Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Moralinį moterų pasipiktinimą labiausiai kurstė ne kas kitas kaip ponia Kebusian. Dabar atėjo laikas atsimokėti Johunoluko pilies valdovei (kuri, beje, visada elgdavosi su ja maloniai) už sunkius pažeminimo jausmus, patirtus svečių vakarėliuose. Maža to, – atėjo valanda, kai muchtaro žmona vėl taps pirmąja ponia. Ji buvo gudri ir neapsiribojo vien tiesiogine pasipiktinimo priežastimi – vedybine neištikimybe, ji ėmė kurstyti ir kitus, dar aršesnius jausmus, pirmiausia pavydą. Štai išryškėjo visa tiesa apie prancūzę, didelę ponią, drįstančią badaujančių akivaizdoje puikuotis didžiausia prabanga. Ji, muchtaro žmona, gerai žinanti, koks gyvenimas karališkose palapinėse, į kurias ją taip dažnai ir įkyriai kviečia. Ji ne kartą nustebusi ir pasipiktinusi apžiūrinėjo tos pasileidėlės spintas, lagaminus ir dėžes. Tokius turtus sunku ir įsivaizduoti! Palapinėse sukrauta daugybė ryžių, kavos, razinų, mėsos konservų, rūkytos ir alyvoje konservuotos žuvies, vakarietiškų gardumynų, begalė saldumynų, saldainių, šokolado, cukruotų vaisių, o labiausiai – saldžios trapios duonos, traškių sausainių ir pyragų. Abiejų karvių pienas rūpestingai nugriebiamas, kad poniai nepritrūktų grietinėlės ir sviesto, tuo tarpu kitiems vargetoms paliekamas tik mėlynas nugriebtas pienas. Užtenka pažvelgti į nuostabią atskirą virtuvę, kurią pastatė valdytojas Kristaforas ir virėjas Hovhanesas. Židinys kaip sultono, su skrudintuvu ir kaminais. Trūksta tiktai keptuvių, dubenų ir puodų iš aukso ir sidabro. Ji, Kebusiano žmona, vaikystėje irgi avių neganė, lankė gerą mokyklą. Jos virtuvė tikrai ne blogesnė už kitų. Tačiau turtingasis Kebusianas ir jo žmona neturi atskiros virtuvės, nuolankiai priima viską, ką Dievas duoda, kad ir prastą mėsą nuo skerdyklos stalų, nors kukliajam muchtarui priklauso daugiau kaip pusė ant kalno ganomų bandų. O prašmatnioji Trijų palapinių draugija su savo tarnais ir kitais veltėdžiais grobsto žmonių nuosavybę, kasdien patys išsirenka geriausius mėsos kąsnelius.

Aišku, kad tokios kalbos apie virtuvę paveikė ir vyrus, kurių pilvai urzgė iš alkio. Bet jų pasipiktinimas krypo ne į Žiuljetę, o greičiau į Gonzagą Marisą, svetimšalį, nežinia kaip įsitrynusį į stovyklą. Nedaug trūko, kad keletas jaunų vyrų būtų susitarę užmušti Marisą. Protingesni pasistengė juos atkalbėti nuo tokių minčių. Tačiau jei Gonzaga tą valandėlę būtų pasirodęs netoliese, jam tikrai nebūtų baigęsi geruoju.

Kai į Altoriaus aikštę atėjo Ter Haikazunas, ponia Kebusian įžūliai pastojo jam kelią.

– Kunige! Negali to palikti nenubaudęs…

Jis norėjo šiurkščiai pastumti ją į šalį.

– Rūpinkis savo reikalais!

Bet ji nesitraukė.

– Aš rūpinuosi savo reikalais, kunige! Juk turiu dvi netekėjusias dukteris ir dvi marčias. Pats tai žinai. Vyrų akys godžios kaip laukinių šunų, o moterų širdys dar godesnės. Palapinėse visi miega kur papuolė. Kaip motinoms išsaugoti dukterų dorą ir garbę, jei rodomi tokie pavyzdžiai?

Ter Haikazunas lengvai ją stumtelėjo.

– Neturiu laiko klausyti tavo tuščių plepalų. Pasitrauk iš kelio!

Muchtaro žmona – šiaip jau mažutė, neišvaizdi moterėlė su žvitriomis pelės akytėmis – dabar pilna didybės išsitiesė. Po Žiuljetės nuopuolio ji pražydo lyg bijūnas.

– O kaipgi nuodėmė, kunige? Kristus, mūsų Išganytojas, iki šiol saugojo mus nuo mirties. Jis kovojo mūsų pusėje. Jis ir maloningoji Dievo Motina. Bet dabar mirtina nuodėmė juos atstūmė. Ar jie neatiduos mūsų turkams, jei neatgailausime?

Muchtaro pati buvo įsitikinusi, kad laimėjo ginčą, ir pergalingai apsižvalgė. Jos vyras, Tovmasas Kebusianas, stovėjo užsiglaudęs už kunigo nugaros, žvairomis akimis žiūrėdamas į visus, bet tiesiai nė į vieną ir, regis, neturėjo nė mažiausio noro painiotis į šią erzelynę. O Ter Haikazunas atsakė ne įsikarščiavusiai moteriškei, o visai miniai, susirinkusiai aplink jį:

– Taip, tiesa! Išganytojas Kristus mus iki šiol saugojo. O ar žinote kaip? Jis padarė mums didelį stebuklą ir laiku atsiuntė Gabrielį Bagratianą, tikrą karininką, gerai žinantį, kas yra karas. Kitaip mes jau seniai būtume žuvę. Kad vis dar esame gyvi, turime būti dėkingi jo išminčiai ir jo drąsai. Nepamirškite to, galvokite tik apie tai ir daugiau apie nieką!

Vardapeto žodžiai įtikino didelę dalį minios, o protingesniems jau ir iki tol nepatiko gašli vyresniųjų moterų neapykanta. Ponia Kebusian, matydama, kad jos šalininkų gretos retėja, žvalgėsi pagalbos. Ji greitai pastebėjo kunigui už nugaros besislepiantį savo vyrą, kuris vos prieš pusvalandį visiškai pritarė dorovingam žmonos pasipiktinimui.

– Štai muchtaras! Paklausykite muchtaro, kuris jau dvylika metų nenuilsdamas rūpinasi jūsų reikalais, paklausykite, ką jis pasakys!

Bet taip demagogiškai užpultas muchtaras visai neturėjo ko pasakyti, neatėjo žmonai į pagalbą, jo plika galva greitai dingo paskui Ter Haikazuną kunigo palapinėje. O aplinkui jau pasigirdo pašaipūs vyrų balsai:

– Verčiau rūpinkitės savo nedorais darbais! Tos bobos tiesiog neturi ko veikti. Reikėtų duoti joms daugiau darbo.

Ter Haikazuno palapinėje susirinko nedidelė Vadovų tarybos dalis. Reikalas labai subtilus, asmeniškas, todėl takto jausmas paskatino juos rinktis ne vyresnybės barake, o čia. Kadangi klausimas susijęs su morale, o Ter Haikazunas – neabejotinas autoritetas šioje srityje, ilgai nesitardami jam ir pavedė spręsti, ką daryti. Buvo išrinkti du pasiuntiniai – vaistininkas Grikoras ir daktaras Petrosas Altuni. Pirmasis turėjo pasikalbėti su Gonzaga Marisu, kadangi Gonzagą buvo apgyvendinęs savo namuose ir tam tikra prasme įvedė jį į Johunoluko bendruomenę. Gydytoją, seniausią Bagratianų šeimos draugą, pasiuntė pas Gabrielį.

Dėl ligoto vaistininko, tai nedidelės krikštynų išgertuvės pasirodė esančios geresnis vaistas už visus kitus, kokių jis dar turėjo. Jau dvi dienas jis galėjo visai neblogai vaikščioti savomis kojomis, tiesa, tik iš lėto ir mažais žingsneliais. Ter Haikazunas pašaukė jį iš kamarėlės ir trumpai išdėstė reikalo esmę. Jis turįs tučtuojau aplankyti savo buvusį svečią. Jį lydėsią du jaunimo kohortos berniukai, paremsią jį einantį ir padėsią surasti aną vyrą. O kai suras, tegul Grikoras jam primygtinai įsako dėl gresiančio gyvybei pavojaus kuo greičiau pasitraukti iš stovyklos. Grikoras ilgai ir atkakliai gynėsi nenorėdamas prisiimti šios užduoties. Jo profesija – vaistininkas, jis ne smuklės tarnautojas, kuris už sprando išmeta lauk nepageidaujamą svečią. Į visus jo prieštaravimus Ter Haikazunas atsakė trumpai:

– Tu jį pas mus atvedei, tu ir išprašyk.

Ką padarysi. Vaistininkas Grikoras, dar kiek pasispyriojęs, turėjo skaudamais kaulais leistis į šį nemalonų žygį. Pasiremdamas lazda, sunkiai šlubuodamas jis murmėjo po nosimi žodžius, kuriuos turės ištarti, stengėsi, kad šie žodžiai būtų kuo švelnesni ir mandagesni.

Hekimui Petrosui teko daug lengvesnis uždavinys. Jis turėjo atsargiai įspėti Gabrielį Bagratianą dėl kilusio visuotinio pasipiktinimo ir paprašyti, kad ponia Žiuljetė kol kas nesirodytų iš savo palapinės.

Kol žmonės tylėdami klausėsi Ter Haikazuno pokalbio su Grikoru ir gydytoju, prabilo užsispyręs tylenis ir išdrožė ugningą kalbą. Iki šiol juodasis mokytojas buvo tik juokingas tipas, su kurio piktomis ir tuščiomis kvailystėmis žmonės taikstėsi, nes laikė jį geru mokytoju. Bet dabar jis nusimetė juokdario kaukę ir pasirodė esąs karštas fanatikas. Visi klausėsi jo nustebę, iš jo žodžių sklido laukinė jėga. Voskanianas reikalavo velniško keršto Gonzagai Marisui. Esą iš šio niekšo pirmiausia reikia atimti amerikietišką pasą ir teskere, išrengti jį nuogai, surišti rankas ir kojas, o naktį pora drąsių vyrų turi nunešti jį į slėnį, kad turkai, palaikę jį armėnu, iš lėto nukankintų.