Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Naujas gyvenimas ant Musa Dago turėjo pasekmių ir religiniams žmonių santykiams. Pastaraisiais dešimtmečiais tarp armėnų tapo kone mada pereiti iš vienos konfesijos į kitą. Nuo praeito šimtmečio vidurio amerikiečių ir vokiečių misionierių dėka vis labiau plito protestantizmas. Pakanka nurodyti vien puikius Marašo dvasininkus, nenuilstamai veikusius švietimo, statybos ir socialinėje srityje tarp Kilikijos ir Sirijos armėnų, kartu ir septyniuose Musa Dago kaimuose. Laiminga aplinkybe reikia laikyti tai, kad konfesijų įvairovė nesuskaldė tautos dvasios. Visiems krikščionims čia teko daug kentėti ir kovoti, ir toji kova leisdavo pamiršti konfesinius skirtumus, pavydą ar pasipūtimą. Bitiaso pastorius Harutiunas Nochudianas galėjo laisvai veikti septyniuose kaimuose, tačiau kai būdavo sprendžiami visiems svarbūs klausimai, paklusdavo vardapeto Ter Haikazuno autoritetui. Ant Damladžko Aramas Tovmasianas, senojo pastoriaus įpėdinis, rūpinosi likusių protestantų sielos reikalais, bet irgi pripažino vardapeto autoritetą. Vardapetas kiekvieną sekmadienį po mišių užleisdavo vietą prie altoriaus Aramui, kuris čia sakydavo pamokslą, ir klausydavo jo ne tik protestantai, o dažniausiai visi stovyklos žmonės. Apeigų skirtumai atrodė visai nesvarbūs. Ter Haikazunas buvo neginčijamas vyriausiasis kalno kunigas, jo valdžioje buvo ne tik vedę kaimų kunigai, bet ir visi kalno bendruomenės dvasiniai reikalai. Todėl visai suprantama, kad Aramas Tovmasianas paprašė vardapetą suteikti šventąjį krikšto sakramentą jo naujagimiui sūnui.

Krikšto apeigos turėjo įvykti kitą sekmadienį, rugpjūčio ketvirtąją, dvidešimt trečiąją jų gyvenimo ant kalno dieną. Kadangi Ter Haikazunas turėjo laikyti mišias ir atlikti kitas pareigas, krikštas buvo numatytas popietės valandomis. Hovsana jautėsi silpna, nusikamavusi ir neturėjo jėgų nueiti iki Altoriaus aikštės, todėl Aramas Tovmasianas prašė kunigą ateiti į Trijų palapinių aikštę ir ten pakrikštyti kūdikį, kad apeigose galėtų dalyvauti ir motina. Kaip buvo sutarta, Bagratianas išsiuntinėjo kvietimus trisdešimt penkiems žymesniems žmonėms bei pagrindinių pozicijų vadams. Pirmagimio priėmimas į Kristaus bendruomenę buvo gera proga surengti šventę tautos vadovams, juos pavaišinti, sustiprinti su jais ryšį. Jis turėjo dar devynis ąsočius sunkaus vietinio vyno, kiekviename po dešimt litrų. Kristaforas atidėjo šventei du, be to, įpylė kelis butelius šilkmedžio degtinės. Užkandžių Gabrielis svečiams negalėjo pasiūlyti, kadangi Trijų palapinių aikštės atsargos baigė išsekti.

Svečiai susirinko prie palapinių ketvirtą valandą po pietų. Kūdikio motinai ir senesniems svečiams atnešė keletą kėdžių. Bažnyčios patarnautojas ant žemo stalo pastatė maudymosi vonelę. Senovinė, nepaprasto grožio marmurinė krikštykla su kitais panašiais lobiais liko Johunoluko bažnyčioje. Ter Haikazunas šeicho palapinėje vilkosi šventinių apeigų drabužius. Aramo prašymu, krikšto tėvas buvo Gabrielis Bagratianas. Už stalo su kryžiumi ir skardine vonele sustojo liesojo Asajano vadovaujamas bažnyčios choras. Prie altoriaus pašventino drungną krikšto vandenį. Kai pragydo choras, jaunesnis kunigas įlašino į vonelę tris lašus šventojo miros aliejaus.

Krikšto tėvas Gabrielis kiek sumišęs paėmė kūdikį iš močiutės Antaram rankų. Iškilmių proga moterys susiraukšlėjusį, rudai gelsvą padarėlį, nuolat sirguliuojantį, paguldė ant siuvinėtos pagalvės, kuri, atsižvelgiant į aplinkybes, atrodė labai prabangiai. Kūdikio akys nejudėdamos žvelgė tarytum kažkur į tolumą, ne į šį gyvenimą, į kurio žiaurų sūkurį jis pateko būdamas visiškai dėl to nekaltas. Jo balsas nė nebandė bent verksmu atsiliepti į dieviškąją šviesą, taip dosniai besiliejančią ant visų žmonijos žiaurumų. Gabrielis laikė nelaimingą ryšulėlį, regis, baugiai užsidariusį savyje, nekreipiantį dėmesio į besirengiančią jį priimti religinę bendruomenę, nesuvokiantį viso to pasekmių. Jis, kaip reikalauja apeigos, nunešė kūdikį kunigui. Nuolankiai drovus ir vis dėlto keistai šaltas Ter Haikazuno žvilgsnis tarytum nė nepažino Gabrielio. Tikriau, matė jame ne tą, kas jis yra iš tikrųjų, o tik žmogų, turintį patarnauti atliekant šį šventą veiksmą. Taip būdavo visada, kai Ter Haikazunas stovėdavo prie altoriaus ar apsivilkdavo liturginiais drabužiais. Iš jo akių išnykdavo žmogiški santykiai ir prisiminimai, likdavo tik griežta, jo luomui derama ramybė. Giedodamas tyliu balsu jis paklausė krikšto tėvą:

– Ko nori šis kūdikis?

Gabrielis Bagratianas, jausdamasis gana sutrikęs, turėjo atsakyti:

– Tikėjimo, vilties ir meilės.

Šie žodžiai buvo kartojami tris kartus. Tada uždavė kitą klausimą:

– Kokį vardą duodate šiam kūdikiui?

Jam buvo parinktas meistro Mikaelio Tovmasiano vardas. Šiuo apeigų momentu senasis Tovmasianas atsistojo ir juokingai nusilenkė, tarytum ir jis kartu su savo įpėdiniu būtų kviečiamas į ateities gyvenimą. Apie ateitį visi krikšto liudytojai galvojo maždaug tą patį. Net jei jiems pavyktų išvengti mirties, jei atsitiktų stebuklas ir visi būtų išgelbėti, tai šis varganas, apatiškas kūnelis tikrai to nesulauks.

Dabar prie Gabrielio priėjo močiutė Antaram, Iskuhi ir Aramas Tovmasianas. Vaikui nuvilko visus drabužėlius. Iskuhi ir Gabrielio rankos ne kartą susilietė. Žmonės viską stebėjo liūdnai, stengdamiesi nuslėpti neviltį. Hovsana žvelgė į krikšto dalyvius su puritonišku santūrumu. Kažkodėl atrodė, kad jos siela mirtinai nuliūdusi ir mirtinai priešiška. Galbūt ją erzino Aramo ir Iskuhi, brolio ir sesers, bendrystė, iš kurios ji šią akimirką jautėsi išstumta.

Ter Haikazunas paėmė nuogą vaikelį tvirta, įgudusia ranka. Jo rankos krikštijo jau tūkstančius vaikų, jis darbavosi su nežemišku vikrumu ir elegancija, būdinga visiems tikriems kunigams net ir tada, kai jie atlieka tokį, rodos, kasdienišką veiksmą. Kelias sekundes jis pakėlė vaikelį ir parodė jį susirinkusiems. Kiekvienas galėjo išvysti didelį raudoną apgamą ant vaiko krūtinės. Tada greitai tris kartus panardino jį į vandenį, krikštijamojo kūneliu kiekvieną kartą padarydamas kryžiaus ženklą.

– Krikštiju tave vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.

Hovsana Tovmasian krūptelėjo, pašoko iš vietos ir perkreipusi veidą pasilenkė į priekį. Atėjo lemiama akimirka. Ar vaikas krikšto vandenyje pradės garsiai ir skaudžiai verkti? Juk taip žadėjo močiutė Antaram.

Ter Haikazunas ištiesė vaiką krikšto tėvui, bet jį priėmė ne Gabrielis, o močiutė Antaram ir minkšta skara ėmė šluostyti jo nesveiką odą. Kūdikis nepradėjo verkti. Užtat ėmė rėkti pastorienė Hovsana. Pasigirdo du ilgi, isteriški šūksniai. Jos kėdė apvirto. Užsidengusi rankomis veidą ji ir nusvirduliavo į palapinę. Bet Žiuljetė, sėdėjusi šalia, iš jos klyksmo išskyrė žodį, kurį Hovsana pakartojo net du kartus:

– Nuodėmė!.. Nuodėmė!..

Po kiek laiko iš palapinės labai išblyškęs, prisiverstinai šypsodamas išėjo Aramas Tovmasianas.

– Atleisk jai, Ter Haikazunai. Jos siela labai sukrėsta nuo tada, kai turėjome palikti Zeituną. Iki šiol ji bandė tai nuslėpti.

Jis mostelėjo ranka Iskuhi, liepdamas jai eiti pas Hovsaną. Mergaitė išsigandusi neryžtingai pažvelgė į Gabrielį. Tas paprašė pastorių:

– Ar negalite palikti mergaitę pas mus, pastoriau? Juk palapinėje yra močiutė Antaram.

Tovmasianas praskleidė palapinės uždangą.

– Mano žmona primygtinai reikalauja, kad ateitų Iskuhi. Galbūt ji grįš vėliau, kai Hovsana užmigs…

Bet Iskuhi jau buvo dingusi. Gabrieliui atrodė, kad pastorienė negali paleisti Iskuhi, nori ją pririšti prie savęs, prie savo nepakeliamos kančios.