Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Tiurbedaras : Ar bent kada susimąstei, kaip armėnai mus myli, kaip supranta? Jie į mūsų taikų gyvenimą tarsi paleido elektros srovę, paskleidė jūsų pragarišką sumaištį. O tu juos vadini nekaltais ėriukais? Pasakysiu tau: kiekvieną turką, patekusį jiems į nagus, jie be gailesčio galabija. Ar žinai, kad ir jų krikščionys kunigai su džiaugsmu prisideda prie žudynių?

Johanesas Lepsijus (pirmą kartą stengiasi tvardytis, kad neišsprūstų piktas atkirtis): Jeigu tu, efendi, šitai sakai, matyt, tikrai vienur ar kitur pasitaikė piktadarysčių iš keršto. Bet nepamiršk, kad jūsų chodžos, mulos ir ulemai daug prisidėjo kurstydami nesantaiką. O juk jūs esate stiprūs, tuo tarpu armėnai silpni.

Tiurbedaras (mokytas vyras, dar mokytesnis polemikas, puikiai sugeba išvengti pavojingų smulkmenų ir prisidengti bendromis sąvokomis): Po visą pasaulį skleidžiate melą apie mūsų tikėjimą. Pikčiausias šmeižtas, kad esame nepakantūs. Negi manai, kad imperijoje, kurią šimtus metų valdo kalifai, būtų likęs gyvas bent vienas krikščionis, jei neturėtume pakantumo? Ką padarė didysis sultonas, užkariavęs Stambulą, pirmaisiais valdymo metais? Išvijo iš savo valdų krikščionis? Ne, jis įkūrė graikų ir armėnų patriarchatą, dovanojo krikščionims pagarbą, valdžią ir turtus. O ką padarėte jūs Ispanijoje? Tūkstančius musulmonų, kuriems toji šalis buvo tėvynė, mėtėte į jūrą ir deginote ant laužų. O kas siunčia misionierius – jūs mums ar mes jums? Ateinate su kryžiumi, kad Bagdado geležinkelis ir naftos bendrovės neštų didesnių dividendų.

Senasis šeichas : Saulė gviešiasi valdžios, o mėnulis šviečia taikiai ir švelniai. Tiurbedaras kalba rūsčiai, bet jo žodžiai skirti ne tau, mūsų svečiui. Suprask, žmonės rūstauja dėl neteisybės, daromos mūsų tikėjimui. Ar žinai, koks žodis Korane po Dievo minimas dažniausiai? Tas žodis – taika! Ar žinai, ką sako dešimtoji sura? „Kadaise žmonės gyveno kaip viena bendruomenė. Jei ne Aukščiausiojo valia, jie būtų išsiaiškinę, dėl ko nesutaria.“ Mes, kaip ir jūs, krikščionys, trokštame vienybės ir meilės karalystės. Mes irgi nepuoselėjame neapykantos priešams. Ar gali neapkęsti širdis, kurioje apsigyveno Dievas? Skleisti taiką – svarbiausia mūsų brolijos pareiga. Žinok: tiurbedaras, kalbėjęs čia taip piktai, yra vienas iš uoliausių taikos pasiuntinių. Apie tave dar nebuvome girdėję, o jis jau uoliai padėdavo ištremtiesiems. Tiurbedaras ne vienišas. Net kariuomenėje turime taikos pasiuntinių…

Jis moja pėstininkų kapitonui, kuris, kaip jauniausias ir mažiausiai patyręs, sėdi kampe, kad prieitų arčiau.

Kapitonas baikščiai sėdasi greta senojo šeicho. Didelės švelnios akys, subtilūs veido bruožai. Tik įspūdingi išpuoselėti ūsai teikia jam šiek tiek kareiviško griežtumo.

Senasis šeichas : Mūsų pavedimu lankeisi rytuose, armėnų tremtinių stovyklose.

Kapitonas (kreipiasi į Lepsijų): Aš – štabo pulko kapitonas, pulkui vadovauja didysis tavo tėvynainis paša maršalas Golcas. Jo širdį irgi kamuoja rūpestis ir sielvartas dėl tikėjimo brolių krikščionių. Bet nepaklusti gynybos ministrui ir nevykdyti jo įsakymų jis negali. Prisistačiau maršalui ir gavau atostogų, todėl galėjau įvykdyti pavedimą…

Senasis šeichas : Kokias vietoves apžiūrėjai?

Kapitonas : Daugiausia tremtinių stovyklų Eufrato pakrantėse tarp Deir es Zoro ir Meskenės. Trijose didžiausiose stovyklose praleidau keletą dienų.

Senasis šeichas : Ar gali mums papasakoti daugiau? Ką ten matei?

Kapitonas (nejaukiu žvilgsniu dirsteli į pastorių Lepsijų): Svetimšalio akivaizdoje norėčiau geriau patylėti, jei leisite…

Senasis šeichas : Svetimšalis turi suprasti, kad tai mūsų priešų gėda, kad jie užtraukė mums nešlovę. Kalbėk!

Kapitonas (nudelbia akis žemyn, ieško žodžių, neįstengdamas kalbėti apie tai, ko neįmanoma apsakyti. Padrikais žodžiais neperteiksi košmariškų vaizdų ir tvaiko, nuo kurio jį vis dar pykina): Mūšio laukai kelia siaubą… Bet ir didžiausias, baisiausias mūšio laukas neprilygtų Deir es Zorui… Nė vienas žmogus pasaulyje negalėtų įsivaizduoti…

Senasis šeichas : Kas vis dėlto tenai blogiausia?

Kapitonas : Tai jau nebe žmonės… Šešėliai… Bet ne žmonių… Beždžionių šešėliai… Jie miršta iš lėto, nes minta žole, o kartkartėmis susimedžioja duonos kriaukšlę… Visgi blogiausia, kad neturi jėgų palaidoti tūkstančių lavonų… Deir es Zoras – milžiniška mirties kloaka…

Senasis šeichas (ilgokai patylėjęs): Kaip galėtume jiems padėti?

Kapitonas : Padėti? Geriausia būtų juos visus išžudyti per vieną dieną… Mūsų broliams parengiau aplinkraštį… Iki šiolei pavyko daugiau nei tūkstantį našlaičių įkurdinti turkų ir arabų šeimose… Bet tai tik lašas jūroje.

Tiurbedaras : Kas iš to, kad mes tuos vaikus rūpestingai ir su meile auginsime savo šeimose? Europiečiai iš karto puls mus kaltinti, kad mes juos pagrobėme norėdami niekinti ir kankinti.

Senasis šeichas : Tai tiesa, bet visai nesvarbu. (Pasisuka į kapitoną): Ar tie varguoliai laikė tave, turką, priešu, ar galėjai pelnyti jų pasitikėjimą?

Kapitonas : Jie, patyrę nežmoniškas baisybes, nebesuvokia, kas priešas, o kas draugas… Visose stovyklose, kurias lankiau, mane užpuldavo minios… Daugiausia moterys ir seniai, beveik visai nuogi… Staugė iš alkio. Moterys mano žirgo mėšle ieškojo nesuvirškintų avižų… Vėliau, patikėjusios manimi, vos manęs nesudraskė. Apibėrė begaliniais prašymais ir pavedimais, kurių aš negalėsiu išpildyti… Pavyzdžiui, čia toks laiškelis… (Išsitraukia iš kišenės sutepliotą lapelį ir rodo Lepsijui. Tada tęsia): Jį parašė krikščionių kunigas, toks kaip tu. Jis rymojo prie nepalaidoto žmonos kūno, išgulėjusio tris paras. Tai buvo nepakeliama… Menkas žmogelis, iš kurio liko tik kaulai… Harutiunas Nochudianas. Jo namai kažkur Sirijos pakrantėje. Jo kraštiečiai pasitraukė į kalnus. Tvirtai pažadėjau perduoti laiškelį jo tėvynainiams. O kaip man tai padaryti?

Johanesas Lepsijus (klausydamas kapitono pasakojimo stingsta iš skausmo, nebejaučia mėšlungio sutrauktų kojų. Kapitonas ištiesia lapelį, ir Lepsijus skaito didelėmis armėniškomis raidėmis išvedžiotą kreipinį. „Johunoluko kunigui Ter Haikazunui“): Nei šio prašymo, nei kitų niekas neišpildys.

Aga Rifaatas Bereketas (slepia gintarinius maldos karoliukus. Trapus Antakijos senolis keletą sykių linkteli senajam šeichui): Prašymą galiu išpildyti… Nochudiano laišką pats perduosiu jo kraštiečiams. Po kelių dienų keliauju į Sirijos pakrantę.

Senasis šeichas (šypsodamas kreipiasi į Johanesą Lepsijų): Puikus Dievo apvaizdos pavyzdys! Du broliai, nepažįstantys vienas kito, susitinka dideliame mieste, kad patenkintų nelaimingo žmogaus norą… Dabar ir tu mus geriau pažinsi. Pažvelk į mano draugą, agą iš Antakijos! Jis jau nebe toks tvirtas vyras kaip tu, jo pečius slegia septynios dešimtys metų. Visgi jis, tikras turkas, daugybę mėnesių keliauja rūpindamasis ermeni millet likimu. Dėl jų kreipėsi į sultoną ir šeichą ul islamą 51.