Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Sarkisas Kilikianas visą dieną puikiai vadovavo Ąžuolų tarpeklio gynybai ir atmušė penkis puolimus. Kiek laiko atrodė, kad turkų kuopos, nepaisydamos nuostolių, nori prasilaužti ne kur kitur, o kaip tik čia, kadangi tai buvo lemtingas taškas, nuo kurio jau niekas nesutrukdys įsiveržti į stovyklą.

Gabrielis pirmosiomis mūšio valandomis nelabai pasitikėjo „ruso“ ištverme, todėl daugiausia laikėsi netoli Ąžuolų tarpeklio ir ne kartą su savo daliniais smogė į turkų flangą. Sarkiso Kilikiano užduotis buvo tikrai nelengva. Pagrindinė tranšėja čia nebuvo ilga. Šoniniai apkasai nelabai sėkmingai išdėstyti, be to, nuo jų iki kaimyninių pozicijų buvo keli šimtai žingsnių, o šie tarpai nebuvo apsaugoti stačių šlaitų, uolų sienų ar tirštos augmenijos kaip tarp kitų fronto pozicijų. „Rusas“ savo žinioje turėjo nedaug kovotojų, iš viso tik aštuonias grupes, be to, dėl landšafto ypatybių jos išsidėstė gana toli viena nuo kitos. Bet Kilikiano dalinys išsilaikė kone visą dieną be didelių nuostolių, tik du žuvo, šeši buvo sužeisti. Atrodė, kad Kilikiano mirtina ramybė ir abejingumas užkrėtė ir jo karius. Kiek kartų turkai puldavo, tiek kartų Kilikiano kariai šaudydavo į juos su tokiu – kitaip nepavadinsi – nuobodžiaujančiu tikslumu, jog rodėsi, kad ir mirtis, ir gyvenimas yra jiems visai vis tiek, kad jiems nesvarbu, kas jų laukia. Laikydamas užtaisytą šautuvą Kilikianas negesino geros cigaretės, kurių pakelį jam buvo padovanojęs Gabrielis. Dabar, po ilgų kruvinos kovos valandų, jis savo liesu kūnu atsišliejo į apkaso sieną žvelgdamas į statų šlaitą prie Ąžuolų tarpeklio pradžios, kur mėtėsi kelmai ir rąstgaliai, augo keli krūmai ir pušelės. Čia buvo įsitvirtinusios gana didelės turkų pajėgos. Gabrielis dar pirmosiomis stovyklavimo dienomis buvo liepęs iškirsti šio šlaito medžius.

Nors ir jaunatviška, tačiau į kaukolę panaši Kilikiano galva nejudėjo. Blausiu agatu žvilgančiose akyse atsispindėjo jo nepaprastas gebėjimas iki minimumo sumažinti gyvybinę veiklą. Apsivilkęs trofėjine uniforma, nuolaidžiais pečiais ir lieknu liemeniu, kurį dar pabrėžė kietai suveržtas diržas, „rusas“ atrodė tarytum elegantiškas karininkas. Jis nė žodžiu nepersimetė su savo bendražygiais, kurie irgi tylėjo. Jų akys visą laiką sekė medžių ir krūmų šešėlius, kas sekundę ilgėjančius, užlietus auksinės šviesos, panašius į paslaptingus gyvūnus.

Visi Armėnijos sūnūs ir dukterys ant Damladžko, išskyrus gal tik Grikorą ir Kilikianą, šiuo metu kaip ir Gabrielis svajojo tik apie viena: dar valanda ir saulė nusileis. Šiaurėje traškėjo šūvių salvės. O čia miškas ir kalnas rodėsi apsupti didžiausios ramybės. Kai kurie kovų išvarginti vyrai užmerkė akis, norėdami valandėlę pasnausti stačiomis. Juos apėmė keistas jausmas, kad šios nuvogtos poilsio valandėlės slapta skubina laiką ir leidžia jiems susilieti su išganinga naktimi. Tokių miegančių stačiomis darėsi vis daugiau. Galų gale trijuose apkasuose beveik neliko budinčių vyrų. Tik akmeninis negyvai žvilgančių Sarkiso Kilikiano, jų vadovo, akių žvilgsnis nejudėdamas sekė juodą Ąžuolų tarpeklio laukymę.

Kas įvyko per artimiausias minutes, yra mįslė, kurios neįmanoma nei paaiškinti, nei pagrįsti. Gal iš dalies galima apkaltinti nesuprantamą Kilikiano letargiją, savybę, pradėjusią formuotis, kai jis buvo dar vienuolikos metų berniukas (kai gulėjo po kraujuojančiu motinos kūnu), apsauginę priemonę nuo nepakeliamų kančių. Šiaip ar taip, jis nesujudėjo, jo akių žvilgsnis nepasikeitė, kai apačioje iš miško išniro keli pėstininkai, paskui kuriuos netrukus pasipylė didžiuliai būriai. Nė vienas šūvis neįspėjo apie turkų puolimą. Turkai iš pradžių baimingai glaudėsi prie juodos tarpeklio sienos laukdami, kad tuoj pasipils gynėjų ugnis. Kai to neįvyko, jie sujudo. Jų buvo jau apie tris šimtus vyrų, jie bėgo pirmyn, užsiglausdami už įvairių priedangų, laukdami armėnų šūvių. Dalis vyrų apkasuose tebesnaudė. Kiti pabudo, stvėrė šautuvus, žvilgčiodami į be garso artėjančią masę. Tą akimirką auksinė vakaro saulės šviesa smarkiai blykstelėjo ir suskilo į šimtus tūkstančių skeveldrų bei mažų spindulėlių. Ryškiai sublizgo pusmėnuliai ant kailinių karininkų kepurių. Keista, bet šio mūšio dalyviai nedėvėjo uniforminių kepurių.

Armėnijos sūnūs, grožėdamiesi šiais vakaro saulės blizgučiais, užsidėjo šautuvus ant brustvero ir žvelgė į Kilikianą laukdami jo įsakymo. Įvyko nepaaiškinamas dalykas. Užuot kaip visada davęs komandą, nurodęs taikinį ir atstumą ir užsidegęs cigaretę, „rusas“ iš lėto, nesuprantama kodėl, išlipo iš apkaso. Kovotojai šį jo veiksmą palaikė įsakymu. Jie buvo pavargę ir sutrikę, kartu jie pasitikėjo manydami, jog vadas sugalvojo kažką netikėta, vienas vyras po kito iššoko ant apkasų krašto.

Turkai, priartėję jau iki penkiasdešimties žingsnių, sumišo, puolė ant žemės, nežmoniškai išsigandę. Jie laukė įnirtingos kontratakos. Bet Sarkisas Kilikianas stovėjo šalia vidurinio apkaso nepuldamas ir nesitraukdamas, neduodamas įsakymo ar kokio ženklo, susikišęs rankas į kišenes. Nelaimingieji gynėjai dar nespėjo atsitokėti, kai turkų karininkas garsiai sukomandavo ir trys šimtai priešo mauzerių sutraškėjo siaubingomis greitomis salvėmis taikydamiesi į sustingusias lėles, stovinčias švytinčio vakaro dangaus fone. Per kelias akimirkas trečdalis gynėjų šaukdami ir dejuodami susirietė ir krito ant kruvinos Musa Dago žemės. Sarkisas Kilikianas stovėjo nustebęs, netraukdamas rankų iš kišenių. Atrodė, kad kulkų švinas jį aplenkia, lyg mirtis mūšio lauke šiam nepaprastam likimui būtų per daug paprasta ir neatitiktų jo stiliaus.

Kai jis pagaliau pakėlė ranką ir kažką sušuko savo kovotojams, buvo jau labai per vėlu. Jį pagavo bėgančių įgulos likučių srautas, jie sustojo tik pribėgę akmenų užtvaras. Tai buvo keturios trapecijos formos akmenų užkardos, sukrautos prie pat Miesto daubos. Kol bėgliai pasiekė šią priedangą, paliko dvidešimt tris žuvusius ir sužeistuosius. Turkų pėstininkai užėmė paliktus apkasus garsiai riaumodami. Iš paskos veržėsi rezervistai, zaptijai ir četehai, o paskui juos ir ginkluoti kaimiečiai. Musulmonus lydėjo nemažas skaičius drąsesnių moterų. Kai už Ąžuolų tarpeklio medžių pasislėpusios moterys pamatė saviškių sėkmę, jos lyg pamišimo krečiamos menadės išpuolė iš miško, susikibo rankomis sudarydamos grandinę, iš jų gerklių išsiveržė ilgas savotiškas klyksmas, zilgitas, senas islamo moterų kovos šūksnis. Vyrai nuo šio dirglaus klyksmo pasijuto lyg šėtono apsėsti, Jie, kaip moko jų narsą žadinantis tikėjimas, negalvojo apie gyvenimą ar mirtį ir kaip pašėlę bėgo prie netvirtų akmens užtvarų nebešaudydami, tik atkišę durklus.

Bet čia armėnams, patekusiems į tokią beviltišką padėtį, kai kas atėjo į pagalbą. Pamatę, kaip turkai durklais pribaigia sužeistuosius ir spardo kareiviškais batais, armėnai suprato savo neišvengiamo likimo žiaurumą ir vėl atgavo šaltakraujiškumą, nusiramino. Jie gulėjo už akmenų nuolaužų, taikėsi atidžiai, jų šūviai buvo mirtini. Jie laimėjo laiko. Be to, turkams į akis tvieskė ryški, prie laidos artėjanti saulė, o armėnams ji švietė į nugaras. Kita laimė šioje nelaimėje buvo ta, kad gretimų fronto ruožų puolėjai vos ne per savo karininkų galvas paliko savo postus ir, svaigulio apimti, ėmė veržtis pro susidariusį plyšį. Todėl ir gynėjai galėjo palikti savo apkasus, iš kairės ir iš dešinės pulti į didžiausio pavojaus sūkurį. Dėl to prasidėjo kova vyras prieš vyrą ir kilo sąmyšis, kuriame sunku buvo atskirti draugą ir priešą (daug armėnų vilkėjo trofėjinėmis turkų uniformomis). Pro pralaužtą frontą veržėsi kareiviai. Kruvinas susirėmimas truko labai ilgai, daug vyrų krito, kol pagaliau didesnės priešo pajėgos vėl atbloškė armėnus prie Miesto daubos. Paskutinę akimirką Bagratianas su savo išsekinta gvardija spėjo išgelbėti stovyklą nuo pražūties. Turkai buvo atstumti, bet tik iki užkariautų apkasų, kurie liko jų rankose.