Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Daugiau nei likimo ironija nukreipė pirmojo sviedinio trajektoriją į Bagratiano namus ir išvedė iš rikiuotės bataliono vadą. Gal tai nebuvo atsitiktinumas, o akivaizdus įrodymas, jog Dievas ne visada būna stiprių batalionų pusėje. Šiaip ar taip, kol vadovybė atsipeikėjo ir persitvarkė, puolimas buvo atidėtas daugiau negu valandą. Turkų padaliniai, išsibarstę Damladžko papėdės soduose ir vynuogynuose, irgi negalėjo pulti.

Tie bjaurybės armėnai, regis, gerai pasirinko taikinius, tikriausiai jie turi gerai parengtų artileristų. Nors kiti aštuoni šūviai nebuvo tokie nepriekaištingi kaip pirmasis, vis dėlto turkų pulkai taip plačiai išsidėstė slėnyje, kad šrapneliai ir granatos kiekvieną kartą sukeldavo sąmyšį. Bitiase, Azire ir Johunoluke degė trys namai. Vienam stovykloje įsikūrusiam būriui zaptijų, ramiai gurkšnojančių kavą iš lauko gertuvių, sprogusi granata padarė didžiulių nuostolių. Palikdami tris užmuštus ir daug sužeistųjų civilinės tvarkos saugotojai visam laikui pasitraukė iš kovos lauko nepaleidę nė vieno šūvio.

Haubicų ugnimi Gabrielis Bagratianas laimėjo tai, ko ir tikėjosi, nors gerai nežinojo, ar jam tikrai pasisekė. Turkų operacijos planas buvo gėdingai sutrikdytas, naujieji gyventojai musulmonai taip išgąsdinti, kad moterys netvarkingais būriais ėmė bėgti Oronto lygumos link, galų gale ir aukščiausioji vadovybė kiek laiko buvo lyg paralyžiuota. Gerokai vėliau, kai apšaudymas patrankomis buvo seniai pasibaigęs, turkų šaulių būriai pakilo ir įžengė į Musa Dago priekalnių mišką.

Valandėlę Gabrielis priekaištavo sau, kad neturėjo pakankamai ryžto pasiųsti bent keturis šimtus pirmųjų linijų kovotojų, pusę visų būrių, prie turkų dalinių kelio pradžios ir tokiu būdu sutrukdyti puolimą jam dar neprasidėjus. Bet jis iš prigimties vengė spontaniškumo ir netvarkos, todėl apie šią idėją net neužsiminė. Tačiau įvyko taip, kad šimtas laisvųjų šaulių, sumaniai pasislėpę ir nebodami rizikos, jau šlaito viduryje uždususioms priešo grupėms sukėlė daugiau sąmyšio ir padarė daugiau žalos, negu būtų pajėgęs atviras puolimas. Nežinia iš kur kylanti kryžminė ugnis du ar tris kartus išsklaidė ir sumaišė dalinius, sunkiai besibraunančius aukštyn pro tankius krūmus. Atskiri būriai ir kuopos, atkirsti nuo vadovybės, kas žingsnis tikėdamiesi mirtinų šūvių, ėmė bėgti šlaitu žemyn. To netgi nepavadinsi bailumu, nes gintis iš tiesų buvo neįmanoma.

Po tokių nevykusių bandymų majorui neliko nieko kito kaip vėl surinkti būrius priekalnės linijoje, leisti kareiviams pailsėti ir pasigaminti maisto. Tuo metu armėnų šauliai ramiai surinko visus žuvusiųjų ir sužeistųjų ginklus ir pasiuntė juos į viršų. Kaimakamas, buvęs kartu su vadovybe, įniršęs paklausė juzbašį:

– Ar ketinate ir toliau laikytis savo taktikos? Manau, kad taip mes niekada nepakilsime į kalną.

Majoras, iš pykčio pajuodavęs kaip kavos tirščiai, atrėžė provincijos viršininkui:

– Jei norite, galiu perduoti vadovavimą jums ir pasitraukti! Juk visa tai daugiau jūsų reikalas, ne mano!

Kaimakamas suprato, kad su pasipūtėliu karininku reikia kalbėti labai atsargiai.

– Tai tiesa. Už viską atsakingas aš. Bet įsidėmėkite, juzbaši, kad jūs atsakingas man. Jei puolimas sužlugs, liksime kalti abu, ir jūs, ir aš.

Tai buvo gryna tiesa, ir majoras, aiškiai tą suvokęs, nutilo. Kadangi dėl Musa Dago kreiptasi į aukščiausias instancijas, į vali , net asmeniškai į patį gynybos ministrą, nauja nesėkmė juzbašiui reikštų karo lauko teismą, kuris jam būtų negailestingesnis negu rausvaskruosčiui binbašiui. Tikrai, juodu su kaimakamu surišti mirtinu ryšiu, todėl reikia laikytis išvien. Ir jis, ištaręs keletą susitaikymo žodžių, ėmėsi veiklos. Šiaurėje išdėstytos kuopos gavo įsakymą tuoj pat veržtis į perėją. Pietines pozicijas virš nuogriuvų kol kas paliko ramybėje, nes juzbašis nenorėjo, kad dalinius nušluotų dar viena akmenų lavina.

Jis sušaukė karininkus ir įsakė, kad tie praneštų savo daliniams, jog kiekvienas kareivis, kuris kopdamas šlaitu apsigręš ir bandys bėgti, bus negailestingai nušautas. Šiam budelių darbui jis priekalnių daubose ilga linija išrikiavo zaptijus ir četehus. Jiems griežtai įsakė nedelsiant atidengti ugnį į bėgančius pėstininkus. Nei vieni, nei kiti neatsisakė šios bjaurios pareigos. Abrikosų soduose ir vynuogynuose juzbašis išrikiavo trečią labai ilgą liniją – ginkluotus kaimų gyventojus, prie kai kurių iš jų prisijungė ir žmonos.

Išsigandę kareiviai puolė vykdyti juzbašio nurodymų. Baimės genami jie veržėsi stačiais kalno šlaitais aukštyn. Bijojo net pusę minutės stabtelėti pailsėti. Užmerkę akis jie nepaisė laisvųjų šaulių ugnies. Jau gerokai po pietų trys padaliniai, smarkiai apšaudomi gynėjų, pasiekė aukštumą ir keturiose vietose bandė įsitvirtinti priešais armėnų pozicijas, greitomis įsikasti kareiviškais kastuvėliais ar susirasti priedangą už uolų, akmenų, medžių, žemės kauburių. Tikrai didvyriškomis pastangomis ir kartu iš baimės majoro daliniai šį tą laimėjo. Majoras, apimtas kovos įkarščio, išsitraukė kardą ir įsakė pulti dar kartą. Jiems pavyko įsitvirtinti ties armėnų apkasais ir pailginti puolimo liniją. Ši sėkmė įkvėpė turkams daug entuziazmo. Iš visų taškų, iki kurių jiems pavyko prasiveržti, atidengė pašėlišką ugnį. Majorui iš pradžių nebuvo svarbu, ar šūviai pasiekia tikslą. Per dvi valandas armėnai bus taip apkurtinti ir iškamuoti, kad pamirš savo įžūlumą. Be to, supras, kad valdžia turi tiek amunicijos, jog smarkus apšaudymas galėtų trukti tris dienas.

Gynėjai pasislėpė apkasuose, virš jų galvų nepaliaujamai zvimbė kulkų spiečiai. Blogiausia buvo tai, kad iš fronto atkarpų, esančių arčiausiai prie Miesto daubos, šimtai kulkų nuskriedavo iki palapinių, rikošetu pataikydavo į žmones ir sunkiai juos sužeisdavo. Todėl Ter Haikazunas įsakė visiems kovoti negalintiems gyventojams kuo greičiau palikti Miesto daubą ir pasitraukti į uolotą pajūrio šlaitą.

Kol pirmoji turkų linija nepaliaudama šaudė į armėnų apkasus, juzbašis įsakė karininkams pritraukti rezervistus, zaptijus ir pagaliau ginkluotus kaimiečius, kad viena po kitos atsiritančios bangos parodytų didžiulį turkų pajėgų pranašumą. Antrasis, trečiasis ir ketvirtasis ešelonas buvo išdėstyti netoli pirmosios linijos. Kai šie klastingų laisvųjų šaulių atakų išgąsdinti ir įniršę būriai pakilo į šlaitą, majoras įsakė pirmajai linijai atakuoti.

Armėnai, jau įpratę gintis nuo panašių atakų, iš savo aukščiau esančių pozicijų sėkmingai atrėmė neryžtingą puolimą. Kad ir kaip dažnai vienas po kito puldavo nauji daliniai, dėl labai neparankios padėties jie palūždavo dar nepasiekę armėnų apkasų. Nepaisant milžiniškos kareivių skaičiaus ir ginkluotės persvaros, musulmonai iki vėlyvos popietės nė viename taške nesugebėjo pajudėti į priekį. Tuo tarpu Armėnijos sūnūs dėl sumanaus gynybos pozicijų išdėstymo kovojo sėkmingai ir beveik be nuostolių. Jų apkasai kai kur buvo iškasti zigzagais, puolančius turkus buvo galima apšaudyti ne tik iš priekio, bet ir iš flangų. Daug pagelbėjo ir laisvieji šauliai, staiga apipildami netikėtu, mirtinu kulkų lietumi vieną ar kitą rezervistų būrį.

Drąsiose, bet nesėkmingose atakose majoras jau buvo praradęs tiek vyrų, kiek jų per praeitą puolimą pražudė ir vargšas binbašis, už tai gėdingai išvytas iš armijos. Bet juzbašis buvo iš kur kas kietesnės medžiagos ir nė nemanė pasiduoti. Jis dažnai pasirodydavo puolančiųjų priekyje, šimtus kartų parodė tikrą vadovo drąsą ir stebuklingai išvengė mirties. Daugiausia dėmesio skyrė Ąžuolų tarpekliui, nes pamažu aiškėjo, jog čia yra silpniausias gynybos taškas. Bet kol kas Gabrielis Bagratianas, laiku įtraukdamas į mūšį skrajojančią gvardiją, laikė iniciatyvą savo rankose.