Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Johanesas Lepsijus ramiai klauso slaptojo patarėjo. Jis gerai supranta tas tiesas, kurias šio pasaulio vaikai skelbia su nepalaužiama logika. Tai gerai suręsta logika, niekur nė plyšelio. Kas pripažįsta bent vieną šios grandinės grandį, tas žuvęs. Bet pastorius jau seniai pakilo virš tokių samprotavimų. Pastarosiomis savaitėmis jo širdį tarytum apdengė šarvai, tokios mintys jo nebežeidžia. Jis nesileidžia provokuojamas ir tvirtai laikosi savo.

– Aš ne politikas. Ne mano reikalas nurodinėti, kokių būdų ir priemonių imtis, kad paskutinę akimirką išgelbėtume bent dalį armėnų tautos. Bet aš, didelės panašiai nusiteikusių vokiečių krikščionių grupės atstovas, primygtinai prašau, kad tokios priemonės ir tokie būdai būtų surasti tuojau pat, kol dar ne per vėlu.

– Iš kokio taško žiūrėsime į šį dalyką, pone pastoriau, armėnų likimą galime tik vienaip ar kitaip sušvelninti, bet jo pakeisti, deja, neįmanoma.

– Su tokiu nekrikščionišku požiūriu nei aš, nei mano draugai nesitaikstysime.

– Supraskite pagaliau, jog šį likimą nulėmė aukštesnės istorinės jėgos, kurias paveikti ne mūsų galioms…

– Suprantu tik tiek, kad Enveras ir Talaatas šėtoniškai genialiai pasinaudojo tinkamiausia akimirka ir griebėsi tų aukštesniųjų istorijos jėgų vaidmens.

Slaptasis patarėjas koketiškai šypso tarytum rengdamasis atskleisti ir savo religinių pažiūrų dalelę.

– Argi Nyčė nesako: pastumk tą, kuris griūva?

Bet Nyčė ne tas autoritetas, kuris galėtų išmušti iš vėžių tokį Dievo kūdikį kaip Lepsijus. Supykęs, kad pokalbis krypsta į banalybes, jis trumpai prataria:

– Kas žino, kuris čia griūva, o kuris stumia?

Slaptasis patarėjas, vėl atsisėdęs prie rašomojo stalo, dar kartą greitomis žvilgteli į žemėlapį ant sienos.

– Armėnai žūsta dėl savo geografinės padėties. Tai silpnesniųjų dalia, nekenčiamos mažumos dalia!

– Kiekvienas žmogus ir kiekviena tauta gali patekti į silpnesniojo padėtį. Todėl neturi būti precedento, kad tauta būtų dėl to naikinama ar jai kaip nors kenkiama.

– Pone daktare, ar jums niekada nėra kilusi mintis, kad nacionalinės mažumos kelia tik nereikalingą rūpestį ir kad būtų geriau, jei jos išnyktų?

Lepsijus nusiima pensnė ir rūpestingai šluosto. Nuvargusios akys mirksi, žvilgsnis apsiblausęs. Kai blogai mato, visas jo kūnas darosi nerangus, subliuškęs.

– Pone slaptasis patarėjau, o mes, vokiečiai, ar ne mažuma?

– Ką norite pasakyti? Nesuprantu jūsų.

– Prieš susivienijusią Europą mes, vokiečiai, esame perkūniškai menka mažuma, kuriai gresia pavojai. Užtenka tik didesnės nesėkmės ir… O ir vietą žemėlapyje išsirinkome ne visų geriausią.

Slaptojo patarėjo veidas darosi nebe draugiškas, o griežtas, labai išblyškęs. Pro langą dvelkteli dulkių kupina vidurdienio karščio banga.

– Jūs visiškai teisus, pone pastoriau! Kaip tik todėl kiekvieno vokiečio pareiga rūpintis savo tautos likimu ir niekad nepamiršti kraujo upių, kurias lieja jūsų vadinamoji vokiečių mažuma. Tik tai turėdami galvoje galime rūpintis armėnų klausimu.

– Mes, krikščionys, pasitikime Dievo malone ir paklūstame Evangelijai. Pasakysiu jums tiesiai, pone slaptasis patarėjau, kad bet kokio kito požiūrio nepriimu. Pastarosiomis savaitėmis man kasdien darosi aiškiau, jog reikia atimti valdžią iš šio pasaulio vaikų, iš politikų, idant Kristaus bendruomenė, Corpus Christi, mūsų mažoje žemėje taptų realybe.

– Atiduokite ciesoriui, kas ciesoriaus.

– Bet kas gi priklauso ciesoriui, išskyrus nudilusį skatiką? Viešpats tai dieviškai gudriai nutyli. Ne, ne! Tautos paklūsta savo prigimčiai. O pataikūnai, trokštantys iš jų pasipelnyti, meilikaudami skatina jų tuštybę. Lyg būtų ypatingas nuopelnas ateiti į šį pasaulį šunimi ar kate, griežčiu ar bulve. Bet Jėzus Kristus rodo mums amžiną pavyzdį, kaip Dievas prisiima žmogiškąją prigimtį tik tam, kad ją įveiktų. Todėl žemę turėtų valdyti tikrieji Kristaus tarnai, nes jie jau įveikė savo prigimtį ir žemiškąsias silpnybes. Toks mano politinis credo, pone slaptasis patarėjau.

Prūsų aristokratas nė akies krašteliu neišduoda slaptos pašaipos.

– Jūs, pone pastoriau, kalbate kaip aršus katalikas.

– Aršiau už kataliką! Bažnyčia, kuria pasitikiu, nesidalija valdžia su pasauliečiais diletantais.

Slaptasis patarėjas vėl įsispraudžia į akį monoklį lyg leisdamas suprasti, kad pokalbiui skirtas laikas eina į pabaigą.

– Kol vėl nesigriebėme šventosios inkvizicijos, mes, varguoliai pasaulio vaikai, privalome patys prisiimti atsakomybę.

Johanesas Lepsijus jaučiasi nuėjęs gal kiek per toli, todėl grįžta į pirmines pozicijas. Jo žodžiai dabar ramūs, kiek atsainūs:

– Norėčiau ir toliau būti su jumis atviras, pone slaptasis patarėjau… Prieš kelias dienas dar turėjau vilčių, tikėjausi, kad ponas Reicho kancleris parems mane šioje kovoje ryžtingesnėmis priemonėmis negu iki šiol. Jūs mane galutinai įtikinote, kad mūsų vyriausybė stovi priešais Turkijos Aukštuosius Vartus surištomis rankomis, kad jai lieka tenkintis tik banaliais demaršais ir protestais. Gerai! Bet manęs nesaisto jokie valstybiniai interesai. Dabar tik ant mano pečių gula atsakomybė už vokiečių pagalbą armėnams. Neketinu daryti jokių nuolaidų, neketinu trauktis. Kartu su savo bičiuliais kreipsiuos į tautą ir viską jai aiškinsiu. Tik tada, kai žmonės žinos visą teisybę, krikščioniška pagalba įgaus tvirtą pagrindą… Todėl prašau bent jau man nekliudyti.

Slaptasis patarėjas, uoliai tyrinėjęs savo rankinį laikrodį, nudžiugęs pakėlė akis.

– Už atvirumą atsimokėsiu atvirumu, pone pastoriau. Nepykite, bet turiu jus įspėti, jog jus jau seniai seka. Dėl jūsų lankymosi Konstantinopolyje buvo nemažai skundų. Dar kartą jums priminsiu: jūs nė nenutuokiate, koks painus visas šis reikalas. Man labai gaila. Didžiai gerbiu jūsų humanitarinę veiklą. Ir vis dėlto toji veikla politiniu požiūriu labai nepageidaujama. Patarčiau jums, gerbiamasis, susiaurinti šią veiklą ar bent jau pasistengti per daug nekristi į akis.

Pastoriaus atsakymas greičiau niūrus nei patetiškas:

– Aš išgirdau pašaukimą. Jokios pasaulio jėgos nesukliudys man paklusti šiam pašaukimui.

– Nekalbėkite taip, pone daktare Lepsijau, – sunerimęs ir išsigandęs, bet vis dar maloniai kalba slaptasis patarėjas. – Kai kurios pasaulio jėgos rengiasi iš esmės jums sukliudyti.

Pastorius pabraukia ranka per kairiąją švarko kišenę. Tada atsistoja.

– Esu jums labai dėkingas, pone slaptasis patarėjau, už nuoširdumą ir patarimus.

Aukštas, lieknas ponas stovi priešais Lepsijų patenkintas savimi ir kiek sumišęs, sumišimas jį daro dar simpatiškesnį.

– Džiaugiuosi, kad taip greitai vienas kitą supratome, pone pastoriau. Atrodote gerokai išblyškęs. Jums labai praverstų kiek laiko pailsėti, pagyventi be rūpesčių. Regis, gyvenate Potsdame?

Johanesas Lepsijus apgailestauja, kad taip ilgai gaišino poną slaptąjį patarėją. Šis palydi jį iki durų žavingai šypsodamas.

– Ką jūs, pone pastoriau, seniai nesu taip įdomiai praleidęs laiko.

Vilhelmo gatvę gaubia vidurdienio tvankuma. Johanesas Lepsijus svarsto, ar elgėsi taip, kaip pataria Kristaus žodžiai: švelniai kaip balandis ir gudriai kaip žaltys. Bet greitai pripažįsta, kad nei balandis, nei žaltys nieko nelaimėjo. Laimė, buvo atsargus ir seniai pasirūpino reikiamais pasais, vizomis, leidimais keliauti ir vežtis pinigų. Todėl taip rūpestingai glostė savo kairiąją kišenę, tikrino, ar tos brangenybės niekur nedingo. Jis staiga atsigręžia pažiūrėti, ar jo neseka policijos agentas. Tada nusprendžia: greitasis traukinys į Bazelį išvyksta trečią keturiasdešimt. Jam dar lieka daugiau kaip trys valandos. Galės paskambinti namo, paprašys atsiųsti lagaminus, pasirengs kelionei. Rytoj sienos jam gali būti uždarytos. Bet jis būtinai turi pasiekti Stambulą! Ten jo vieta, nors kol kas aiškiai neįsivaizduoja, ką ten veiks. Vokietijoje pagalbos organizacija darbuosis ir be jo. Organizacija įsteigta, atidaryta kontora, pritraukti rėmėjai, draugai, darbuotojai. Jo vieta ne čia, saugiame, tolimame ir abejingame užutėkyje, o ten, kur kraujo jūra.