Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Kai Žiuljetė prisiartino keistai klupinėjančiu žingsniu, jis kaip visada pašoko. Jo galantiškumas su mylimąja nepasikeitė ir po to, kai ji jau priklausė jam. Akys po buku kampu susijungusiais antakiais žvelgė su tokiu pat dėmesiu, nors žvilgsnyje atsirado kiek daugiau aštrumo ir kritiškumo. Jis tuoj suprato, jog ji pralaimėjo.

– Tu ir vėl nepasikalbėjai…

Ji nieko nesakydama atsisėdo šalia jo. Kas darosi su jos akimis? Viskas šalia jos siūbuoja lyg nuo negirdimos audros ar lietaus šuorų. Bet kai miglos prasisklaidydavo, iš jūros imdavo augti palmės. Bangomis, išdidžiai pakėlę galvas, virtine žingsniavo karavanai. Dar niekada bangos nesiplakė į krantą taip garsiai, regis, visai čia pat. Negalėjai išgirsti net savo žodžių. O Gonzagos balsas pasiekdavo ją tarytum iš toli toli.

– Taip negalima, Žiuljete! Turėjai daug laiko. Garlaivis mūsų nelauks, o direktorius, kartą apgautas, gali mums daugiau nebepadėti. Šiąnakt turime bėgti. Būk pagaliau protinga!

Ji prispaudė kumščius prie krūtinės ir pasilenkė į priekį, lyg norėdama įveikti stiprų, mėšlungišką skausmą.

– Kodėl tu su manimi toks šaltas, Gonzaga? Kodėl net nepažvelgi į mane? Pažvelk į mane pagaliau!

Bet jis jos neklausė, žvelgė į tolumą, norėdamas parodyti, kaip jam visa tai nepatinka.

– Visada maniau, kad tu drąsi moteris, stiprios valios, ne sentimentali…

– Aš? Aš jau nebe ta, kokia buvau. Aš jau mirusi. Palik mane čia! Eik vienas!

Ji laukė, kad jis ims protestuoti. Bet jis tylėjo. Toji tyla, tas toks lengvas išsižadėjimas pasirodė Žiuljetei nebepakeliamas. Išsigandusi ji sušnibždėjo:

– Eisiu su tavimi. Šiąnakt.

Tik dabar jis lengvai ir švelniai uždėjo ranką jai ant kelio.

– Turi suimti save į rankas, Žiuljete, įveikti kaltės jausmą ir kitas kliūtis. Geriausia vienu pjūviu. Turime viską matyti aiškiai, neapgaudinėti savęs. Kitaip neįmanoma. Gabrieliui Bagratianui kokiu nors būdu reikia viską paaiškinti. Nesakau, kad turi atlikti jam ilgą išpažintį. Pasitaikė proga, kitos tokios nebus. Tai viską pateisina. Bet negali tiesiog pradingti. Tai būtų ne tik niekšybė. Ar pagalvojai, kaip gyventum toliau?

Ramiu, įsitikinimo kupinu balsu ir laikysena stengėsi jai išaiškinti, jog Gabrielis Bagratianas padarys viską, ką gali, kad užtikrintų jos saugumą artimiausiu metu. Jo žodžiuose nesigirdėjo nei šiurkštumo, nei šalto išskaičiavimo, nors jis numatė, jog ir Gabrielis, ir galbūt Stefanas gali žūti. (Dėl Žiuljetės sūnaus jis buvo pasirengęs prisiimti ir šią naštą, jei ji to atkakliai reikalaus, nors tai labai apsunkintų pabėgimo galimybes.) Tačiau jis ėmė nekantrauti, turėdamas vis kartoti tą pat, kai proga pabėgti slysta jiems iš po kojų. Jei Žiuljetė būtų sugebėjusi blaiviai mąstyti, turėtų sutikti su jo griežta ir apdairia logika. Bet jau keletą pastarųjų dienų kiekvienas išgirstas ar mintyse ištartas žodis įstrigdavo jai sąmonėje ir jos nebepaleisdavo. Dabar jai nuolat aidėjo ausyse: „Ar pagalvojai, kaip toliau gyventum?“ Žodis „gyventum“ skardiniu tarškesiu aidėjo jai galvoje. Lyg nudilusi patefono plokštelė su adata, įstrigusia griovelyje. Tai tiesiog varė iš proto. Iš žemės kilo nesuvokiamas šaltis, tarytum ji sėdėtų pelkės pakraštyje. Staiga pati ėmė lyg patefonas kartoti:

– Kaip aš gyvenčiau? Kaip aš gyvenčiau? Beirute? Ir dėl ko?

Gonzaga užjautė Žiuljetę, suprato, kad ją kamuoja sąžinės priekaištai. Bandė jai padėti.

– Nepriimk to taip sunkiai, Žiuljete! Juk tai tavo vienintelis išsigelbėjimas! Jei norėsi, liksiu su tavimi, jei nenorėsi, neliksiu…

Tą akimirką ji prisiminė sergantį jauną dezertyrą, prie kurio pleiskanotos, raudonomis dėmėmis nubertos krūtinės prieš kelias dienas buvo pasilenkusi apimta beviltiškos egzaltacijos. Bet paskui panoro aplankyti motiną. Motina gyvena viešbutyje. Ilgas koridorius, daugybė durų. Žiuljetė nežino, į kurias belstis… Gonzagos balsas dabar buvo malonus ir švelnus. Nuo jo darėsi gera, ramu.

– Aš būsiu su tavimi.

– Tu būsi su manimi? O ar dabar tu su manimi?

Jis mandagiai nukreipė pokalbį į praktiškus dalykus.

– Gerai paklausyk manęs, Žiuljete! Šiąnakt lauksiu tavęs čia. Dešimtą valandą turi būti pasiruošusi. Jei tau manęs prireiks anksčiau, jei su manimi norėtų pasikalbėti Bagratianas – manau, kad ir taip gali būti, – tada atsiųsk ką nors pas mane. Aš tau padėsiu. Gali pasiimti didelį kelioninį krepšį, aš jį panešiu. Protingai išsirink daiktus. Beje, Beirute gausi visko, kas tau reikalinga.

Ji stengėsi suprasti. Kaip vaikas pakartojo, kas jai buvo liepta:

– Šiąnakt dešimtą… Pasiimsiu kelioninį krepšį… Beirute galima gauti visko… O tu? Ar ilgai būsi su manimi?

Jos padrikos kalbos šią lemtingą valandą išvedė jį iš kantrybės.

– Žiuljete, aš nekenčiu tokių žodžių kaip „visada“ ir „amžinai“.

Žiuljetė žvelgė į jį susižavėjusi. Jos veidas degė, pusiau praviros lūpos pasipūtė. Jai atrodė, kad tik dabar įžengė pro reikalingas duris. Gonzaga sėdi prie fortepijono ir groja jai mačišą kaip ir tą naktį, kai atėjo zaptijai. Tada jis pasakė: „Yra tik akimirka.“ Ją apėmė nevaldomas džiaugsmas.

– Nereikia, nesakyk „visada“ ar „amžinai“. Galvok apie akimirką!

Neapsakomai aiškiai ji suprato, kad egzistuoja tik akimirka, kad naktis, garlaivis, kelionės krepšys, Beirutas, jos pasiryžimas neturi jai nė mažiausios reikšmės, kad jos laukia neįveikiama vienatvė, į kurią nesugebės prasiskverbti nei Gonzaga, nei Gabrielis, vienatvė ir grįžimas namo, kur jau viskas išspręsta. Ją persmelkė didžiulės laimės suvokimas.

Gonzaga su nuostaba pamatė, jog priešais jį ne sumišusi, į kampą įvaryta moteris, o Johunoluko ponia, dar žavesnė negu pirma. Trokštamas vaisius, kurio prinokstant jis laukė kantriai, niekindamas mirtį, dabar jam atrodė šviežesnis ir gaivesnis nei kada nors iki šiol. Jis apkabino Žiuljetę tarytum pirmą kartą. Jos galva keistai sviro čia ant vieno jo peties, čia ant kito. Bet jis nekreipė į tai dėmesio. Beprasmiški žodžiai, kuriuos ji mikčiodama tarė su svajinga aistra, praslysdavo jam pro ausis.

Kol akiratyje nepasirodė vyrai, Sato negalėjo spėti, kas atsitiks. Ji iš tolo matė, kaip laužoma santuoka, bet buvo per daug liūdna ir niūri, todėl nesiguldavo už krūmų ir nestebėdavo tos porelės. Ak, kad ji galėtų kaip nors pasinaudoti šia sensacinga naujiena! Kokia patenkinta būtų senoji Nunik, kaip jai dėkotų už žinią, kaip atsilygintų! Bet Sato dabar tarytum įkalinta. Ji jau nebegali nešioti svarbių naujienų nuo kalno į slėnį, iš slėnio į kalną. Užtat juo labiau jai kelia nerimą vienintelis pastovus jausmas – pavydas. Išskirti efendi ir Iskuhi! Kaip nors įskaudinti tą efendi ! Ji gulėjo ant žemės susirietusi, įsmeigusi žvilgsnį į dūmų aptrauktą dangų.

Ir atsitiko taip, kad prie tos vietos iš lėto artinosi keletas vyrų. Sato atpažino Vadovų tarybos narius: Ter Haikazuną, Gabrielį Bagratianą, pastorių Aramą, už jų – mokytoją Voskanianą, muchtarą Tovmasą Kebusianą ir Bitiaso kaimo seniūną. Vyrai ką tik baigė trumpą, bet labai svarbų pasitarimą ir atrodė prislėgti. Susirūpinimui būta rimtų priežasčių. Maisto atsargos, tai yra bandos, mažėjo ne numatyta tvarka, o tiesiog pagal kažkokius keistus nesuprantamos progresijos dėsnius: juo mažesnės darėsi bandos, juo labiau jos dar mažėjo. Dienos norma buvo nuolat mažinama, išvengti vargų, susijusių su nepakankamu maitinimu, nepavyko. Kad ir kaip stengėsi Aramas Tovmasianas, pasirengti žvejybai nesisekė. Padėtis dėl maisto darėsi labai prasta. Užkrečiama karštinė irgi kėlė daug rūpesčių. Štai vakar giraitėje, kur buvo slaugomi užsikrėtę ligoniai, mirė ketvertas. Hekimas Petrosas vos pavilkdavo silpnas, senatvės surakintas kojas. Ligoninės barake ir aplink jį gulėjo daugiau kaip penkiasdešimt sužeistųjų, mažiausiai tiek pat gydėsi palapinėse, žaizdos netinkamai aprištos, trūko reikalingų vaistų, visi jie buvo palikti Dievo ir likimo valiai.