Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Vaišių metu žmonės negalėjo išsivaduoti iš slogaus krikštynų įspūdžio. Gabrielis prie Žiuljetės svečių stalelio prijungė antrą didžiulį stalą ir sustatė suolus. Dėl to ambicingi svečiai pasijuto suskirstyti į dvi klases. Didelei daliai tas nepatiko. Prie Žiuljetės stalelio sėdėjo tarytum aukštuomenė, nachararner, tuo tarpu prie paskubomis sukalto stalo įsitaisė prastuomenė. Žinoma, tai buvo netiesa, jokio padalijimo neįvyko. Prie „gerojo“ stalo sėdėjo ne tik Ter Haikazunas, Gabrielis su žmona, pastorius Tovmasianas, vaistininkas Grikoras ir Gonzaga Marisas, čia įžūliai įsitaisė ir „rusas“ Sarkisas Kilikianas. Gabrielis ne tik pakvietė apdriskėlį dezertyrą, bet ir leido jam sėdėti šalia savęs. Tuo tarpu ponia Kebusian, kad ir kaip stengėsi, nepakliuvo tarp „garbingųjų“ ir turėjo sėdėti su kitomis muchtarų žmonomis, nors jautėsi už jas nepalyginamai aukštesnė dėl didžiulių, nors ir pražuvusių savo vyro turtų. Mokytojui Voskanianui, priešingai negu jo kolegai Šatachianui, irgi neteko garbės sėdėti prie garbingojo stalo. Bet jis ryžtingai pasičiupo šautuvą ir įsitaisė ant žemės šalia Žiuljetės prie stalo kampo. Rimtai ir griežtai jis žvelgė į žaviąją prancūzę. Jo godžios akys tarytum reikalavo: paklauskite mane pagaliau apie mano žygdarbius, kad aš kukliai ir niekinamai galėčiau numoti į juos ranka. Tačiau Žiuljetė jo nieko neklausinėjo. Priešingai, Voskanianui nuolat tekdavo pašokti ir praleisti Žiuljetę, kuri šiandien nepaprastai uoliai ėjo šeimininkės pareigas. Kas penkios minutės ji apeidavo aplink didįjį stalą, apžiūrėdavo taures, ar visiems įpilta gėrimo, laužyta armėnų kalba šnekino svečius, muchtarų žmonoms atnešė saldžių sausainių ir šokolado. Niekas šios svetimšalės dar nebuvo matęs tokios malonios, beveik nusižeminusios. Nuolatinėmis pastangomis Žiuljetė tarytum maldavo ją suprasti ir jai atleisti.

Ter Haikazunas nustebęs sekė ją pusiau primerktomis akimis. O Gabrielis, regis, mažiausiai stebėjosi permaina, kuri jį turėtų džiuginti. Jis daugiausia dėmesio skyrė savo stalo kaimynui Sarkisui Kilikianui. Dažnai pamodavo Kristaforui ar Misakui, kad pripildytų „ruso“ taurę. Kilikianas gėrė tik iš savos lauko gertuvės. Priešais jį pastatytą taurę jis pastūmė į šalį. Gal iš užsispyrimo? Gal visą gyvenimą persekioto žmogaus sieloje viešpatavo nepasitikėjimas visais ir viskuo? Gabrielis negalėjo suprasti. Jis aistringai, bet nesėkmingai bandė prasiskverbti į Kilikiano vidų. Nuobodžiaujanti į kaukolę panašaus veido išraiška, agato spalvos akys, visiškas abejingumas. Į Gabrielio klausimus atsakinėjo labai trumpai. Gabrieliui norėjosi, kad „rusas“ pamirštų aną dieną, kai jis įveikė Kilikianą ir privertė jį paklusti. Gabrielis buvo įsitikinęs, kad Kilikianas yra nepaprastas žmogus. Galbūt Gabrielis kaip kai kurie pasiturintys žmonės kenčiantį visada laiko vertu pagarbos? Atrodė, kad taip galvoti jį skatina drausmingas dezertyro elgesys nuo anos pažeminimo dienos ir jo sugebėjimas vadovauti per rugpjūčio keturioliktosios mūšį.

„Rusas“ kėlė prieštaringus jausmus. Sarkisas Kilikianas buvo prasilavinęs (trejus metus studijavęs Ečmiadzino seminarijoje), taigi ne proletaras ir ne paprastas aziatas. Be to, Gabrielis matė vyrą, ištiktą baisaus likimo, siaubingai išsekinusio jo veido bruožus ir dar jaunystėje užgesinusio jo žvilgsnio skaidrumą. Net ir kitų armėnų kančios nublanksta, kai jas lygini su jam skirtais likimo smūgiais. Tačiau jis įveikė savo likimą ar bent jau jį pakėlė, o tai Gabrielio akyse buvo įrodymas, jog Kilikianas yra nepaprasta, pagarbos verta asmenybė. Kita vertus, šiuos teigiamus jausmus kartais nustelbdavo baimė ir priešiškumas. Be abejo, Kilikianas dažnai rodydavosi esąs sunkus nusikaltėlis, jo gyvenimo negandos, regis, ne visada buvo nepelnytos, jos savotiškai atitiko jo esybę. Sunku pasakyti, ar kalėjimas padarė jį nusikaltėliu, ar įgimtas polinkis nusikalsti politikos aplinkkeliais atvesdavo jį į kalėjimą. Beje, Sarkisas Kilikianas neturėjo nieko bendra su socialistinės ar anarchistinės pakraipos revoliucionieriais. Jis nieko nenuvokė apie tokius dalykus kaip idealai ar bendri tikslai. Nebuvo nepataisomai piktas žmogus, nors kai kurios moterys dėl jo išvaizdos laikė jį kone šėtonu. Bet tai, kad jis nebuvo nepataisomai piktas, dar nereiškė, kad bet kurią minutę negalėtų šaltakraujiškai nužudyti žmogaus. Jo paslaptis ta, kad jame nebuvo nieko apibrėžta, kad jis su niekuo nebuvo susirišęs ir gyveno nuliniame nesuvokiamo neutralumo taške. Tarp Damladžko žmonių jis šalia vaistininko Grikoro buvo asocialiausias tipas. „Rusas“ slėgė Gabrielį ir keistai jį traukė prie savęs. Visi tie sumiši jausmai susiliedavo, tapdami savotiška meile.

Moralistas Bagratianas norėjo, bent jam taip atrodė, padaryti iš šio dezertyro žmogų, kaip kai kurie vyrai tikisi atvesti į doros kelią gatvės prostitutę. Tai, kad jis stengėsi įtikti Kilikianui, o nesilaikė atokiai ir kuo atidžiausiai jo neprižiūrėjo, buvo viena didžiausių Damladžko karinio vadovo klaidų. Kalbėdamasis su dezertyru Gabrielis, pykdamas ant savęs, jautėsi savotiškai sutrikęs. Jam niekaip nepavyko rasti tinkamo tono. Nesuprantama pašnekovo apatija atimdavo iš jo pasitikėjimą. Kaip kiekvienas kalbantysis jis pralaimėdavo prieš tą, kuris tyli, taip pat kaip judėjimas pralaimi ramybei, gyvenimas mirčiai siekdami jų palankumo.

– Džiaugiuosi, kad nesuklydau dėl tavęs, Sarkisai Kilikianai. Už rugpjūčio keturioliktosios pergalę nemaža dalimi turime būti dėkingi tau. Puiki mintis buvo pastatyti taranavimo mašiną. Matyt, prisiminei studijas seminarijoje. Romėnų apgulties taktika, tiesa?

– Apie tai aš nieko nesu girdėjęs, – nusišaipė Sarkisas.

– Jei turkai dabar nedrįs atakuoti pietinės kalno dalies, tai bus ir tavo nuopelnas, Kilikianai.

Šis pagyrimas, rodos, padarė „rusui“ šiokį tokį įspūdį, nors ir nelabai malonų. Blausiomis akimis jis žvilgtelėjo į Gabrielį.

– Viską buvo galima padaryti daug geriau…

Gabrielis jautė, kad Sarkisas Kilikianas nepaperkamas, kad jis nejaučia Gabrieliui simpatijos. Jis vėl pyktelėjo ant savęs, kad negali jam atsakyti tuo pačiu.

– Turbūt Baku naftos gręžiniuose perpratai kai kuriuos inžinerijos dalykus?

„Rusas“ su panieka pažvelgė į savąją lauko gertuvę ir pratarė:

– Nebuvau ten net dešimtininku, tik pagalbiniu darbininku…

Gabrielis pastūmė jam cigaretes.

– Pasikviečiau tave, Kilikianai, norėdamas papasakoti apie savo ketinimus, beje, jie susiję ir su tavimi. Tikiuosi, kad dar kelias dienas turkai mūsų nepuls. Bet anksčiau ar vėliau prasidės toks puolimas, kad pirmieji du atrodys tik vaikų žaidimai. Šioje kovoje noriu tau patikėti labai svarbų postą, mano drauge…

Kilikianas ištuštino gertuvę iki dugno ir ryžtingai pastatė ją ant stalo.

– Tai tavo reikalas ir tavo rūpestis. Juk tu čia vadas.

Prie ilgojo „prastuomenės“ stalo kilo ginčas ir bruzdesys. Nuo alkoholio atpratę žmonės greitai apsvaigo. Žiuljetė pasirūpino, kad būtų atidarytas trečias ąsotis. Ginčijosi dvi partijos – optimistai ir pesimistai. Čaušas Nurhanas Eleonas atsistojo. Žili, kaip viela kieti ūsai virpėjo. Jis vartė akių baltymus, išraižytus smulkučių kraujagyslių, ir rėkė prikimusiu feldfebelio balsu:

– Kas viliasi, kad priešas daugiau nebepuls, tas užsimaskavęs bailys ir išdavikas! Aš, Nurhanas, nekantriai laukiu naujo puolimo. Geriau šiandien negu rytoj! Kitaip kas gi čia per gyvenimas? Badas ir degradavimas? Ačiū, man to nereikia! Gyvenimas pasidarė nebemielas. Man jau penkiasdešimt, ir man užtenka. Kas mano kitaip, tas paskutinis kvailys!