Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Manęs visiškai nekankina mirties nuojauta, Iskuhi! Nors tai ir beprotiška, niekaip negaliu įsivaizduoti, kad rytoj manęs jau nebebus gyvo. Man rodos, tai neblogas ženklas. O tu, ką tu manai?

– Mirtis ateis, Gabrieli. Mums nėra kitos išeities…

Jis neišgirdo dvejopo šių žodžių skambesio. Apėmė nepaprastai tvirtas pasitikėjimas ir džiaugsmas.

– Nereikia galvoti taip toli, Iskuhi! Aš galvoju tik apie rytdieną. Negalvoju net apie rytdienos vakarą. Ar žinai, kad iš tikrųjų džiaugiuosi dėl rytdienos?

Iskuhi pakilo norėdama eiti į savo palapinę.

– Noriu, kad pažadėtum man vieną dalyką, Gabrieli. Tai taip paprasta. Kai neliks jokios vilties, nušauk mane ir nusišauk pats. Tai geriausia išeitis. Be tavęs negalėčiau gyventi. Bet nenorėčiau, kad ir tu gyventum be manęs bent vieną akimirką. Taigi, ar galėsiu rytoj būti prie tavęs?

Ne! Ji turėjo pažadėti dieną neišeiti iš palapinės. Tačiau davė jai žodį pašaukti ją, jei viskas bus prarasta, kad juodu galėtų mirti kartu. Duodamas pažadą jis šypsojosi, nes tikrai nėmaž netikėjo, jog gali mirti. Todėl nesibaimino ir dėl Žiuljetės bei Stefano. Bet kai vėl ėmėsi rengti pabūklus, pats nustebo, kodėl taip tiki gyvenimu. Juk baisi tikrovė, puslankiu juos apsupusi lemtis neigė bet kokią galimybę išgyventi.

Kaimakamas, Antakijos juzbašis, raudonplaukis miudiras, iš Alepo atsiųstų keturių dalinių vadas ir dar du karininkai po saulėlydžio Bagratianų vilos selamlike sušaukė pasitarimą. Svečių kambarys švietė kaip Žiuljetės vakarėlių metu, buvo uždegta daugybė žvakių. Adjutantai rinko nuo stalo indus; ponai buvo ką tik pavakarieniavę. Pro atvirus langus girdėjosi trimitų balsai, įprastinis vakarieniaujančių, poilsiui besirengiančių kareivių triukšmas. Kadangi iš prakeiktų armėnų galima laukti visokių nenumatytų triukų, kaimakamas pagrindinei būstinei pareikalavo geros apsaugos, kuri šiuo metu niokojo parką, sodą ir daržus statydama palapines.

Karininkų ir valdininkų pasitarimas užtruko gana ilgai, tačiau niekaip nepavyko galutinai susitarti dėl tokio svarbaus klausimo, ar rytoj auštant tikrai verta pulti Damladžką, kaip buvo numatyta. Kaimakamas su nesveika odos spalva ir tamsiai rudais maišeliais po akimis šioje kariškių taryboje labiausiai dvejojo ir prieštaravo. Savo neryžtingumą jis aiškino tuo, kad nors vali reikalavimu Alepo generolas intendantas ir atsiuntė visą pėstininkų batalioną, bet dar neatsiuntė žadėtų kulkosvaidžių ir kalnams tinkamų patrankų. Alepo štabo kapitonas aiškino, jog šie ginklai dingę kartu su pėstininkais, siunčiamais iš Sirijos, o Alepe neatsiradę nė vieno kulkosvaidžio. Kaimakamas siūlė ponams apsigalvoti, ar nereikėtų dar porą dienų palaukti ir telegrama primygtinai paprašyti jo ekscelenciją Džemalį Pašą atsiųsti puolimui reikalingų ginklų. Bet karininkai tvirtino, jog tai neįmanoma. Jei bus kreiptasi pažeidžiant hierarchiją, sunkiai nuspėjamas Džemalis gali įsižeisti ar net jiems pakenkti. Antakijos juzbašis pastūmė kėdę ir pakėlė nuo stalo raštelį. Pirštai drebėjo ne todėl, kad būtų labai jaudinęsis, o greičiau todėl, kad be paliovos rūkė.

– Ponai, – prabilo jis tyliu, prikimusiu balsu. – Jei lauksime artilerijos ir kulkosvaidžių, bijau, kad mums teks čia praleisti visą žiemą. Veikiančioje armijoje šių ginklų taip trūksta, kad mes jų reikalaudami būsime tiesiog išjuokti. Leisiu sau dar kartą priminti ponui kaimakamui, kokio stiprumo dalinius mes turime.

Nepakeldamas balso jis perskaitė raštelyje sužymėtus skaičius:

– Keturi daliniai iš Alepo, tūkstantis vyrų. Du daliniai iš Aleksandretės – penki šimtai vyrų. Papildytas Antakijos garnizonas – keturi šimtai penkiasdešimt. Iš viso beveik du tūkstančiai reguliariosios armijos pėstininkų. Fronto pulkai toli gražu negali turėti tokių pajėgų. Toliau antroji linija – keturi šimtai Alepo zaptijų, trys šimtai mūsų apygardos zaptijų ir keturi šimtai četehų iš šiaurės, tai vėlgi tūkstantis ir šimtas vyrų. Trečioji linija – mūsų apginkluoti du tūkstančiai aplinkinių kaimų musulmonų. Viską sudėjus, mes pulsime penkiais tūkstančiais šautuvų…

Juzbašis pertraukė savo išvedžiojimus, greitai išmaukė puodelį kavos ir užsidegė dar vieną cigaretę. Kažkas pasinaudojo šia pertrauka ir įsiterpė:

– Šiaip ar taip, armėnai turi dvi patrankas.

Įdubę majoro skruostai pagyvėjo, jo gelsva kakta sublizgo nuo prakaito.

– Tos patrankos visiškai bevertės. Pirmiausia, nėra amunicijos, antra, niekas nemoka jomis naudotis. Ir trečia – mes jas greitai atgausime.

Kaimakamas, iš nuovargio ar iš nuobodulio atsilošęs krėsle, pakėlė akis.

– Juzbaši, nenuvertinkite to prakeikto Bagratiano! Esu jį sutikęs tik vieną kartą, pirtyje. Jis laikėsi nepaprastai įžūliai.

Strazdanotas jaunasis miudiras puikiai išpuoselėtais nagais papriekaištavo:

– Didžiausia klaida buvo ta, kad karinė vadovybė nepašaukė armėnų atsargos karininkų į armiją. Kiek žinau, Bagratianas ne kartą to prašė. Jei ne jis, pajūryje viešpatautų visiška ramybė.

Majoras griežtai pertraukė šiuos svarstymus:

– Bagratianas ar kas kitas! Visi tie civiliai nieko nereiškia. Vakar išžvalgiau Damladžką ir daug ką sužinojau. Visi jie nelaimingi driskiai. Turi daugiausia keturis, gal penkis šimtus šautuvų. Turėtume patys sau spjauti į veidą, jei iki pietų su jais nesusidorotume.

– Taip turėtų būti, juzbaši, – atsiliepė kaimakamas, greitomis žvilgtelėjęs į majorą. – Kiekvienas padaras, net mažiausias, gindamas savo gyvybę darosi baisus.

Alepo štabo kapitonas kuo ryžtingiausiai palaikė majoro nuomonę. Jis turįs didelių vilčių, jog po dviejų dienų galės palikti šią nelemtą vietą ir grįžti į gražųjį Alepo miestą. Kadangi karininkai buvo pilni tokio tvirto pasitikėjimo, kaimakamas nusižiovavęs paklausė:

– Vadinasi, jūs garantuojate sėkmę, juzbaši?

Majoras kaip slibinas išpūtė pro šnerves dvi storas dūmų sroves.

– Karo dalykuose niekada nėra garantijų. Taigi atmetu šią sąvoką. Pasakysiu tik tiek, kad negalėsiu ilgiau gyventi, jei rytoj vakare armėnų stovykla nebus likviduota.

Kaimakamas rąžydamasis vargais negalais atsistojo.

– Ką gi, tada eikime miegoti.

Tiesa, išsimiegoti šiam valdžios vyrui tą naktį taip ir nepavyko. Jis buvo apsistojęs Žiuljetės kambaryje. Kambarys vis dar buvo pilnas sudaužytų Žiuljetės kvepalų buteliukų aromato. Kaimakamui su nesveikomis kepenimis sapnavosi dirglūs, neramūs sapnai, trikdė jo miegą, o paskui ilgas valandas jis iš viso nebegalėjo užmigti.

Pabudimas nebuvo malonesnis už miegą. Vos tik pradėjo aušti, kaimakamą pažadino baisus sprogimas. Nespėjęs nė kaip reikiant apsirengti, jis išbėgo iš namo. Viskas apgriauta, suniokota. Sviedinys sprogo prie pat namo verandos. Ant žemės – krūvos stiklo šukių, išbyrėję visi langai. Sprogimo banga iškėlė iš vyrių vieną suveriamųjų durų dalį ir nubloškė į priemenę. Sienose pramušti gilūs plyšiai. Visur mėtėsi akmenys ir sulankstyti metaliniai strypai. Bet baisiausiai atrodė vienas Alepo štabo karininkas. Nelaimingajam likimas pakišo koją, jis išėjo iš namo kaip tik tą akimirką, kai sprogo šrapnelis. Dabar jis sėdėjo atsirėmęs į sieną. Vaikiškos mėlynos akys žvelgė į tuštumą. Atrodė, kad jis sunkiai kvėpuodamas svajoja apie tolimą praeitį. Viena skeveldra pataikė jam į dešinį petį, kita į kairiąją šlaunį.

Juo rūpinosi Antakijos juzbašis. Jis gana griežtai liepė jam taip lengvabūdiškai nežiūrėti į savo sužeidimą. Bet karininkas, regis, nė nenorėjo girdėti raginimų ir pamažu ėmė griūti ant šono. Juzbašis atsigręžė ir piktai subliuvo iš siaubo sustingusiems kareiviams, kad nespoksotų, o greičiau šauktų felčerį ir sanitarus. Tai buvo ne taip paprasta. Felčeris buvo trečiajame dalinyje Bitiase. Majoras liepė sunkiai sužeistą karininką nešti į namus. Jį paguldė ant lovos Stefano kambaryje. Atgavęs sąmonę, jis maldavo majorą neišeiti, kol jo nesutvarstys. Kaimakamas, civilis iš prigimties, negalėjo pakelti kruvino vaizdo, nors teoriškai į kraują žiūrėjo visai šaltai. Jis tylėdamas ėmė leistis laiptais į namo rūsį. Bet Gabrielio Bagratiano kanonada tuo nesibaigė. Iš kaimo pusės pasigirdo dar vienas sprogimas.