs. Šiaip ar taip, trečiasis puolimas būsiąs visiškai kitoks negu pirmieji. Turkai be didelių pėstininkų būrių tikriausiai parengė ir kalnų artileriją bei kulkosvaidininkų kuopas ir rengiasi paimti Damladžką šturmu. Tiesa, gynyba irgi galėtų pasigirti kai kuriais nedideliais pranašumais. Po rugpjūčio keturioliktosios patirties sutvirtinimai pastarosiomis dienomis sutvarkyti ir patobulinti. Haubicos irgi nėra vien moralinis faktorius. Bet svarbiau už viską yra tai, kad Damladžko kovotojų daliniai išmoko kariauti ir įgavo pranašumo prieš turkus.

– Turėdamas visa tai galvoje, neneigiu, jog mums su Dievo pagalba gali pavykti atremti dar vieną puolimą…

Gabrielis Bagratianas patarė dar vieną svarbų dalyką. Kad ir kokios beviltiškos atrodytų svajonės apie išsigelbėjimą, Vadovų taryba neturi nuleisti rankų, neturi taikstytis su neišvengiamu likimu ir laukti nežinia ko. Reikia išbandyti viską, kas tik įmanoma. Tiesa, jūra atrodo taip baisiai tuščia, lyg laivininkystė būtų dar neišrasta. Ir vis dėlto, nors vilties labai maža, Dievas žino, gal nepaisant visko Aleksandretės reide stovi sąjungininkų torpedinis laivas.

– Mūsų pareiga pagalvoti ir apie tokią galimybę. Mūsų pareiga nepraleisti nė vienos galimybės. O ką mano Amerikos generalinis konsulas Alepe, ponas Džeksonas? Ar jis žino, kad ant Musa Dago kovoja ir kenčia krikščionys? Mūsų pareiga jam tai išaiškinti ir reikalauti pagalbos iš Amerikos vyriausybės.

Gabrielis išdėstė naują planą. Reikia išsiųsti dvi pasiuntinių grupes – vieną į Aleksandretę, kitą į Alepą. Į Aleksandretę turi keliauti geriausi plaukikai, o į Alepą geriausi ėjikai. Plaukikų uždavinys lengvesnis, nes į šiaurę nuo čia iki Aleksandretės įlankos tėra vos trisdešimt penkios angliškos mylios, galima pasirinkti kelią per negyvenamas aukštikalnes. Tačiau pagrindinis tikslas – priplaukti prie įlankoje stovinčio laivo – pareikalausiąs didelio ryžto ir daug jėgų. Tiems, kas eis į Alepą, tokios jėgos neprireiksią, bet jų laukia aštuoniasdešimt penkios mylios kelio, eiti reikėsią tik naktį, vengti didesnių kelių, aplenkti žmonių gyvenamas vietas, jiems nuolat grės mirtinas pavojus. Bet jei pasiuntiniai pasieks pono Džeksono namus, jie bus išsigelbėję.

Gabrielio planas leido išsipildyti beprotiškiausioms viltims ir skatino nepasiduoti mirties nuojautoms. Jį visi aistringai svarstė. Nutarta pasiųsti du plaukikus. O pasiuntinys į Alepą galėtų būti ir vienas jaunuolis. Kokia prasmė be reikalo rizikuoti žmonių gyvybėmis? Dviem lengviau pasislėpti negu trims, o vienas lengviau prasmuks pro muitininkus ir zaptijus negu dvejetas. Ter Haikazunas pasiūlė plaukikus ir ėjikus parinkti iš savanorių. Bėgikai (dar nenuspręsta, ar jų bus du, ar vienas) turės perduoti Amerikos generaliniam konsului laišką, plaukikai taip pat perduos laišką galimam laivo viršininkui. Kad suėmimo atveju laiškai nepatektų į turkų rankas, juos reikėsią įsiūti į prapjautą diržo odą.

Ter Haikazunas paskyrė savanorių prisistatymo dieną ir valandą. Mažajam bendruomenės raštininkui padiktavo kreipimąsi į Miesto daubos gyventojus. Šaukliai turėjo tą pat vakarą paskelbti žinią. Gabrielis Bagratianas apsiėmė parašyti laišką ponui Džeksonui. Aramas Tovmasianas įsipareigojo sukurti kreipimąsi į laivo kapitoną. Jis atsisėdo nuošaliau ir bendrais bruožais apmetė laišką, kurį reikės įduoti plaukikams. Tuo tarpu kiti triukšmingai svarstė dar vieną klausimą. Aramą kartais pagaudavo tikras įkvėpimas, jis pašokdavo ir patetiškai, mosikuodamas rankomis skaitydavo kurią nors vietą visai kaip pastorius, rengiąs sekmadienio pamokslą. Jis labai greitai sukūrė šį kreipimąsi, kuris pasiekė mus kaip liudijimas apie keturiasdešimt Musa Dago dienų.

„Kiekvienam anglų, amerikiečių, prancūzų, rusų, italų admirolui, laivo kapitonui ar vyriausiajam vadui, kurį pasiektų šis prašymas.

Pone! Maldaujame Jus Dievo ir žmogiško broliškumo vardu, mes, septynių armėnų kaimų gyventojai, iš viso apie penkis tūkstančius žmonių, pabėgusių ant Musa Dago plokštikalnės, kuri vadinama Damladžku ir yra už trijų valandų kelio į šiaurės vakarus nuo Svedijos prie stataus jūros kranto.

Atbėgome čionai gelbėdamiesi nuo turkų barbarybės ir žiaurumo. Mes nuo jų gynėmės, kad apsaugotume savo moteris nuo gėdos ir išniekinimo.

Pone! Jūs, be abejo, žinote, kad jaunaturkiai vykdo mūsų tautos sunaikinimo politiką. Meluodami apie perkėlimą dėl išsigalvoto pavojaus, neva bręsta mūsų tautos maištas, jie išvaro mūsų žmones iš namų, atima jų laukus, sodus, vynuogynus, visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Mes žinome, kad, be kitų vietovių, tai jau atsitiko Zeituno mieste ir trisdešimt dviejuose jo apylinkių kaimuose…“

Toliau Aramas Tovmasianas aprašė, ką buvo patyręs genamas iš Zeituno į Marašą. Paskui jaudinančiais žodžiais papasakojo, kaip septynių kaimų gyventojai pabėgo į kalnus ir kokia sunki jų dabartinė padėtis ant Damladžko. Kreipimąsi baigė tokiais pagalbos šauksmais:

„Pone! Maldaujame jus Kristaus vardu!

Išgabenkite mus į Kiprą ar kokią kitą laisvą šalį. Mūsų žmonės – ne tinginiai. Užsidirbsime duonai sunkiausiu darbu, jei tik mums jį duos.

Jei mūsų reikalavimai jums atrodo per dideli, tuomet paimkite bent mūsų moteris, mūsų vaikus ir senelius! O mus, vyrus, aprūpinkite ginklais, amunicija ir maistu, kad galėtume gintis nuo priešų kariuomenės iki paskutinio atodūsio!

Maldaujame Jus, pone, paskubėkite, kol dar ne vėlu!

Visų krikščionių, esančių ant šio kalno, vardu

Jūsų nuolankus tarnas pastorius A. T.“

Kreipimasis buvo surašytas dviem kalbomis, vienoje lapo pusėje prancūzų, kitoje anglų. Abu tekstus atidžiai suredagavo su kalbos meistro ir stilisto Hapeto Šatachiano pagalba. Tačiau viską perrašyti smulkiomis raidėmis ant siaurų popieriaus lapelių, kad ir kaip keista, buvo pavesta ne garsiausiam kaligrafui Hrantui Voskanianui, o Samvelui Avakianui, kuris buvo kur kas menkesnis šio dalyko meistras. Hrantas Voskanianas pašoko nuo suolo ir pažvelgė į Ter Haikazuną lyg norėdamas iššaukti į dvikovą ne tik jį, bet ir visą tarybą. Naujas pažeminimas tiesiog atėmė jam žadą. Jo lūpos judėjo, bet negalėjo ištarti nė žodžio. Ter Haikazunas, jo mirtinas priešas, maloniai nusišypsojo.

– Sėskis, mokytojau Voskanianai, ir nusiramink! Tavo rašysena per daug graži. Niekas, ją skaitydamas, nepatikės mūsų laiško nuoširdumu ir mūsų vargais. Kas gi nelaimėje sugebėtų rašyti taip dailiai, su tokiais išraitymais?

Juodasis neūžauga, aukštai pakėlęs galvą, priėjo prie Ter Haikazuno.

– Tu klysti, kunige. Dievas mato, aš niekam nepavydžiu šios niekingos rašliavos.

Karingai sugniaužęs kumščius pagrūmojo Ter Haikazunui, o balsas drebėjo nuo blogai slepiamo įniršio:

– Šios rankos jau seniai nelaikė plunksnos, kunige, bet jos sugebėjo padaryti kai ką daug daugiau, kad ir kaip tu rūstautum.