Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Čaušui Nurhanui Eleonui Gabrielis pavedė su šimtu penkiasdešimčia kovotojų pulti priešo užgrobtus apkasus. Nurhanas išvedė savo karius iš už akmeninių užkardų ir nuvedė prie pagrindinės tranšėjos, kur galima šaudyti iš flangų. Jų judėjimą pridengė ne tik tamsa, bet ir malonus vėjelio ūžesys. Pridengė taip, kad armėnai perėjo net į kitą tranšėjos pusę ir apsupo priešą. Jiems padėjo dar viena aplinkybė. Turkų kareiviai, dieną ypač išvargusi kuopa, užsidegė kelias karbido lempas, jų skaisti šviesa ryškiai apšviesdavo kareivius, tuo tarpu aplinka skendo nepermatomoje tamsoje. Armėnijos sūnūs ir čia, gana ilgoje atkarpoje, galėjo ramiai nusitaikyti į ryškiai matomą taikinį. Atrodė, kad visi nė nebekvėpuoja. Niekas nejudėjo, tarytum visa gyvybė užgriuvusi šioje nakties šachtoje ir niekada neiškils į paviršių.

Ten, kur krovininių gyvulių takas tarp įgriuvusių sienų išnyra iš priekalnės ir įsuka į tarpeklio įdubą, kareivių stovyklos pakraštyje stovėjo kaimakamas ir majoras. Keli kareiviai su žibintais ir fakelais stoviniavo netoliese ir jiems švietė. Juzbašis žvilgčiojo į savo labai modernų laikrodį su tamsoje švytinčiu ciferblatu.

– Laikas… Visus žadinsiu valandą prieš saulėtekį.

Kaimakamas, regis, rūpinosi juzbašio sveikata.

– Ar nenorėtumėte praleisti naktį mūsų būstinėje, juzbaši? Po tokios sunkios dienos jums būtų visai gera pamiegoti lovoje.

– Ne, ne! Vis tiek negalėčiau užmigti.

Kaimakamas atsisveikino, žibintų nešėjų lydimas paėjėjo keletą žingsnių, paskui sugrįžo.

– Neįsižeiskite, juzbaši. Ar galiu būti tikras, kad artimiausiomis valandomis nieko nenutiks?

Majoras nežengė žingsnio pasitikti kaimakamo, stovėjo pasukęs galvą į šoną, užgniaužęs širdyje bjaurų žodį. Civilių kišimasis yra nepakenčiamas dalykas. Priekaištingu balsu jis atsakė:

– Galite neabejoti. Ėmiausi visų apsaugos priemonių. Nors mano vargšams kareiviams tikrai reikalingas poilsis, sustačiau labai stiprią sargybą. Jums nevertėjo grįžti, kaimakame! Dar anksčiau nusprendžiau išsiųsti patrulį, patikrinti visas mūsų stovyklos apylinkes.

Juzbašis sakė tiesą. Tačiau patruliai, mirtinai išvargę žemesnieji karininkai ir kareiviai, apduję praėjo pro sustingusius Armėnijos sūnus, kurių tamsoje matančios akys žibėjo tarp ąžuolų lapų. Neilgai trukus sargybiniai sugrįžo ir budintiems karininkams pranešė, esą vietovė išžvalgyta, viskas ramu.

Gabrielis užsidegė cigaretę ir numetė degantį degtuką. Liepsnelė ėmė plisti, išdegino žolės plotą. Iskuhi, pastaruoju metu nesitraukdama nuo Gabrielio nė per žingsnį, užtrypė godžiai įsidegančią liepsną.

– Kaip viskas išdžiūvę, – pasakė ji.

Degtuko liepsnelė tarytum įžiebė Gabrielio galvoje netikėtai drąsią mintį.

Valandėlę jis stovėjo nežinodamas, ką daryti. Mintis turėjo dvi puses, jos įgyvendinimas galėjo atnešti tiek pat žalos saviškiams kaip ir priešams. Nosine Bagratianas patikrino vėjo kryptį. Tarpais vėjas pūtė gana smarkiai. Vakarų vėjas, vėjas nuo jūros, lenkė medžių šakas į slėnio pusę. Ne, to nuspręsti negali nei Gabrielis, nei Vadovų taryba. Taip arba ne turi ištarti tautos vadovas Ter Haikazunas. Po minutės lemtingos tylos Ter Haikazunas ištarė:

– Taip!

Tuo metu kovotojai jau buvo išėję iš Altoriaus aikštės ir Miesto daubos. Abi puolimo grupės, užgniaužusios kvapą, laukė ženklo. Tarp apsuptų apkasų ir akmens užkardų driekėsi dar viena armėnų būrių linija, o už akmens barikadų – daugybė rezervistų. Bet tai buvo dar ne viskas.

Stefanas greitai paspruko nuo motinos. Nepaisydamas neišvengiamai artėjančios grėsmės, jis jautėsi labai pakiliai. Tamsoje slankiojo ir kažką šnibždėjo žmonės, daugelis išsigandusių kūnų buvo visai čia pat, blykstelėdavo ir vėl užgesdavo žibintai, šimtai kitų nuotykių dirgino įsitempusius Stefano nervus kaip fantastiškas sapnų pasaulis. Be to, jaunimo kohorta gavo ypatingą įsakymą ir labai didžiavosi, kad jie, paskutinė stovyklos apsauga, gali prisidėti prie kažkokio dar neaiškaus plano. Taigi galima suprasti, kad Stefano ir jo draugų nuovargis virto aistringu netikėčiausių dalykų laukimu.

Nepaprastas įsakymas buvo susijęs su žibalu. Į Altoriaus aikštę atrideno visas stovykloje esančias žibalo statines, tarp jų ir abi statines iš Bagratianų šeimos atsargų. Iš užgesusių laužaviečių buvo surinktos visos apdegusios šakos, pliauskos ir lazdos. Pirmiausia paaugliai, paskui seni žmonės ir vaikai nuo devynerių metų kiekvienas turėjo išsirinkti kuo tvirtesnę ir ilgesnę lazdą. Mokytojai ir Samvelas Avakianas, vadovavę šioms dalyboms, vos galėjo sutramdyti ginčus ir riksmą. Jie švaistėsi kumščiais ir šaukė:

– Tyliau, velniūkščiai!

Panašiai buvo ir su žibalo statinėmis. Šakas reikėjo iki pusės panardinti į žibalą ir gerai pasukioti. Jų buvo apie tris tūkstančius, todėl viskas užtruko gana ilgai. Žmonės dar tebesispraudė prie statinių, kai nuaidėjo ilgas švilpuko signalas ir pasigirdo šūviai prie apkasų, kuriuos turkai buvo užgrobę. Iš tarpeklio atsiliepė šimteriopas aidas ir pratisas kimus riksmas. Atrodė, kad rėkia nebe žmonės.

Gabrielis stovėjo ant neaukštos uolos tarp gynybos linijos ir akmeninių užkardų. Kol truko staiga prasidėjusio mūšio triukšmas, kitoks negu visų iki šiol vykusių mūšių, vadas tarytum paskendęs mintyse nepratarė nė žodžio savo kariams, laukiantiems jam už nugaros. Praėjo kelios minutės. Šūviai aidėjo vis toliau. Gabrielis nesitikėjo, kad pirmasis puolimo etapas taip greitai baigsis. Čaušas Nurhanas davė sutartinį ženklą, nubrėžė žibintu ore kelias aštuoniukes. Apkasai vėl buvo gynėjų rankose, jie peršoko per apkasus ir persekiojo priešą toliau, leisdamiesi žemyn. Dalis turkų pėstininkų pasiklydo tamsoje ir buvo parblokšti gynėjų šautuvų buožėmis ir durklais.

Gabrielis pasiuntė Avakianą atgal prie atsarginių. „Pasiruošti ir pirmyn!“ – įsakė jis. Palaukė, kol priartėjo minios kojų brūžesys ir šnabždesys, tada nubėgo ir sustojo jų priekyje. Jie iš lėto veržėsi nuo plokštikalnės per brūzgynus, aplenkdami žuvusiuosius, veržėsi į tarpeklį, kuriame virė mūšis.

Tai buvo tarytum persekiojamų žvėrių medžioklė. Drąsiausi karininkai, onbašiai ir kareiviai bandė prisiartinti prie liepsnojančių žagarų stovyklos pakraščiuose ir juos užgesinti, bet tik pražudydavo savo gyvybę. Iš visų pusių laisvųjų šaulių ugnis ginė juos į tarpeklio pradžią. Karininkai šūkčiojo prieštaringus įsakymus, kurių niekas nebeklausė. Pėstininkai ir zaptijai blaškydamiesi ieškojo savo šautuvų, bet ir radę nieko negalėjo padaryti. Kiekvienas šūvis pataikytų tik į draugą ar brolį. Daugelis metė ginklus į šalį, nes tie trukdė bėgti per klastingus spygliuotus krūmynus be kelio, be tako. Atrodė, kad pats armėnų kalnas padeda kovoti su jų priešais. Tankūs krūmai, regis, darėsi dar tankesni ir aukštesni, medžiai klastingai pastodavo kelią. Veidus skaudžiai kapojo vytelės, vijokliai pančiojo pranašo vaikams rankas ir kojas ir pargriaudavo juos ant žemės. Kas nugriūdavo, likdavo gulėti. Juos apėmė šiai rasei būdingas abejingumas mirčiai, jie tik giliau skverbėsi į spygliuotą tankmę.

Juzbašis su bebaime energija plokščio kardo smūgiais suginė į krūvą būrelį visiškai sumišusių pėstininkų. Kai karininkai, žemesnio rango kariškiai ir senieji kareiviai gęstančio laužo šviesoje pamatė savo vadą, ėmė burtis aplink jį. Formavosi pasipriešinimo, tikriau, naujo puolimo branduolys. Mojuodamas virš galvos kardu majoras šaukė: