Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

„Gal tapau trumparegė? – pagalvojo ji. – Taip blogai matau!“

Ji stebėjosi, kad šią vasaros popietę tvyro prieblanda lyg lapkričio mėnesį. Gal virš Damladžko plaukia miško gaisro dūmai? O gal tai kitokia keista dūmų danga, nusileidusi ant jos sąmonės ir kasdien tirštėjanti? Ji stebėjosi, kad dabar, stovint prieš Gabrielį, Gonzaga atrodo juokingai netikras. Jai nesuprantama, kodėl Gonzaga dėl jos nori apsunkinti sau gyvenimą. Viskas atrodo taip tolima ir keista. Jos keliaraištis atsileido, kojinė nusmuko žemiau kelio. Bjaurus jausmas. Bet ji nesujudėjo.

„Neturiu jėgų net pasilenkti, kaipgi šiandien vakare aš leisiuos per uolas iki Svedijos?“ – pagalvojo ji.

Tarp sutuoktinių prasidėjo keistas pokalbis, tuščias, nieko neišaiškinęs. Pirmoji prašneko Žiuljetė:

– Aš vis priekaištauju sau, kad šiomis dienomis nebuvau su tavimi… Tu išgyvenai sunkių dalykų, nuveikei didelių darbų, tau nuolat grėsė pavojai… Ak, aš elgiausi su tavimi neleistinai, mano drauge…

Tokie žodžiai dar prieš kelias savaites būtų sujaudinę Gabrielį. Bet dabar jo atsakymas buvo formalus:

– Aš irgi priekaištavau sau, Žiuljete. Turėčiau labiau tavimi rūpintis. Bet patikėk, dabar tikrai neturėjau kada pagalvoti apie tave.

Tai buvo tikra teisybė, tačiau dviprasmiška. Ji turėjo padrąsinti ir Žiuljetę kalbėti tiesą. Bet ji skubėjo jam pritarti:

– Juk tai suprantama. Žinau, kad tau teko galvoti apie visai kitus dalykus, Gabrieli.

Jis toliau žengė šiuo pavojingu keliu.

– Laimė, visada žinojau ir džiaugiausi, kad tu nebuvai visiškai apleista, visiškai viena.

Šiame beprasmiškame, tarsi negyvame pokalbyje jie priėjo tašką, kai atsivėrė įvairiausių galimybių. Gana lengvai Žiuljetė būtų galėjusi pasakyti, ką iš tikrųjų galvoja: „Aš čia svetima, Gabrieli. Armėnų likimas pasirodė esąs stipresnis negu mūsų santuoka. Dabar man atsiveria paskutinė galimybė išvengti šio likimo. Tu pats to norėjai šimtus kartų, nuolat raginai mane gelbėtis. Tikėjausi, kad užteks jėgų ištverti iki galo. Bet aš neturiu jėgų, negaliu jų turėti, tavo kova – ne mano kova. Patikėk, ir taip padariau labai daug, mano drauge, ištvėriau šį siaubingą gyvenimą iki šios valandos. Bet dabar jau gana. Leisk man išeiti! Aš tau jau nebepriklausau, priklausau kitam.“

Bet iš Žiuljetės lūpų neišsprūdo nė vienas iš šių, rodos, tokių paprastų ir natūralių žodžių. Vis dar tuščiai vildamasi, kad ji šioje santuokoje yra aukštesnioji, duodančioji pusė, ji vaizdavosi, jog toks jos prisipažinimas galutinai sugniuždytų Gabrielį. Ar ji galėjo patikėti, kad jis galbūt geraširdišku balsu būtų atsakęs: „Suprantu tave, chérie. Net jei ir žūčiau, nenorėčiau tavęs sulaikyti. Padarysiu dėl tavęs viską, ką dar galiu padaryti. Dėl tavęs išsiskirsiu ir su Stefanu, tu jį išgelbėsi. Gal netgi gerai, kad aš, prisiėmęs atsakomybę už šią tautą, nutrauksiu paskutinius ryšius su savo asmenine praeitimi. Ir dar vienas dalykas, Žiuljete! Aš myliu tave ir mylėsiu iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos, nors dabar jau nebepriklausau tau. Priklausau kitai.“

Taip aiškiai ir paprastai šią minutę buvo galima viską išspręsti, jei jie būtų buvę atviri, jei viskas nebūtų buvę taip beviltiškai susipainioję. Žiuljetė apie Gabrielį žinojo taip pat mažai kaip ir jis apie ją. Bet ji net nežinojo, ar iš tikrųjų myli Gonzagą. Nežinojo ir Gabrielis, ar jį su Iskuhi riša meilė ir kas tai per meilė. Visa Žiuljetės religinė ir buržuazinė praeitis priešinosi tokiai nuodėmingai laimei. Dėl daugelio priežasčių ji nepasitikėjo, regis, tokiu permatomu, tačiau kartu ir paslaptingu Gonzaga. Jai nedavė ramybės ir tai, kad jis trejais metais už ją jaunesnis. Paryžiuje visos šios problemos įgautų tradicines formas, tačiau čia, šioje fantasmagoriškoje Damladžko aplinkoje, ją sunkiai slėgė savo nuodėmingumo suvokimas. Tai buvo tik nedidelė painiavos dalis. Kartais jai rodėsi, jog ji visiškai pasiruošusi šiąnakt su Gonzaga palikti kalną ir nusigavusi į spirito fabriką ten laukti garlaivio. Bet jau kitą akimirką toji mintis jai pasirodydavo juokinga ir visai neįgyvendinama. Reikėjo nepaprastos drąsos be atodairos pasitikėti avantiūristu, net jei tai padėtų išvengti mirties. Ar ne protingiau būtų nieko neveikiant laukti savo likimo ant Musa Dago negu staiga būti pamestai Beirute? Mintis apie naktinį kopimą per kalnus, pavojingą kelionę per musulmonišką Oronto lygumą, apie plaukimą laivu tarp spirito statinių, torpedų grėsmę, mintis apie visus šiuos pavojus ir nepatogumus staiga susidurdavo su šiomis aplinkybėmis juokingu stiliaus pojūčiu: „Man tai nepritinka.“ Bet ką tai reiškia palyginti su kančia dėl Stefano? Dabar ji vengė savo vaiko. Nesirūpino, ar jis pavalgęs, ar švarūs jo drabužiai. Net vakare ji nevykdė švenčiausio motinos įpročio, neateidavo į palapinę prie jo lovos pažiūrėti, ar jis tvarkingai atsigulė miegoti. Toks aplaidumas vis labiau slėgė jai širdį, virto dideliu kaltės jausmu. Ir su tokia našta ji atėjo pas Gabrielį, norėdama su juo atvirai pasikalbėti ir atsisveikinti?

Juodu žiūrėjo vienas į kitą, vyras ir žmona. Vyras matė neišsimiegojusį, sentelėjusį veidą, jam atrodė, kad prie smilkinių atsiranda žilų plaukų. Bet negalėjo suprasti, dėl ko taip karščiuoja jos akys, kodėl taip padidėjusi burna, išburkusios ir suskilinėjusios lūpos. „Ji pražus nuo tokio gyvenimo, – pagalvojo jis. – Kitko ir negalima buvo laukti.“ Vos prieš valandėlę jam dar norėjosi papasakoti Žiuljetei apie Iskuhi, bet dabar atsisakė šios minties. Kam? Kiek dienų jiems dar liko?

Žmona matė rūpesčio raukšlių išvagotą veidą, visos formos ir bruožai buvo įgavę kažką nepažįstama. Veidą rėmino apvali šerių barzda, kurios ji taip nemėgo. Kiekvieną kartą žvilgtelėjusi į šį veidą ji klausdavo save: „Kaip? Argi šis sulaukėjęs rytiečių gaujos vadas yra Gabrielis Bagratianas?“ Bet jo balsas vis dėlto liko Gabrielio balsas. Ir vien dėl šio balso ji negalės būti su juo atvira. Ausyse gaudė žodžiai: „Išeisiu – liksiu.“ O širdyje aidėjo dejonė: „Ak, kad tik viskas greičiau baigtųsi!“

Pokalbis nukrypo nuo pavojingų temų. Gabrielis nupasakojo jai, kad artimiausiomis dienomis jie gali jaustis gana saugūs. Tikriausiai turės nemažai laiko atsikvėpti. Jis jai dar kartą priminė protingą daktaro Altuni patarimą: gulėti lovoje ir skaityti, skaityti, skaityti. Pro jų akis vangiai plaikstydamasis praslinko didžiojo gaisro dūmų debesis. Juodu turėjo aplenkti gaižų degančios medienos kvapo ruožą. Gabrielis sustojo.

– Kaip kvepia sakais! Šis gaisras yra mums palaima dėl daugelio priežasčių. Taip pat ir dėl šių dūmų. Jie turi dezinfekuojamą poveikį. Giraitėje dvidešimt žmonių guli užsikrėtę ta liga, kurią atnešė prakeiktas Alepo dezertyras.

Jis negalėjo kalbėti apie nieką daugiau, tik apie bendruomenės reikalus. Iš savo abejingumo nė nenujautė, kokią žinią ji jam nutylėjo. „Aš pabėgsiu, pabėgsiu!“ – gaudė jai ausyse tarytum iš jūros kriauklės. Kai jie atsidūrė dūmų debesies viduryje, Žiuljetė išblyško ir susvyravo, jis turėjo ją prilaikyti. Šis tūkstančius kartų patirtas apkabinimas sukėlė jai dar daugiau kančių. Jos veidas persikreipė, ji nusisuko į šoną.

– Gabrieli, atleisk… Man atrodo, aš tuoj susirgsiu… Gal jau ir susirgau…

Gonzaga Marisas laukė sutartoje „Rivjeros“ vietoje. Apdairiai, susikaupęs jis surūkė pusę cigaretės. Kadangi buvo labai taupus, turėjo dar dvidešimt dvi cigaretes. Tabako likučių neišmesdavo, pasilikdavo juos pypkei. Kaip dauguma žmonių, kilusių iš varganų šeimų, atėjusių iš pigių internatų ir, nepaisant didelių pretenzijų, niekada neturinčių daugiau kaip poros eilučių, jis visuomet buvo fanatiškai taupus ir tai, ką turėjo, panaudodavo iki paskutinio siūlelio, kąsnio, lašo.