Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Nepaisant šio juokingo įvykio, svarbus pasitarimas baigėsi ramiai, visų bendru sutarimu. Net skeptiškasis Ter Haikazunas džiaugėsi ir tikėjo: kad ir kokia ateitis jų laukia, išrinktųjų vienybė nesubyrės.

Po pasitarimo Gabrielis nerado žmonos nei palapinėje, nei svečių aikštelėje prie mirtų krūmų. Čionai atėjo ir mokytojai Voskanianas bei Šatachianas. Pastaruoju metu juodu lankydavosi dažnai norėdami tik palinkėti poniai Bagratian labos dienos, bet dažniausiai veltui. Ypač niršo Hrantas Voskanianas, tiek kartų tuščiai bandydamas pasirodyti Žiuljetei Pietų bastiono liūto vaidmenyje. Grieždamas dantimis jis turėjo pripažinti, kad elegantiškasis manekenas ponas Gonzaga pranašesnis už jo paraku kvepiantį vyriškumą. Bet kad ir kaip tylenis Voskanianas nepasitikėjo žmonėmis, mintyse niekada neįtarinėjo, jog čia gali vykti kažkas nepadoraus. Ponia Bagratian jam atrodė kaip aukštai iškilusi žvaigždė, taigi mokytojui į galvą neužklysdavo jokių neleistinų vaizdų. Šiuo požiūriu įkyrusis neūžauga buvo tyras kaip minezingeris, kaip tautos dainius – ašugas.

Pamatęs mokytojus Gabrielis greitai apsisuko ir išėjo. Neryžtingu žingsniu žingsniavo nuo Trijų palapinių aikštės „Rivjeros“ link. Svarstė, kur šiuo metu galėtų būti Žiuljetė. Buvo jau besukąs į Miesto daubą, kai pro šalį prabėgo Stefanas. Kartu su berniuku kaip visada buvo visa Haiko gauja. Paniurėlis Haikas bėgo keletą žingsnių pirma jų, gal norėdamas palaikyti atstumą nuo kitų, gal parodyti, kas čia vadas, o gal tik pabrėžti, jog jis nuo nieko nepriklausomas. Vargšas Hakopas įpykęs ir skubėdamas klibikščiavo šalia Stefano, tuo tarpu kiti bėgo pasklidę, netvarkingai, keldami didžiulį triukšmą. Sato kaip paprastai slapstydamasi stengėsi neatsilikti nuo berniukų.

Berniukai nekreipė dėmesio į vyriausiąjį gynybos vadą ir norėjo nesisveikindami, nerodydami jokios pagarbos sprukti šalin. Tada Gabrielis griežtai pašaukė sūnų. Haubicų užkariautojas išniro iš sustojusios gaujos ir priėjo prie tėvo nerangia, beždžioniška eisena, kurią buvo nusižiūrėjęs iš savo draugų. Susivėlę plaukai krito ant kaktos. Veidas išraudęs, suprakaitavęs. Akys tarytum aptrauktos svaigulio plėvelės. Švarkas visai autentiškai apiplyšęs, išmargintas dėmėmis. Gabrielis griežtai paklausė:

– Būk malonus, pasakyk man, ką čia veiki?

Stefanas žagtelėjo, neryžtingai mostelėjo ranka.

– Mes bėgiojame, žaidžiame… Dabar ne tarnybos metas…

– Žaidžiate? Tokie dideli berniukai? Ką gi jūs žaidžiate?

– Nieko… Mes tik taip… Tėte…

Tardamas šiuos padrikus žodžius Stefanas tarytum iš apačios keistai pažiūrėjo į tėvą lyg klausdamas: „Kodėl nori sugriauti mano taip sunkiai išsikariautą padėtį tarp draugų, tėte? Jei dabar mane pažeminsi, jie juoksis iš manęs.“

Gabrielis nesuprato sūnaus žvilgsnio.

– Tu nepanašus į žmogų, Stefanai. Kaip tu toks pasirodysi mamai?

Berniukas nieko neatsakė, kankinio žvilgsniu žvelgė sau po kojomis. Gerai, kad tėvas kalba su juo prancūziškai. Bet įsakymą jis ištarė armėnų kalba, kad visa gauja išgirstų:

– Tučtuojau eik į palapinę, nusiprausk ir persirenk! Vakare prisistatysi man kaip visada, ir kad atrodytum žmoniškai!

Susierzinęs Gabrielis kiek paėjėjo į pietų pusę, paskui staiga sustojo. Ar berniukas paklaũsė jo įsakymo? Jis buvo beveik tikras, kad nepaklausė. Ir iš tikrųjų, kai po valandėlės įėjo į šeicho palapinę, Stefano joje nerado. Gabrielis svarstė, kokią bausmę skirti berniukui, juk jis ne tik nepakluso tėvui, jis nepakluso ir vyriausiajam gynybos vadui. Bet ką nors nubausti ant Damladžko ne taip paprasta.

Bagratianas nuėjo prie lagamino, stovinčio palapinėje ir išsitraukė kažkokią knygą. Jis prisiminė daktaro Altuni patarimą Žiuljetei skaityti romanus, kurie atitrauktų ją nuo siaubingos tikrovės, ir pats panoro tai pabandyti. Gal iš tikrųjų bent kelias valandas galės pamiršti negailestingą pasaulį ir savąjį negailestingą Aš? Šiandien, ko gero, jau nereikia baimintis dėl nieko. Diena eina į pabaigą. Žvalgai iš savo postų kas valandą pranešdavo: slėnyje nieko nauja. Vienas žvalgų būrys prisėlino kone prie pat Johunoluko ir grįžęs pranešė, jog nepamatė nė vieno zaptijo.

Gabrielis pažvelgė į knygos pavadinimą ant geltono viršelio. Tai buvo Šarlio Lui Filipo romanas, kurį jis kadaise mėgo, nors jau menkai teprisiminė. Bet jame, be abejo, rašoma apie mažas kavinukes, ant šaligatvio stovinčius staliukus ir kėdes, dulkėtą priemiesčio bulvarą ryškioje saulės šviesoje. Nedidelis kiemas, kuriame auga tik viena akacija, pažaliavusios grotelės, dengiančios kanalą. Ir tas skurdus kiemelis gali pasakyti apie pavasarį daugiau negu visi rododendrai, mirtos, anemonos ir narcizai, kurie kovo mėnesį taip puikiai pražysta ant Musa Dago. Seni, patamsėję mediniai laiptai, nuzulinti taip, jog tapo panašūs į kriaukles. Stuksendama kulnimis, nematoma, laiptais leidžiasi moteris…

Gabrielis atvertė knygą, ir iš jos iškrito mažas keturkampis laiškelis. Jį prieš keletą metų parašė mažasis Stefanas. Tada Gabrielis – rugpjūčio mėnesį kaip ir dabar – dalyvavo dideliame jaunaturkių ir Dašnakcutiuno kongrese Paryžiuje, o Žiuljetė su vaiku poilsiavo Montre. Tame garsiame, brolybės dvasios persisunkusiame kongrese nuspręsta, jog abiejų tautų laisvę mylintis jaunimas drąsiai kovos už tėvynės atsinaujinimą. Dėl šios ištikimybės priesaikos, kai virš Turkijos ėmė niauktis karo debesys, Bagratianas ir dar keletas idealistų įstojo į rezervo karininkų akademiją. Stefano laiškelyje, nuo anų rugpjūčio dienų pragulėjusiame Šarlio Lui Filipo romane, nebuvo jokių nuojautų apie siaubingus ateities įvykius. Laiškelis buvo parašytas kampuota prancūzų mokyklos pradinuko rašysena, gražiai, su didelėmis pastangomis:

„Mielas tėveli! Kaip Tau sekasi? Ar dar ilgai būsi Paryžiuje? Kada atvažiuosi pas mus? Mes su mama labai Tavęs pasiilgome. Čia labai gražu. Bučiuoju Tave.

Tavo dėkingas sūnus Stefanas“

Gabrielis sėdėjo ant lovos, kurioje paprastai miega Gonzaga Marisas, žiūrėdamas į virpančia vaiko ranka rašytą laiškelį. Atrodė nesuvokiama, kaip anas gražiai apvilktas vaikutis, kuris šviesiame viešbučio kambaryje ant kvepiančio Žiuljetės laiškų popieriaus vedžiojo šias mandagias eilutes, virto ištįsusiu, pusiau sulaukėjusiu paaugliu, kurį jis ką tik sutiko. Gabrielis Bagratianas, galvodamas apie neramias, žvėriškas Stefano akis, netaisyklingą gerklinį žargoną, kokį vartoja jo gaujos draugai, nenujautė, kad ir pats buvo neatpažįstamai pasikeitęs. Jo atmintyje vaikiškas laiškelis pažadino šimtus malonių anos tolimos rugpjūčio dienos smulkmenų. Ir jokie kruvini siaubai, jokie kankinamos mirties vaizdai nežeidė jo širdies labiau negu šis nuvytęs praeities lapas – praeities, kurios jau niekas nebepakeis.

Sunkiai įveikęs pirmas penkias romano eilutes, Gabrielis užvertė knygą. Pagalvojo, jog šiame gyvenime jis vargu ar kada galės susikaupti ir perskaityti knygą. Apsunkusios metalo tekintojo rankos nebesugeba dailiai drožinėti medžio. Jis atsidusęs pakilo nuo Gonzagos lovos, išlygino antklodę. Tada pastebėjo, kad Marisas savo guolio kojūgalyje pedantiškai tvarkingai buvo sudėjęs išskalbtus baltinius. Šalimais gulėjo siuvimo įrankiai, žirklės, vilnoniai siūlai adymui. Graikas adydavo savo praplyšusius marškinius ir kojines. Gabrielis, pamatęs šiuos baltinius, nežinia kodėl pagalvojo, kad kažkas rengiasi iškeliauti. Jis priėjo prie savo lagamino ir įmetė į jį romaną. Bet Stefano laišką įsikišo į kišenę. Išėjęs iš šeicho palapinės, staiga prisiminė Montre geležinkelio stotį. Ten jo laukė Žiuljetė ir mažasis Stefanas. Žiuljetė tuomet nešiojosi raudoną skėtį nuo saulės.