Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Jis žengė vis greičiau, vis atidžiau žvelgė į ateitį, kurią jam užtikrino jo amerikietiškas pasas ir jo prigimtis. Kaip sniego karnizai, perkirsti nenatūraliai juodų šešėlių, spindėjo pajūrio šlaito kreidos uolos. Apačioje dusliai švokštė bangų mūša. Kai takas darėsi sudėtingesnis, Gonzaga koja išbandydavo kiekvieną būsimą žingsnį. Jam buvo malonu jausti, kaip puikiai dirba jo raumenys. Kokie nesupratingi žmonės! Visos žudynės ir skausmas atsiranda todėl, kad jų sielose viešpatauja ne abejinga, šalta šviesa, o kvaila ir netvarkinga tamsa. Koks paprastas, kaip lengvai įveikiamas šis juodas ir baltas pasaulis mėnulio šviesoje! Reikia tik vieno – jausti save kaip nieką begalinėje tuštumoje. Jį užliejo lengva, juokinga simpatijos banga Johunoluko Grikorui, kurio niekas necituoja ir niekada necituos. Gonzaga turėjo ropoti nuoga uola, įveikti du plyšius. Priešais pasirodė kyšulys, už kurio prasideda nusileidimas. Akimirką sustojo pailsėti. Po kojomis vėrėsi neišmatuojamas gylis.

„Ar nueisiu iki Svedijos, ar nukrisiu į bedugnę – nesvarbu, – šmėkštelėjo galvoje mintis. – Iš pradžių kristi kieta, pabaigoje – minkšta.“

Kaip toli nuo jo liko Žiuljetė!

Kai Gonzaga vėl pasuko į krūmus ir giraitę, greitai vienas po kito pasigirdo keturi šūviai, kulkos prazvimbė jam pro ausis. Jis vikriai griuvo ant žemės, atitraukė revolverio saugiklį. Širdis plakė kaip pašėlusi. Įspėjimas! Vadinasi, ne tas pat, ar jis pasieks Svediją, ar ne. Pro šalį klupinėjančiais žingsniais atsargiai pražingsniavo keršytojai. Gonzaga pašoko, griebė didžiulį akmenį ir plačiu mostu sviedė jį žemyn. Apačioje pasigirdo dundesys. Persekiotojai pamanė, kad ten skuba bėglys, ir iššovė į tą pusę keletą šūvių, tuo tarpu Gonzaga bėgo pirmyn ir pasiekė vietą, kur šlaitas leidžiasi į Habastės kaimą. Sustojo garsiai alsuodamas. Taip dar geriau. Armėnų šūviai išsklaidė paskutinius kaltės jausmo likučius. Jis nusišypsojo. Akys po buku kampu suaugusiais antakiais atidžiai, su godžia viltimi žvelgė pirmyn.

Tomis minutėmis Žiuljetė čia atgaudavo sąmonę, čia vėl prarasdavo. Argi kažkieno balsas nepasakė: „Miegok, Žiuljete, miegok!“? Kieno balsas? O dabar? Dar kartą… O gal tai tas pat pirmas kartas?

– Miegok, Žiuljete, miegok!

Ji atsimerkė. Bet juk tai ne jos miegamasis. Dar trisdešimt sekundžių, ir ji pamatė palapinę, Gabrielį ir Iskuhi. Vos galėjo pajudinti liežuvį. Gomurys, gerklė buvo tarytum užtirpę. Tie žmonės trikdė jos vienatvę, nedavė jai ramybės. Ji pasuko į šoną sunkią kaip kalnas galvą.

– Kodėl deginate lempą? Užgesinkite… Žibalo kvapas… toks nemalonus…

Žiuljetės akys sustingo. Jos ieškojo to, kurio čia nėra. Tada staiga aiškiai suvokė kažką siaubinga. Atrodė, kad ji atgavo jėgas ir yra visiškai sveika. Nusimetė antklodę, iškėlė iš lovos abi kojas ir sušuko:

– Stefanas! Kur Stefanas? Tegul jis ateina…

Gabrielis ir Iskuhi privertė Žiuljetę vėl atsigulti, nors ši gynėsi iš visų jėgų. Gabrielis ramindamas paglostė ją:

– Tu sergi, Žiuljete… Stefanas negali pas tave ateiti. Tai būtų jam pavojinga… Suprask.

Visas jos gyvenimas, visi pojūčiai, visas protas susiliejo į vieną šaižų riksmą. Ji be perstojo šaukė:

– Stefanas!.. Stefanas!.. Kur jis?

Nepaaiškinamas išgąstis staiga persidavė ir Gabrieliui. Jis nubloškė palapinės uždangą į šalį ir išbėgo į šviesią naktį prie šeicho palapinės, kurioje Stefanas paprastai miegodavo.

Palapinė buvo tuščia. Bagratianas uždegė šviesą. Pamatė Gonzagos lovą, tarytum mirusią. Lovos savininkas paliko ją labai tvarkingą. Tokią lygią, be raukšlelės, lyg jau daug savaičių nenaudojamą. Ne tokia buvo Stefano lova, čia viešpatavo didžiausia netvarka, sujaukta būtis, nerūpestingai numesta į šalį. Paklodės ištampytos, ant čiužinio guli berniuko lagaminas, iš kurio netvarkingai virsta drabužiai, marškiniai, kojinės. Maisto dėžė kampe atplėšta ir paskubomis išgrobta, ant žemės žvilga pora sardinių dėžučių. Nebuvo ir Stefano kuprinės, kadaise pirktos Šveicarijoje. Iš Gabrielio daiktų be pėdsakų dingo termosas, kurį dar vakar buvo pastatęs ant stalelio. Dar kartą atidžiai apžiūrėjęs visus pėdsakus palapinėje, jis lėtai išėjo į naktį, sustojo kiek palenkęs galvą ir ėmė svarstyti. Kaip visa tai paaiškinti? Turbūt prakeikti vaikigaliai vėl susigalvojo kokį nutrūktgalvišką pokštą. Bet šis spėjimas, toks geras ir viltingas, ištirpo. Gabrielis suprato, kad viskas ne taip. Ir kaip visada lemiamais momentais jį apėmė didelė ramybė. Tarnų palapinėje rado tik valdytoją Kristaforą ir pašaukė:

– Kristaforai, kelkis! Reikia pažadinti Avakianą. Gal jis ką žino. Dingo Stefanas.

Jis ištarė šiuos žodžius slėpdamas jaudulį. Susirūpinęs valdytojas stebėjosi, kad jo ponas toks ramus, juk tiek daug visko įvyko. Juodu nuėjo prie Šiaurinės perėjos ieškoti Samvelo Avakiano. Vienu metu Gabrielis neryžtingai atsigręžė į Žiuljetės palapinę. Ten viskas nurimo. Tada sparčiu žingsniu žengė pirmyn. Kristaforas vos spėjo jam iš paskos.

– Čia, gerbiamas pone daktare Lepsijau, tik nedidelė dalis mūsų dokumentų armėnų klausimu…

Slaptasis patarėjas balta, kaip marmuras gyslota ranka spaudžia dulkėtų popierių krūvą, kūpsančią ant rašomojo stalo ir kone dengiančią jo veidą, panašų į kilnios veislės arklio snukį. Aukštas keistai tuščio kambarėlio langas plačiai atlapotas. Iš Užsienio reikalų ministerijos sodo į kambarį smelkiasi tvankus, slogus vasaros oras. Johanesas Lepsijus, pasidėjęs ant kelių skrybėlę, sustingęs sėdi ant lankytojui skirtos kėdės. Nuo ano įsimintino pokalbio su Enveru Paša praėjo ne daugiau kaip mėnuo, tačiau pastoriaus išvaizda pasikeitusi toli gražu ne į gera. Atrodo, plaukai dar labiau praretėjo, barzda pražilo, nosis pasidarė trumpesnė ir smailesnė. Akys apsiblausė. Jose nebeliko svajingos gelmės, jo žvilgsnis dabar tarytum kažko tyko, pilnas pašaipaus įtarumo. Ar per šias dienas taip smarkiai paaštrėjo jo kraujo liga? Gal armėnams skirtas prakeiksmas paslaptingai žlugdo ir jį, vokietį? Gal išsekino begaliniai darbai, kuriuos teko nuveikti per tokį trumpą laiką? Nauja pagalbos organizacija, turinti nugalėti mirtį ir šėtoną, jau sukelta ant kojų. Atsirado ir lėšų, jam pavyko pritraukti geriausius žmones. Liko tik įminti sfinkso mįslę – paveikti valstybės valdžią. Pastoriaus žvilgsnis už blykstelėjusių pensnė stiklų niekinamai nuslysta per dokumentų krūvą. Mandagus slaptasis patarėjas kilsteli antakius, ne iš nuostabos, o norėdamas išmesti iš akies auksu įrėmintą monoklį.

– Patikėkite, nepraeina nė dienos, kad nepasiųstume iš ministerijos rašto į Konstantinopolio pasiuntinybę. Ir nepraeina nė valandos, kad ambasadorius nesikreiptų į Talaatą ar Enverą šiuo nemaloniu klausimu. Ponas Reicho kancleris, nors turi daugybę kitų rūpesčių, irgi deda didžiausias pastangas. Juk jūs pažįstate jį, tai tikras Markas Aurelijus. Beje, pone daktare Lepsijau, turiu jus atsiprašyti už poną Betmaną-Holvegą. Deja, jis šiandien negali jūsų priimti…

Lepsijus atsilošia. Jo skambus balsas, irgi pavargęs, pasidaręs šaižesnis.