Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Ir ką gi konkrečiai laimėjo mūsų diplomatai, pone slaptasis patarėjau?

Marmurinė ranka traukia iš popierių krūvos kažkokius dokumentus.

– Štai, pažiūrėkite! Ponas fon Šoibneris-Richteris yra Erzerume! Hofmanas nuvyko į Aleksandretę, o generalinis konsulas Riosleris į Alepą. Jie nuolat siunčia pranešimus. Tiesiog iš kailio neriasi dėl armėnų. Dievas mato, vien Riosleris išgelbėjo šimtus nelaimingųjų. O kokios padėkos sulaukia už savo žmoniškumą? Anglų spauda vadina jį kraugeriu, esą jis sukurstęs Marašo turkus surengti skerdynes. Ką gi čia galima padaryti?

Lepsijus stengiasi pagauti jo žvilgsnį, kuris čia išnyra iš už dokumentų šūsnies, čia vėl pasislepia lyg kaprizingas mėnulis už debesų.

– Aš žinočiau, ką galima padaryti, pone slaptasis patarėjau… Riosleris ir kiti – tikrai garbingi žmonės, pažįstu juos… Riosleris iš tikrųjų puikus vyras… Bet ką gali nuveikti menkas, apgailėtinas diplomatas, jei iš niekur nesulaukia paramos?

– Ką jūs kalbate, pone pastoriau. Nesulaukia paramos? Labai neteisinga mus taip kaltinti.

Lepsijus nervingai mosteli ranka, norėdamas parodyti, jog dalykas per daug rimtas ir laikas per brangus, kad jį būtų galima švaistyti mandagiems plepalams.

– Puikiai žinau, pone slaptasis patarėjau, jog daroma tai, kas įmanoma. Man gerai žinomi kasdieniai pasiuntinybės prašymai ir demaršai. Bet juk turime reikalo ne su tokiais valstybės vyrais, kurie išauklėti diplomatinių žaidimo taisyklių pagarbos dvasia, o su žmonėmis kaip Enveras ir Talaatas. Jiems nieko nereiškia ir didžiausios pastangos, ir neįsivaizduojami dalykai. Jų nacionalinės politikos principas – išnaikinti armėnus. Galėjau pats tuo įsitikinti po ilgo pokalbio su Enveru Paša. Vokiečių demaršų virtinės jiems geriausiu atveju tik nemaloni pareiga pademonstruoti šventeivišką mandagumą.

Slaptasis patarėjas sukryžiuoja ant krūtinės rankas. Jo pailgas veidas sustingsta, jis tarytum laukia.

– Ar jūs, pone daktare Lepsijau, žinote kitokį būdą, kaip galima būtų kištis į draugiškos sąjungininkų valstybės vidaus reikalus?

Johanesas Lepsijus ramiai klauso slaptojo patarėjo žodžių. Jam visa tai gerai žinoma, jis žvelgia į savo skrybėlės dugną, lyg ten būtų paslėpęs raštelį su klausimų sąrašu. Dievaži, tai tikrai nereikalinga. Mintyse dieną naktį skrajoja dešimtys tūkstančių tokių raštelių, naktimis jis beveik nemiega. Dabar nori tik susikaupti, kalbėti trumpai ir tikslingai.

– Pirmiausiai turime aiškiai suvokti, kas vyksta Turkijoje ir kas jau įvyko: tokio masto krikščionių persekiojimas, kad jo negalima net lyginti su persekiojimais Nerono ar Diokletiano laikais. Be to, tai didžiausias nusikaltimas ligšiolinėje pasaulio istorijoje. Sutikite, jog tai vis dėlto ne smulkmena.

Šviesiose valdininko akyse blyksteli smalsumas. Jis tyli, tuo tarpu Lepsijus svariais žodžiais pamažu skverbiasi pirmyn. Po pralaimėjimo Enverui Pašai jis, be abejo, geriau supranta, kaip kalbėtis su politikais.

– Nereikia laikyti armėnų puslaukine Rytų tauta… Tai išsilavinę kultūros žmonės su tokia subtilia nervų sistema, kokią, pasakysiu atvirai, Europoje retai sutiksi…

Siauras slaptojo patarėjo veidas netrūkčioja. Niekaip neparodo, kad Lepsijus, jo nuomone, smarkiai perdeda liaupsindamas „pirklių tautą“.

– Tai jokiu būdu nėra Turkijos vidaus reikalas, – toliau kalba Lepsijus. – Net mažiausios Afrikos pigmėjų tautelės išnaikinimas nėra žudikų ir žudomųjų vidaus politikos reikalas. Juo labiau mes, vokiečiai, negalime dangstytis gailestingumu ir priverstiniu neutralumu. Mūsų priešininkai užsienyje atsakingais laiko mus.

Slaptasis patarėjas staigiu judesiu nustumia į šalį dokumentų krūvą lyg norėdamas įkvėpti daugiau oro.

– Tai ir yra vokiečių strategijos tragizmas šiame kare. Kad ir kokia švari būtų mūsų sąžinė, mums verčiama svetima kaltė dėl pralieto kraujo.

– Viskas šiame pasaulyje pirmiausia yra moralės, o tik paskui politikos klausimas.

Slaptasis patarėjas linksi galva jam pritardamas:

– Puiku, pone pastoriau. Aš irgi visada laikausi nuomonės, jog kiekvieną politinį sprendimą pirmiausia reikia pasverti moraliniu požiūriu.

Lepsijus pajunta, jog sėkmė čia pat. Dabar laikas pereiti į puolimą.

– Atėjau pas jus ne kaip apgailėtinas privatus asmuo, pone patarėjau. Nepasigirsiu sakydamas, jog kalbu visų vokiečių krikščionių vardu, protestantų ir katalikų. Kalbu ir veikiu remiamas tokių žymių žmonių kaip Harnakas, Deismanas, Dibelijus…

Slaptasis patarėjas pritariamu žvilgsniu patvirtina, jog tai iš tiesų svarbūs žmonės. Bet čia Lepsijus užsimiršta ir leidžiasi į patetiką, kuri jau ne kartą yra pakišusi jam koją.

– Vokiečių krikščionys neketina sudėję rankas žiūrėti į šį nusikaltimą prieš krikščionybę. Jų sąžinė nesitaikstys su abejingumu, kuris taip pat yra nusikalstamas. Vokiečių valstybės pergalės viltys susijusios su vokiečių krikščionių viltimis. Man gėda, man kelia didžiausią pasibjaurėjimą, kad priešininkų spauda informuoja apie deportacijas ilgiausiomis laikraščių skiltimis, o vokiečių tauta maitinama melagingais Envero pareiškimais ir daugiau nesužino nieko. Argi mes neverti išgirsti tiesą apie mūsų tikėjimo brolių likimą? Laikas padaryti galą tokiam gėdingam dalykui.

Slaptasis patarėjas, kiek nustebęs dėl pastoriaus smerkiančio tono, suneria rankas ir nekaltu tonu taria:

– O kaipgi cenzūra? Cenzūra to niekada neleis. Jūs nė nenutuokiate, kokie sudėtingi šie dalykai.

– Vokiečių tauta tiesiog turi teisę nebūti apgaudinėjama.

Slaptasis patarėjas atlaidžiai šypso.

– Kokios gi būtų tokio spaudos puolimo pasekmės? Vokiečių nervams – sunkus išbandymas, o sąjunga su Turkija susilpnėtų.

– Sąjunga su Turkija neturi mūsų priversti dangstyti nusikaltimų istorijos teisme. Todėl norime, kad mūsų vyriausybė imtųsi skubių veiksmų. Kaip įmanoma energingiau reikalaukite iš Stambulo, kad į Anatoliją ir Siriją būtų įleista nepriklausoms komisija: amerikiečiai, šveicarai, olandai, skandinavai, kad jie ištirtų, kas ten dedasi!

– Jūs puikiai pažįstate jaunaturkių valdžios žmones, pone pastoriau. Pats galite suprasti, ką mums atsakytų į tokį siūlymą.

– Tada Vokietija turi imtis griežčiausių priemonių…

– Kokių, jūsų nuomone?

– Pagrasinti Turkijai nutraukti bet kokią paramą ir atšaukti iš frontų vokiečių karinę misiją, vokiečių karininkus ir visus dalinius.

Malonios slaptojo patarėjo akys, šaltai draugiškas žvilgsnis pasikeičia. Jis žvelgia į pastorių su užuojauta.

– Man teisingai jus apibūdino, jūs toks ir esate, pone pastoriau Lepsijau, toks… naivus.

Jis atsistoja, tiesus, lieknas. Pilka vasarinė eilute nėra tokia nepriekaištingai tvarkinga kaip kitų jo tipo žmonių. Tačiau šis lengvas nerūpestingumas įkvepia pasitikėjimo, simpatijos. Jis pasisuka prie didžiulio ant sienos kabančio Europos ir Mažosios Azijos žemėlapio, uždengia kone visus Rytus smulkių kraujagyslių išvagota ranka.

– Dardanelai, Kaukazas, Palestina, Mesopotamija šiandien yra labiau vokiečių frontai negu turkų, pone Lepsijau. Jeigu jie bus pralaužti, sužlugs visas mūsų karo strategijos planas. Negalime gąsdinti turkų savižudybe, iš mūsų tik pasijuoktų. Negi reikia jums priminti, kokią milžinišką reikšmę Jo Didenybė kaizeris teikia mūsų įtakai Rytuose? Puikiai žinote, kad turkai nesijaučia mums skolingi, jie greičiau laiko save mūsų kreditoriais! Osmanų vyriausybėje dar ir šiandien labai stiprios grupuotės, palaikančios Antantę. Galiu pasakyti jums kaip paslaptį, kad įtakinga grupė jaunaturkių komitete mielu noru pakeistų taktiką ir jei ne šiandien, tai rytoj pradėtų taikos derybas su priešininkais. Tada ir pamatytumėte, kaip toji pati Prancūzija ar Anglija, kurios šiandien garsiai dejuoja piktindamosi armėnų žudynėmis, rytoj į tai užmerktų abi akis. Jūs kalbate apie tiesą, pone Lepsijau? Tiesa yra tokia, kad turkai šiame žaidime turi savo rankose visus kozirius, kad turime būti labai atsargūs ir neperžengti savo galimybių ribų.