Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Žemai slėnyje miegojo pėstininkai, zaptijai, četehai, kuriems pavyko išvengti mirties. Dalinių karininkai miegojo Bagratianų vilos kambariuose. Pirmoji vakarykštės dienos auka, Alepo generolas, jau seniai sanitariniu vežimu buvo išgabentas į Antakiją. Dar vienas sužeistasis, juzbašis, miegojo Stefano lovoje. Net ir kaimakamą, apsistojusį Žiuljetės kambaryje, galutinai įveikė miegas. Jis rašė ataskaitą Alepo vali , kol galų gale užsnūdo. Tačiau ir už miego šydo jo sąmonė ir sąžinė neužgeso, jis viską suvokė aiškiau ir žiauriau negu būdamas budrus, pasipūtęs ir susiraukęs. Jis ką tik buvo patyręs didžiausią savo karjeros nesėkmę. Tačiau kiekvienoje nesėkmėje yra ir dalelė malonės, nes nepasisekimas demaskuoja ir padaro juokingą žmogiškų vertinimų esmę. Kaimakamas, aukštas valdininkas, gerbiamas Itihado narys, persisunkęs begalinio savo karingos viešpataujančios rasės pranašumo, – ką gi jis pamatė? Silpnieji pasirodė esą stiprūs, o stiprieji iš tikrųjų nieko verti, bejėgiai net ir tokiuose dalykuose, kur jautėsi galingi ir dėl kurių trūkumo taip niekino silpnesniuosius. Miegodamas kaimakamas suvokė ir dar svarbesnių dalykų. Iki šiol jis nė karto nesuabejojo, kad Enveras ir Talaatas yra visiškai teisūs, kad jie su armėnų bendruomene elgiasi kaip genialūs valstybės vyrai. O dabar kaimakamo sąmonėje iškilo įnirtinga abejonė dėl Envero Pašos ir Talaato Bėjaus politikos, nes nesėkmė yra griežčiausia teisybės mokytoja. Ar žmonės turi teisę kurti išmintingus planus, kaip sunaikinti kitą tautą? Ar apskritai toks planas gali atnešti naudos, kaip šimtus kartų tvirtindavo pats kaimakamas? Kas gali nuspręsti, kokia tauta yra blogesnė, kokia geresnė už kitą? Žmonės to tikrai negali spręsti. O Dievas šiandien ant Damladžko tai labai aiškiai parodė. Kaimakamas regėjo save įvairiose situacijose, kurios jį labai jaudino, dėl kurių jis gailėjo savęs. Jis rašo jo ekscelencijai Alepo vali atsistatydinimo raštą, savo noru griauna visą savo ligšiolinį gyvenimą. Gabrielio Bagratiano, apsivilkusio pirties chalatu, asmenyje jis siūlo armėnams taiką ir draugystę. Pasisako Itihado centro komitete už tai, kad armėnų tremtiniai tučtuojau būtų grąžinti į savo gyventas vietas. Siūlo įvesti mokestį, kad armėnams būtų atlyginta už patirtus nuostolius. Tiesa, į tokias etines aukštumas jo siela buvo pakilusi tik kol miegas buvo kiečiausias. Juo plonesnė darėsi miego substancija, juo labiau jis artėjo prie kasdienybės, tuo vikriau jo mintys išsisukinėjo nuo tokių drąsių sprendimų. Galų gale, kai buvo apimtas tik lengvo snaudulio, sugalvojo neblogą išeitį. Kam gi rašyti į aukštesnes instancijas ataskaitas ir kaltinti save? Kaimakamas išmiegojo iki pietų.

Miegojo ir žuvusieji, krikščionys ir musulmonai, išsibarstę Ąžuolų tarpeklio ir kalno šlaito krūmuose. Prie jų virpėdami artėjo didžiulio miško gaisro ugnies liežuviai. Atrodė, kad liepsnos pažadina mirusiuosius iš miego, pakelia juos nuo žemės, jie persigandę sėdasi, galų gale jų kūnai sprogsta ir nugrimzta į viską gryninančią ugnį.

Gaisras kas valandą stiprėjo, plito aplink Damladžką į šiaurę ir pietus. Jis sustojo tik prie nuogų kalno griūties akmenų žemiau Pietų bastiono ir prie išsišovusių uolų virš Šiaurinės perėjos įdubos. Žalia šaltiniuotos kalnų pievos grožybė, šis Sirijos pakrantės stebuklas, dar kartą triumfavo plaikstydamasis liepsnų vėliavomis, degė dar kelias dienas, kol pagaliau liko tik didžiulis kalno viršūnę saugantis, žioruojantis laukas. Taip Musa Dagas liepsnomis ir smilkstančiais griuvėsiais saugojo savo mirtinai išvargusius vaikus, kurie, nugrimzdę į gilų miegą, nė nežinojo, jog dabar gana ilgą laiką priešai negalės jų pulti. Nė vienas iš jų nesuprato, kad palankus vėjas maloningai nukreipė pavojų nuo Miesto daubos, kad kibirkštys ir liepsnų draiskanos skrido pavėjui slėnio link. Kovos būriai ir visi stovyklos žmonės miegojo iki vėlyvos popietės, tik tada Vadovų taryba liepė imtis darbo ir iškirsti visus krūmus pavojingose vietose. Prasidėjo nauji dideli darbai.

Šią dieną pramiegojo visi, išskyrus vieną. Ji nejudėdama sėdėjo palapinėje ant lovos. Tačiau kad ir kokia maža ji jautėsi savo neapsakomo svetimumo kiaute, niekas negalėjo jos išvaduoti iš nepaguodžiamo kaltės jausmo.

Nors palanki vėjo kryptis kol kas nesikeitė, vis dėlto miško, tikriau, kalno gaisras labai blogai veikė žmonių nuotaikas. Nebeliko tamsos. Naktys žvelgdavo į kalno gyventojus raudonomis, tykančiomis akimis. Beprotiški šešėliai šoko pašėlišką šokį. Dangų dengė skriejantys dūmų debesys. Buvo nepakeliamai karšta ir vidurdienį, ir vidury nakties, nė mažiausio gaivaus vėjelio dvelktelėjimo. Kartūs dūmai gniaužė kvapą, degino nosies ir gerklės gleivinę. Visi keistai sunkiai slogavo, sloga užsikrėtė visa stovykla, nuo jos kildavo nesuprantamas irzlumas.

Niekas nesidžiaugė pergale, džiaugsmingai nedėkojo, priešingai, ėmė rodytis smukimo ženklai – pavojingo vidinio proceso, grasinančio sugriauti tvarką ir drausmę, pasireiškiančio įsiūčio priepuoliais. Čia ne paskutinę vietą užėmė ir nemalonus Sarkiso Kilikiano poelgis jau po pergalės, pirmosios dienos vakare. Dėl šios istorijos nei Ter Haikazunas, nei Gabrielis negalėjo nusiraminti su Dievo pagalba vildamiesi, jog dabar atėjo ilgesnis ramybės laikotarpis. Įžūli mintis uždegti mišką, be to, didžiulis kovos laimikis, iš priešo atimti ginklai, labai pagerino gynybos galimybes. Net ir mintis, kad turkai atsisakys tolesnių puolimų, dabar nebeatrodė tokia beprotiška kaip anksčiau. Ir vis dėlto liepsnojo tik Damladžko krūtinė, o jo šonai, akmens nuobiros virš Svedijos ir Šiaurinės perėjos, buvo tokie pat neapsaugoti kaip ir pirma. Negalima buvo susilpninti griežtos drausmės apkasų pozicijose. Visu griežtumu reikėjo išsaugoti vadovybės autoritetą. Bet ne mažiau svarbu buvo atkurti visos stovyklos santarvę ir ramybę, nepaisant visų šėtoniškų griaunamųjų jėgų grįžti į tai, ką Ter Haikazunas vadino „kasdienybe“. Rugpjūčio dvidešimt ketvirtosios vakarą susirinkusi Vadovų taryba atsisakė iškilmingų žuvusiųjų laidotuvių, kad nesukeltų gyventojų neramumų.

Tomis vakaro valandomis išsiųsti paieškų būriai jau buvo suradę šešiasdešimt septynis žuvusiuosius iš šimto trylikos dingusių be žinios. Be to, daug sunkiai sužeistųjų, negaudami tinkamos pagalbos, nebesulaukė ryto. Vadovų taryba paskyrė Petrosą Altuni pranešti žmonėms liūdnas naujienas. Gergždžiančiu balsu, visai netinkamu sakyti kalbas prie mirusiųjų kapo, jis paaiškino susirinkusiems artimiesiems, jog dėl nežmoniško karščio, dar padidėjusio dėl miškų gaisro, žuvusiuosius būtina kuo greičiau palaidoti. Kiekviena uždelsta minutė gali sukelti didelį pavojų gyvųjų sveikatai. Jam, hekimui Petrosui, nemalonu kalbėti tokius dalykus artimiesiems, gedintiems savo žuvusiųjų, tačiau kiekvienas gali užuosti ir įsitikinti, kad būtina laidoti kuo greičiau. Taigi reikia skubėti, negaišti laiko. Kiekviena gedinti šeima turi nurodytoje vietoje nedelsdama iškasti kapą mirusiajam. Tuo ji parodys tikrąją artimo meilę, kurią dangus laimins labiau negu ilgas maldas ir ceremonijas. Vadovų taryba, Altuni nuomone, pasielgtų protingiau, jei įsakytų mirusiųjų didvyrių kūnus atiduoti liepsnoms. Tačiau gerbdami mirusiųjų artimuosius jie nenorėjo to daryti. Todėl mirusieji našlių ir našlaičių paguodai bus apvilkti laidotuvių marškiniais, po jų galvomis bus paberta šventos gimtinės žemės.

– O dabar imkimės darbo, – gergždžiančiu balsu paragino hekimas Petrosas. Šią akimirką atrodė, kad jam ne septynios dešimtys, o devyniasdešimt metų. – Per kelias valandas viskas turi būti padaryta. Atsiųsime rezervo žmonių jums į talką.