Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Potsdamo aikštė dūsta nuo transporto ir triukšmo. Lepsijus trumparegis, jis ilgai laukia, kada galės saugiai pereiti į kitą aikštės pusę. Automobilių, autobusų, tramvajų dundesys, dardėjimas ir spygčiojimas susilieja į vientisą gausmą. Kaip milžiniškos barbarų katedros varpai. Jis prisimena trumpą eilėraštuką, kurį prieš daugelį metų parašė plaukdamas mažu siūbuojančiu laiveliu, gabenusiu jį prie uolotos Patmo–Patino salos, šventosios salos, kurioje kadaise gyveno apaštalas ir regėtojas Jonas. Dabar jam tarytum pasigirsta priedainis:

A ir O, A ir O

Gaudžia varpai Patino.

Eilėraštukas tarsi jungia dvi tokias skirtingas vietas kaip Patmo sala ir Potsdamo aikštė.

Stambule gyvena lyg baikštus nakties žvėris.

Johanesas Lepsijus jaučia, kad jį stebi, seka. Todėl iš „Tokatliano“ viešbučio išeina tik naktį. Pirmąją dieną atliko privalomą vizitą, apsilankė Vokietijos pasiuntinybėje. Jį priima ne pasiuntinys, ne pasiuntinybės sekretorius ar spaudos atstovas, o antraeilis valdininkas, sausai ir tiesiai klausdamas, kokiu tikslu jis atvyko į Konstantinopolį. Lepsijus atsako atvykęs ne konkrečių tikslų vedamas, jis tiesiog labai mylįs šį miestą, norįs čia kiek pailsėti. Beje, tikra tiesa, kad atvyko be tikslo. Pastorius tikrai nežino, ką čia galės nuveikti. Žino tik tiek, kad ir vokiečiams, ir turkams jis nepageidautinas asmuo. Pavyzdžiui, šaunusis korvetės kapitonas, kadaise vargais negalais išrūpinęs jam susitikimą su Enveru Paša, dabar, sutikęs jį gatvėje, demonstratyviai nusigręžia. Vienas Dievas žino, kokie niekšiški gandai skleidžiami apie jį! Dažnai jį tiesiog šiurpas nukrečia pagalvojus, kad Turkijos sostinėje jis visiškai vienas, tėvynės atstovybė jo ne tik nepalaiko, priešingai, jie – jo priešai. Jei Itihadui šautų į galvą puiki mintis tamsiame skersgatvyje jį nugalabyti, dėl jo lavono tikrai nekiltų didelio diplomatinio skandalo. Kartais silpnumo valandėlėmis pagalvoja, ar ne geriau būtų grįžti namo. Prasidėjo trečia rugpjūčio savaitė. Virš Bosforo tvyro neapsakomas karštis.

„Ką gi aš čia laimėsiu?“ – klausia jis save. Jo padėtis kaip nepatyrusio įsilaužėlio, bandančio atidaryti septyniomis spynomis užrakintas duris be visrakčio, be atsarginio rakto, plikomis rankomis ir dar policijai stebint.

Bet juk visiškai aišku. Septyniomis spynomis užrakintose duryse, einančiose į Turkijos vidų, reikia išmušti skylę, jeigu tik atsirastų bent menkiausia galimybė kam nors suteikti tikrą pagalbą. Visos lėšos, plaukiančios oficialiais kanalais, ištirpsta ir jokios realios pagalbos nesuteikia.

Johanesas Lepsijus įsidrąsina ir aplanko armėnų patriarchą monsinjorą Zaveną. Nuo tos dienos, kai matė jį paskutinį kartą, iš užgesusio patriarcho veido, regis, išnyko paskutinės gyvybės kibirkštėlės. Pamaldusis kunigas sunkiai susivokdamas žvelgia į svečią. Kai pagaliau jį atpažįsta, negali sulaikyti ašarų.

– Jei kas sužinos, kad lankotės pas mane, – pašnibždomis sako jis, – galite sulaukti bėdos.

Pastorius sužino visą siaubingą tiesą, viską, kas įvyko tomis savaitėmis, kai jo čia nebuvo. Patriarchas viską išdėsto trumpai ir sausai, be tuščių žodžių. Bandyti ką nors gelbėti ne tik beprasmiška, bet ir per vėlu, nes priverstinis iškeldinimas jau baigtas. Išžudyta didžioji dalis kunigų, visi politiniai veikėjai. Armėnų tauta dabar – tik moterys ir vaikai, mirštantys iš bado. Bet kokia pagalba, teikiama vokiečių ar neutralių šalių kelia tik didesnį Envero ir Talaato įniršį, skatina juos naujiems žiaurumams.

– Dabar geriausia nesiimti nieko, tylėti ir laukti mirties.

Ar Lepsijus nepastebėjęs, kad šie namai, patriarchatas, apgulti šnipų ir stebėtojų? Kiekvienas žodis, ištartas šiame kambaryje, rytoj neišvengiamai pasieks Talaato Bėjaus ausis.

Baimingai mirktelėjęs monsinjoras Zavenas paprašo svečią pasilenkti prie jo lūpų. Jis pašnibžda Lepsijui apie armėnų pasipriešinimą ant Musa Dago, apie turkų karinių dalinių pralaimėjimus, apie tai, jog kalnas iki šiol nepasidavė. Patriarcho balsas suvirpa:

– Argi tai ne siaubinga? Sako, kad žuvo šimtai turkų kariškių.

Johanesui Lepsijui tai visai neatrodo siaubinga. Jo mėlynos akys už storų pensnė stiklų berniokiškai blyksteli.

– Siaubinga? Ne, tai tiesiog puiku! Jei būtų dar trys tokie Musa Dagai, galbūt viskas atrodytų kitaip. Ak, monsinjore, kaip norėčiau būti ant to kalno!

Pastorius užsimiršęs ištaria tai garsiai. Patriarchas išsigandęs užspaudžia jam burną. Atsisveikindamas Lepsijus perduoda jam dalį vokiečių pagalbos organizacijos surinktų pinigų. Zavenas paskubomis sudeda juos į savo kanceliarijos seifą lyg bijodamas nudegti. Nedaug vilčių, kad jie pasieks paskirties vietą – Deir es Zorą – ir kam nors bus naudingi. Monsinjoras vėl kažką šnibžda vokiečiui į ausį, tas iš pradžių nesupranta.

– Nei patriarchatas, nei jūs, nei kiti vokiečiai ar neutralių šalių atstovai nieko nenuveiks, reikia rasti turkų, kurie galėtų tarpininkauti ir pagelbėti, suprantate, turkų!

– Kodėl turkų? – tyliai sumurma Lepsijus, staiga tarytum išvydęs Envero Pašos veidą. Kas per beprotiška mintis!

Taip, mintis beprotiška. Bet ją jau ketinama įgyvendinti Lepsijui to net nežinant. Viešbučio restorane pastorius susipažįsta su keturiasdešimtmečiu gydytoju turku. Profesorius Nezimi labai elegantiškas, europietiškos išvaizdos vyras. Gyvena „Tokatliano“ viešbutyje, bet jo praktika yra vienoje iš aristokratiškų Peros rajono gatvių. Iš pradžių Lepsijus palaiko profesorių vienu iš simpatiškiausių jaunaturkių bendruomenės atstovų. Tačiau nepaisant europietiško išsilavinimo ir puikiai sukirpto frako, įspūdis apgaulingas. Juodu dažnai įsileidžia į kalbas. Tris ar keturis kartus pietauja prie vieno stalo. Lepsijus kalba labai santūriai ir atsargiai, kaipgi kitaip? Bet turkas visai neatsargus ir nesantūrus. Kai jis be baimės ima reikšti neapykantą viešpataujančiam režimui, diktatoriams Enverui ir Talaatui, vokietis išsigąsta ir nutyla. Gal tai specialiai jam paskirtas provokatorius? Bet kai geriau įsižiūri į kilnią Nezimi išvaizdą, jo civilizuotumą, kai pagalvoja apie jo padėtį, minčių raišką, stebinantį kalbų mokėjimą, įtarimai ima rodytis juokingi. Argi Enveras pajėgtų kontroliuoti tokį provokatorių?

Vis dėlto Lepsijus išmintingas, jis per daug neatvirauja. Neneigia, kad jis, krikščionių dvasininkas, bando palengvinti savo tikėjimo brolių armėnų padėtį, tačiau nieko nekritikuoja, dažniausiai kantriai klauso pašnekovo. Nors Nezimi, regis, nėra didelis armėnų draugas, jį vis dėlto siutina jaunaturkių Komiteto trėmimų politika.

– Turkija pati pražus karo laukuose, nusėtuose armėnų lavonais.

Išgirdęs tokius žodžius Lepsijus nė nemirkteli.

– Bet juk Enverą ir Talaatą remia dauguma.

– Ką? Tautos dauguma? – Nezimi net pašoka iš vietos. – Jūs, užsieniečiai, nežinote, kokia iš tikrųjų menka ši partija, pirmiausia menka morališkai. Ją sudaro apgailėtini perėjūnai, prisiplakėliai. Didžiausia gėda, kokią tik galima įsivaizduoti, kad šie menkystos puikuojasi esą osmanų rasės atstovai. Šie „grynakraujai“ osmanai dažniausiai kilę iš makedonų šiupinio, kuriame susimaišiusios visos Balkanų rasės.

– Tai ne naujiena, profesoriau. Apie rasę dažniausiai postringauja tik tie, kas nežino, kokios jie kilmės.

Nezimi liūdnai žvelgia į Lepsjių.

– Kaip gaila, kad toks žmogus kaip jūs, puikiai išmanantis mūsų padėtį, nė nenutuokiate apie tikrąją turkų esmę. Ar žinote, kad tikrieji turkai armėnų tremtį smerkia labiau nei jūs?