Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Johanesas Lepsijus įsitempęs klausosi.

– O kas gi jie tokie, profesoriau, tie tikrieji turkai, leiskite paklausti?

– Visi, kurie dar nenutolo nuo religijos, – atsako Nezimi, bet daugiau nieko neaiškina. Tos pat dienos vakare jis pasibeldžia į pastoriaus duris. Atrodo keistai susijaudinęs.

– Jei neprieštarausite, rytoj nuvesiu jus į šeicho Achmedo teke. Tai jums bus tikra likimo dovana. O ten galėsite atvirai kalbėti apie armėnų reikalus ir galbūt sulaukti pagalbos. Tai tikra likimo dovana, – dar sykį kartoja jis.

Tuoj po pietų Nezimi, kaip buvo žadėjęs, išsiveda pastorių. Didžiąją kelio dalį eina pėsčiomis. Šiandien vasaros karštį švelnina vėsus vėjelis nuo Marmuro jūros. Debesėliais išmargintu Stambulo dangumi skrenda virtinės gandrų ir pilkųjų garnių, kurie suka lizdus Azijos pakrantėse. Profesorius veda pastorių pro Envero Pašos Seraskeriatą, pro sultono Bajazido mečetę ilgomis Ak Serajaus gatvėmis. Kelias nesibaigia, eina kažkur tolyn į vakarus. Netrukus juodu atsiduria miesto gilumoje tarp namų, primenančių griuvėsius. Gatvės čia negrįstos, jomis traukia avių ir ožkų būriai. Už pajuodusių medinių namų maišalynės grėsmingai kyla sena Bizantijos laikų miesto siena su kuorais, bokštais, įtvirtinimais.

Meniškai Johaneso Lepsijaus akiai visai nerūpi ši romantiška, nors ir gerokai dvokianti miesto dalis. Jį nelabai domina ir islamiškojo pamaldumo centras, kurį šiandien pamatys ir kuris praturtins jo patirtį. Genamas skausmingo troškimo jis viską vertina tik vienu požiūriu: kaip tai susiję su armėnų negandu. Jam nereikia naujų išgyvenimų, jis puoselėja kitus planus ir ketinimus. Šie planai, o ne smalsumas verčia jį paklausti palydovą.

– Mes, ko gero, einame pas mevlevi dervišus?

Nors ilgą laiką gyveno Palestinoje ir Mažojoje Azijoje, jis beveik nieko neišmano apie islamą. Žino tik tiek, kad tai fanatiškas krikščionybės priešas. Viena iš liūdniausių žmogaus silpnybių yra ta, kad jis mažiausiai pažįsta tai, ką turėtų puikiai pažinti iš vidaus, – savo priešą. Toks yra ir pastorius, jis beveik nieko nenutuokia apie musulmonų dvasinį pasaulį. Mevlevi dervišus jis pamini tik todėl, kad jam kažkur teko girdėti apie šį labai garsų musulmonų ordiną. Daktaras Nezimi niekinamai numoja ranka.

– O ne, ne! Mūsų mokytojas šeichas Achmedas vadovauja ordinui, kurį žmonės vadina „širdžių viliotojais“. Tai įvairiausios brolijos pasklidusios po visą šalį.

– Keistokas pavadinimas. Kodėl gi „širdžių viliotojai“?

– Netrukus pats suprasite.

Pastoriaus vadovas vis dėlto teikiasi kai ką paaiškinti. Papasakoja vokiečiui, jog Mahometo religija pasidalijusi į dvi galingas šakas – šariatą ir tarikatą. Šariatas gana panašus į katalikų parapijų kunigų luomą, tuo tarpu lyginti tarikatą su krikščionių vienuolijomis esą visiškai neteisinga. Būti dervišu nereiškia išsižadėti pasaulio ir užsidaryti teke. Dervišu gali tapti ir juo būti kiekvienas, vykdantis tam tikras sąlygas, jam nereikia atsisakyti savo amato ar šeimos, nesvarbu, ar tai didysis viziris, ar siuvėjas, varkalys, banko tarnautojas ar karininkas. Broliai pajunta vienas kitą, jiems nebūtina vienam kitą pažinti.

Johanesas Lepsijus, neišleisdamas iš akių savo tikslo, klausia:

– Vadinasi, tokie gausūs dervišų ordinai turi didžiulę galią?

– Patikėkite, pone daktare, ne tik todėl, kad jie gausūs.

– O kaipgi jie tarnauja Dievui?

– Man teko girdėti, kad jūs tai vadinate rekolekcijomis. Ko gero, toks pavadinimas nėra tikslus. Mes kartkartėmis susirenkame dvasinėms pratyboms. Mokomės melstis. Tai vadinama zikru. Kiekvienas kartą arba dažniau turi tarnauti teke, pagyventi ten ilgesnį laiką. Bet svarbiausia, kad mes iš visos širdies paklūstame savo mokytojui ir vadovui.

– Jūsų mokytojas ir vadovas yra šeichas Achmedas…

Nors Lepsijus tiesiai neklausia, kas iš tikrųjų yra tas šeichas Achmedas, Nezimi jam vis dėlto atsako:

– Jis yra veli 47. Jūs sakytumėte „šventasis“, bet toks vertimas irgi visiškai neteisingas. Per savo gyvenimą, kuris yra aukštesnis nei paprastų žmonių, jis išsiugdė ypatingų galių. Ar girdėjote prancūzišką žodį initiation 48? Nuostabiausia, kad jis – netrukus pats įsitikinsite – visai paprastas žmogus.

Juodu sustoja prie aukštos mūrinės sienos. Kiparisų ir figmedžių viršūnės, svyrančios puošnios geltonžiedės smalkos ir vistarijos rodo, kad kitoje pusėje sodas.

Nezimi lazda beldžiasi į aptrūnijusius vartus. Laukti tenka ilgai. Galų gale juos įleidžia senyvas, apsunkęs vyras, jo žvilgsnis švelnus, romus. Atsiveria paslaptinga sodo ūksmė. Virš visų medžių kyla kedras, kuriam jau keli šimtai metų. Nuo dviejų galingų šakų svyra masyvios, aprūdijusios grandinės. Nizami aiškina pastoriui, kad neatmenamais laikais jaunas kedras buvęs sukaustytas grandinėmis, bet vidinės augančio medžio galios sutraukiusios geležinius pančius. Tai dervišų gyvenimo simbolis. Keistoje, nuo miesto triukšmo izoliuotoje tyloje girdėti tik skambus fontano čiurlenimas. Tai vėlgi simbolis – taip turkai rodo pagarbą vandeniui.

Dešinėje sodas driekiasi iki tamsaus, nejaukaus namo, kairėje stovi šviesus, naujas pastatas. Nusimovę batus juodu įeina į šviesų medinį namą. Siaurais tamsiais laiptais Nezimi įveda svetimšalį į savotišką ložę, virš teke salės su lieknomis medžio kolonomis ir sienomis, kurių viršutinė dalis išraižyta ažūriniais ornamentais. Visa tai primena didžiulį paviljoną. Medinės grindys išklotos pukiausiais kilimais. Rytinėje sienoje į Mekos pusę ant aukštos pakylos įleista niša sostui. Ant laiptų iš abiejų sosto pusių sėdi keletas vyrų. Gydytojas Nezimi sako, jog tai „kalifai“, šeicho atstovai ir patikėtiniai, itin artimi jo širdžiai. Visų galvas puošia balti turbanai, beje, ir kažkaip tarp jų atsidūrusio pėstininkų kapitono galvą.

Netrukus Lepsijus pastebi ir mažutį, labai liesą senuką, matyt, sergantį kažkokia nervų liga, nes veidas su smailia barzdele kartkartėmis keistai trūkčioja. Nepaprastai gražų vyrą su švelnia kaštono spalvos barzda, apsivilkusį marškinius primenantį abitą, Nezimi pavadina „šeicho sūnumi“. Šalia šio jauno vyriškio, nuo kurio tarytum sklinda sidabrinė šviesa, sukryžiavęs kojas sėdi penkerių metų berniukas, „sūnaus sūnus“, aprengtas taip pat baltai kaip ir tėvas. Lepsijaus dėmesį prikausto žmogus, kurio išvaizda ir laikysena rodo, kad jis čia viršiausias asmuo. Pastorius įsivaizduoja, jog taip turėtų atrodyti didieji kalifai, Bajazidas, Machmudas Antrasis, gal net pats pranašas Mahometas. Iš fanatizmo sulysęs veidas, melsvai juoda kone akis siekianti barzda. Žvilgsnis sustingęs, tarytum nieko nematantis, iš tokio žmogus nesulauks malonės nei priešas, nei draugas.

– Tai Brusos 49tiurbedaras 50, – išgirsta paaiškinimą Lepsijus. Šis titulas reiškia labai aukštas simbolines pareigas, Tai sultonų ir šventųjų kapų saugotojas. Be to, šis vyras esąs labai mokytas, išmano ne tik Koraną, bet ir kai kuriuos moderniuosius mokslus. O anas senas nedidukas ponas, kuris taip tyliai sėdi priešais, taip, kaip tik tas, baltais pirštais varstantis gintarinius karoliukus, eina aukštas simbolines pareigas. Jis – pranašo giminės medžio valdytojas.

– Ar tie vyrai visą laiką gyvena teke ?

– Ne, šiandien didi, nepaprasta diena, kai visi lanko šeichą. Senasis ponas, giminės medžio valdytojas, atvyko iš labai toli, iš Sirijos, man rodos, iš Antiochijos. Matote, tai vyriausias mūsų šeicho draugas, aga Rifaatas Bereketas.