Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Išeik, Sato, ir daugiau čia nesirodyk.

Sato, nežinodama, kas yra gėda ar garbė, atkakli ir viskam abejinga, visada atsispirdavo prieš vaikų gaujos patyčias. Bet dabar, kai jos mylima „panelė“, jos kiučiuk chanum perėjo į priešų pusę ir ją išvarė, Sato turėjo paklusti. Su savo europietiška palaida suknute pūstomis rankovėmis, apiplyšusia ir nešvaria, darančia ją dar juokingesnę, ji iš lėto sliūkino šalin. Tačiau nuėjo tik iki artimiausio krūmo ir iš už jo tyliai sekė vaikus akimis, kaip šakalas alkanu žvilgsniu godžiai seka karavano nakties stovyklą.

Sato visai nebuvo tokia apgailėtina, kaip galėtų pasirodyti. Ji gyveno savo nepriklausomame pasaulyje. Pavyzdžiui, ji puikiai suprasdavo žvėrelius, kuriuos aptikdavo nesibaigiančiose kelionėse. Iskuhi ir kiti stovyklos gyventojai galbūt manė, kad Sato gali kankinti gyvūnus. Viskas rodė, kad ji galėtų būti tokia žiauri. Tačiau iš tikrųjų buvo kaip tik priešingai. Visų nekenčiama mergaitė niekada neišliedavo ant gyvūnų savo neapykantos ar keršto jausmų, elgdavosi su jais atsargiai, šnibždėdavo jiems kažkokius žodžius ir stengdavosi suprasti atsakymą. Sudiržusia ranka ji galėdavo paimti susirietusį ežį ir pašnibždomis kalbėtis su juo, kol kamuoliukas išsitiesdavo, iškišdavo smailą snukutį ir imdavo ją stebėti gudriomis, žvitriomis akimis bei vertinti ją kaip mažas turgaus prekeivis. Nors Sato kalbėjo tarytum turėdama burnoje kąsnį, ji galėjo pamėgdžioti visus paukščių viliojimo ir kvietimo balsus. Šias savybes, galėjusias kelti kitų pagarbą, ji rūpestingai slėpė, bijodama sau pakenkti. Kaip su paukščiais, taip galėjo kalbėtis ir su pusiau išprotėjusiomis moterimis, gyvenančiomis Johunoluko kapinėse. Ji net nepastebėdavo, kad šios senės neatsikvėpdamos ir nenutildamos plepėjo kitaip negu protingos moterys. Šiaip ar taip, jai būdavo malonu dalyvauti tokiuose pokalbiuose, nereikalaujančiuose didelių pastangų ar kalbos taisyklių. Maži žvėreliai, kvailos moterėlės ir akli elgetos buvo tie šaltiniai, iš kurių Sato sėmėsi savigarbos jausmo, be kurio nė viena žmogiška būtybė negalėtų išgyventi. Žinoma, tokioms moterims, kaip Nunik, Vartuk ar Manušak, Sato jautė didelę pagarbą ir visada stengėsi joms pasitarnauti. Bet dėl dabartinių aplinkybių toji bendrystė nutrūko. Klajonės po gynybos linijų apibrėžtą vietovę buvo beprasmiškos ir nuobodžios. Jaunimas be gailesčio ją atstūmė. Neturėdama kur numalšinti savo nekantrumo ji pamažu nukreipė savo veiklą į kitą sritį – ėmė šnipinėti suaugusiuosius. Puikia uosle, kuriai nereikalingas joks mokyklinis muštras, ji tuoj pastebėdavo, kas tarp suaugusiųjų yra netikra, gyvuliška, godu, gašlu ar beprotiška. Ji girdėjo, kaip tyliai tarytum žolė auga pavojingi jausmai, apie kurių egzistavimą ji nieko nežinojo. Godus šnipinėjimo instinktas nesąmoningai traukė ją ten, kur kažkas būdavo ne taip.

Nieko keista, kad Sato greitai susivokė, kas vyksta tarp Žiuljetės ir Gonzagos. Ją apėmė dirgli artėjančios didžiulės katastrofos nuojauta. Visi atstumtieji pažįsta šį džiaugsmą dėl būsimos katastrofos, saldžią viltį, kad pasaulis žūsta. Tai svarbi mažų skandalų ir didelių revoliucijų varomoji jėga.

Sato akylai sekė porelę. Žiuljetė ir ponas Gonzaga šalia Bagratiano buvo jai iškilniausi žmonės, kokius tik kada gyvenime teko sutikti. Ji nejautė jiems neapykantos, kokią jaučia blogi tarnai savo ponams, ji jautė karštą primityvių žmonių smalsumą pažinti tai, kas jiems atrodo beveik nežemiška. O Gonzagai, kuris ją kadaise taip išgąsdino savo grojamais triukšmingais šlageriais, ji jautė siaubingą sumušto šuns baimę.

Sato greitai išsiaiškino, kur yra jų slaptos vietelės, „Rivjeros“ rododendrų ir mirtų krūmynai. Ji jausdavo didžiulį malonumą, kai stebėdavo juos tyliai iškišusi galvą pro šakas. Jos apžilpusios akys gerte gėrė reginį, kurį jai teikė šie dievai. Kilminga moteris, chanum iš frankų žemės, visada kvepianti, didžiulė… Dabar jos plaukai kabojo susitaršę, užgesusi jos veido plokštuma su plačia, godžia burna lenkėsi prie santūraus vyro veido, kuris, pusiau nuleidęs blakstienas, bet vis dėlto labai budrus, iš pradžių ragaudavo jam teikiamą dovaną, paskui galutinai ją priimdavo. Drebėdama Sato stebėjo ilgus, plonus Gonzagos pirštus, kurie kaip visa žinantys taru grojančio aklojo pirštai lietė baltus chanum pečius ir krūtis.

Sato matė tai, ką galima buvo pamatyti. Bet matė ir tai, ko nesimatė. Mokytojai seniai buvo numoję į ją ranka. Į šios būtybės smegenis buvo neįmanoma įkalti net abėcėlės ir daugybos lentelės. Ką gi, Sato buvo atsilikusi, nes jos protines galias užgožė pernelyg stiprus pėdsekės ir jautrios stebėtojos instinktas. Pasislėpusi už mirtų ir rododendrų krūmų ji ne tik grožėjosi žavingu reginiu, bet ir jautė, kokia sutrikusi yra chanum ir koks atkaklus ir tvirtas Gonzaga. Jos protas nežinojo nieko, bet jos uoslė užuodė viską. Sato dar ilgai nebūtų nutraukusi savo vojeristinių malonumų, jei nebūtų sutrikusi dėl kito dalyko, susijusio su vieninteliu švelniu jausmu, kokį pažinojo. Jos uoslė netrukus suuodė ir kitą porą. Tiesa, šioji pora nerengė tokių spektaklių kaip pirmoji, neturėjo ir slėptuvės savo aistroms. Juodu niekada neišnykdavo jūros šlaito krūmų labirintuose, susitikdavo dažniausiai ant aukštų kauburių ir plokštikalnės pakilimų. Juos nepastebimai sekti buvo nelengva. Tačiau laimė, o gal greičiau nelaimė buvo tai, kad Sato mokėjo pasidaryti nematoma. Tai ji sugebėjo netgi geriau už tokį meistrą kaip Haikas. Ši antroji pora ją vis labiau atitraukdavo nuo pirmosios, kurią stebėti buvo taip saldu ir įspūdinga. Ji beveik nė karto nepastebėjo jųdviejų bučiuojantis. Tačiau ir be bučinių Gabrielio ir Iskuhi ryšys prasiskverbdavo į Sato širdį giliau negu tobulos Gonzagos ir Žiuljetės glamonės. Kai juodu tik susiimdavo už rankų, trumpai žvilgtelėdavo į vienas kitą ir krūptelėję vėl nusukdavo žvilgsnį į šalį, Sato šis trumpas sąlytis atrodydavo nuoširdesnis ir karštesnis, negu anų dviejų visiškas suartėjimas. Tačiau Iskuhi ir Gabrielio artumas kėlė Sato neapykantą ir liūdesį. Prisiminimuose ji pakeisdavo praeitį taip, kaip jai atrodė gražiau. Argi našlaičių namų mokytoja nebuvo Sato visada gera ir meili? Argi dažnai nevadindavo jos „mano Sato“? Argi ji neleisdavo savajai Sato sėdėti ant žemės prie jos kojų, glostyti jai kojas ir jas glamonėti? Kas gi kitas, jei ne efendi , kaltas, kad šie puikūs santykiai, ši tarpusavio pagarba ir meilė taip staiga pasibaigė? Kas gi kitas, jei ne efendi , kaltas, kad Iskuhi kaip tik tada, kai Sato buvo pasirengusi atverti širdį, suriko ant jos: „Išeik, Sato, ir daugiau čia nesirodyk!“

Nuliūdusi Sato ieškojo vietos, kur galėtų ramiai pagalvoti. Bet galvoti ir kurti planų ji nemokėjo. Jos mintys ausdavo tik neryškius vaizdinius, ji krūpčiojo nuo netikėtų ir neilgalaikių jausmų. Šiems vaizdiniams ir jausmams nereikėjo visa tvarkančio proto pagalbos. Jie tikslingai veikė patys, rezgė kilpas, numesdavo jas, vėl regzdavo, kurdami keršto tinklą, nors pati kūrėja to beveik nesuvokė.

Žiuljetė ėjo pas Gabrielį.

Gabrielis ėjo pas Žiuljetę.

Juodu susitiko tarp Trijų palapinių aikštės ir Šiaurinės perėjos.

– Aš einu pas tave, Gabrieli, – pasakė ji.

– O aš pas tave, – atsiliepė Gabrielis.

Sąmyšis ir apleistumo jausmas, jau taip seniai kankinę Žiuljetę, padarė savo darbą. Kur dingo Žiuljetės „žaižaruojanti eisena“? Ji ėjo lyg kažkieno stumiama. Taip iš tikrųjų ir buvo. Gonzaga siuntė ją galų gale pasakyti teisybę, pareikšti savo valią, nes atėjo diena, kai juodu turės skirtis.