Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Įsakymas nesukėlė murmėjimo, kaip buvo baimintasi. Grėsmė sveikatai buvo toks svarus argumentas, kad niekas nebandė priešintis. Kūnų irimas tikrai darėsi pastebimas. Trečią valandą po vidurnakčio viskas jau buvo atlikta. Varginantis darbas prislopino skausmą. Prie kapų stovėjo tik artimiausieji su laidotuvių žvakėmis rankose. Kalno gaisro šviesa slopino menkas žvakių liepsneles. Nunik ir jos draugės šį kartą nepasirodė. Jos bijojo išlįsti iš savo urvų, kai turkai kukurūzų laukuose sučiupo du senukus elgetas ir užmušė juos lazdomis.

Kitą dieną, rugpjūčio dvidešimt penktąją ir dvidešimt šeštąją gyvenimo stovykloje, turėjo įvykti du bendruomenei svarbūs įvykiai. Pirmiausia turėjo pasisiūlyti ir būti iškilmingai paskirti savanoriai plaukikai ir ėjikai, kurie turės nedelsdami leistis į Aleksandretę ir Alepą. Antrasis įvykis – teismo posėdis nubausti Sarkisą Kilikianą už jo nusikaltimą. Ter Haikazunas, pagal įstatymus paskirtas taikos teisėju ir teismo pirmininku, iki šiol sprendė tik keletą nesudėtingų ginčų. Šiuose paprastuose teismuose jis be didelių formalumų greitai ištardavo nuosprendį, kuriam niekas neprieštaraudavo. Tokių teismų diena būdavo penktadienis. Šiandien, trečiadienį, Ter Haikazunas pirmą kartą ant Damladžko turėjo spręsti kriminalinę bylą. Bylos esmė buvo tokia: Sarkisas Kilikianas savo nesuprantamu elgesiu paskutinio netikėto turkų antpuolio prieš jo pozicijas metu, be abejo, nusikalto, dėl to kalno gynėjai patyrė didelių nuostolių. Tačiau Gabrielis visiškai nenorėjo bausti „ruso“, nes jis pirmųjų antpuolių metu pasirodė esąs labai narsus ir sumanus kovotojas, be to, Gabrielis suprato, kad žmogus kai kuriose situacijose gali pasielgti neapgalvotai, o trečia – žinojo, jog niekada negalima tiksliai atkurti vienos ar kitos mūšio akimirkos. Tačiau daugelis žiūrėjo į šį reikalą visai kitaip negu vyriausiasis vadas, ypač kitų dalinių vadovai, kuopų nariai ir kai kurie kiti stovyklos gyventojai.

Altoriaus aikštėje susirinko daug žmonių. Sarkisą Kilikaną ypač piktai puolė jo kuopos kovotojai. Jam reikėjo kaip nors pasiteisinti, paaiškinti savo elgesį, gintis. Bet jis nieko nekalbėjo ir nesigynė. Išsekęs veidas ir užgesusios akys niekaip nereagavo į žiaurius kaltinimus ir klausimus. Galbūt jo tylėjimas nebuvo įžūlus, piktas ar išdidus, bet atrodė kaip tik toks. Labai tikėtina, kad Kilikianas tiesiog nesugebėjo paaiškinti, kodėl tada sukėlė pavojų sau ir kitiems, ir nenorėjo teisintis primityviais išvedžiojimais apie nuovargį ar neteisingai suprastą savo poziciją. (Vėliau jis negalėjo suprantamai atsakyti ir į Ter Haikazuno klausimus.) Aišku, Kilikiano tylėjimas tik dar labiau erzino kaltintojus. Jį ėmė stumdyti, kaišioti po nosimi kumščius. Prisiekusiųjų teismas gal būtų pripažinęs, kad tai savigyna, jei jis nebūtų smogęs pirmas ir jei smūgis nebūtų buvęs toks baisus. Kiek laiko Kilikianas buvo apatiškas ir leidosi stumdomas, atrodė, kad jis nė negalvoja gintis, netgi nepastebi, kas dedasi aplink jį. Bet staiga jis ištraukė iš kišenės kaulėtą kumštį ir vienam iš jauniausių jį puolusiųjų taip baisiai smogė į veidą, kad tas nugriuvo su išmušta akimi ir įlaužta nosimi. Viskas įvyko žaibo greitumu. Vieną sekundę suglebęs Kilikiano kūnas įsitempė, akys suliepsnojo, paskui žvilgsnis vėl tapo abejingas kaip ir prieš smūgį. Sprendžiant iš jo išvaizdos, niekas nebūtų galėjęs pasakyti, kad jis ką tik vos neužmušė žmogaus. Laimė, iš pradžių dauguma nesuvokė, kaip viskas įvyko, ir visi pasitraukė atgal. Paskui, kai piktai šūkaliodami vėl jį puolė, jam būtų nesibaigę geruoju. Bet čia pasirodė Miesto daubos policija ir jį suėmė.

Teismo dienos rytą vadovybės barake jis ramiai prisipažino sudavęs pirmas, o žiaurias smūgio pasekmes numatęs iš anksto. Jis netvirtino, jog tai buvusi būtinoji gintis. Atrodė, kad jis tiesiog tingi ar yra per daug nuvargęs, kad galėtų tinkamai atsakyti. Galėjai pamanyti, jog aplinkybės, kuriomis jis turi gyventi ar mirti, jam taip neapsakomai nesvarbios, kad niekas kitas to nepajėgtų suprasti.

Gabrielis Bagratianas teisme klausėsi tylėdamas. Jis nepratarė nė žodžio, neteisino kaltinamojo ir negynė jo. Susijaudinę žmonės reikalavo bausmės. Baigęs liudytojų apklausą Ter Haikazunas atsiduso:

– Ką man su tavimi daryti, Sarkisai Kilikianai? Užtenka į tave pažiūrėti, ir darosi aišku, kad tu negali prisitaikyti prie Dievo nustatytos tvarkos. Turėčiau tave išvaryti iš stovyklos…

Ter Haikazunas neištrėmė jo iš stovyklos, jis nuteisė „rusą“ penkias dienas kalėti surakintomis rankomis ir sugriežtino bausmę trimis dienomis pasninko. Bausmė buvo daug žiauresnė, negu gali pasirodyti. Sarkisas Kilikianas už muštynes, kuriose pirmas buvo užpultas, nusmuko iš kovos vado padėties į nusikaltėlių pasaulį. Tai buvo baisus pažeminimas. Tačiau jo veidas neišdavė, ar toks dalykas kaip garbė dar tebėra jo pažeidžiama vieta.

Teismui pasbaigus, jam virvėmis surišo rankas ir kojas ir uždarė į kamerą, tai yra į trečiąjį vyresnybės barako kambarį. Dabar Kilikianas atrodė taip, kaip jau ne kartą atrodė per visą savo mįslingą gyvenimą – jį visada bausdavo arba be jokios kaltės, arba už visai menką prasižengimą. Šią bausmę jis irgi priėmė su tuo pat abejingu žvilgsniu kaip žinomą ir neišvengiamą savo vingiuoto gyvenimo duotybę. Dabartinis kalėjimas nuo visų panašių jo patyrimo kupinos karjeros įstaigų skyrėsi tuo, kad čia jis gyveno šalia tokio kilniadvasio žmogaus kaip Grikoras. Dešinėje ir kairėje dvi mažos lentinės kameros, visiškai panašios viena į kitą. Tačiau viena buvo gėdingas karceris, kita – begalinė visata.

Gabrielis Bagratianas visa savo esybe jautė, jog artėja kažkoks nežinomas įvykis, kuris gali sumenkinti lemtingą užvakarykščios dienos pergalę. Todėl jis kuo ryžtingiausiai reikalavo, kad dar šiandien būtų išsiųsti pasiuntiniai. Netrukus turėjo kas nors įvykti. Net jeigu tai ir neduos laukiamų vaisių, vis dėlto žmonės ims laukti, pajus įtampą. Savanoriai, kaip to reikalavo Vadovų taryba, susirinko Altoriaus aikštėje. Čia subėgo ir visa stovykla, nes parinkti pasiuntinius, kurie su džiaugsmu ryšis rizikuoti gyvybe, buvo visų reikalas.

Gabrielis grįžo patikrinęs apkasų būrius. Šią popietę įsakė vėl pradėti kovų pratybas, nes žinojo, kokie pavojingi yra suglebimas ar nervingi konfliktai. Du šimtai iš turkų iškovotų mauzerių padėjo gerai apginkluoti pirmąją liniją. Vietoj žuvusių per sunkų mūšį paskirti geriausi rezervo vyrai. Ore jau skraidė nedarnūs Čaušo Nurhano Eleono korneto garsai, jis ėmėsi aršiai muštruoti naujokus.

Grįžtantį Gabrielį pasitiko Iskuhi. Nuo tada, kai taip staiga pajuto jųdviejų sielų giminystę, ji su vaikišku atvirumu stengėsi kuo dažniau su juo susitikti. Kelią iki Altoriaus aikštės juodu nuėjo beveik visą laiką tylėdami. Jai būnant šalia, Gabrielis pajusdavo keistą ramybę ir saugumą. Jam visada atrodydavo, kad jaunoji Iskuhi yra artimiausia būtybė, kokią jam kada nors teko sutikti. Savo nuostabia šiluma ji užpildydavo visą jo gyvenimą, siekdama toliau negu jo atmintis. Ji nesitraukė ir Altoriaus aikštėje, nors buvo vienintelė moteris Vadovų taryboje ir jai čia būti visai nereikėjo. Ar ji nebijojo, kad jos elgesys gali kam nors kristi į akis, kad jos brolis Aramas gali ką nors įtarti? O gal tai buvo nepaprastos būtybės atvirumas, atsidavimas pirmajam jausmui, nepaisant smulkmenų ir tikint, kad jos ištirps kaip sapnas?

Apie dvidešimt jaunų savanorių, tarp jų penki paaugliai, laukė Vadovų tarybos sprendimo. Vyresniesiems berniukams iš jaunimo kohortos buvo leidžiama siūlytis į savanorius. Su išgąsčiu ir pykčiu širdyje Gabrielis šalia Haiko pamatė ir savo sūnų Stefaną. Trumpai pasitaręs su kitais vadovais Ter Haikazunas parinko pasiuntinius. Juk jam tiko spręsti apie žmonių savybes, jų sugebėjimus ir jėgas. Parinkti plaukikus buvo nesunku, nekilo jokių abejonių. Vakife, piečiausiame armėnų kaime, esančiame Oronto lygumos pakraštyje, taigi ant jūros kranto, buvo du garsūs plaukikai ir narai, devyniolikos ir dvidešimties metų jaunuoliai. Ter Haikazunas įdavė jiems diržus su įsiūtu kreipimusi į anglų, amerikiečių, prancūzų, rusų ar italų karo laivo kapitoną. Juodu, atsisveikinę su artimaisiais, po saulėlydžio turėjo nuo Šiaurinės perėjos leistis į kelionę.