Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Aga Rifaatas Bereketas : Mano širdies vedlys žino mano ketinimus. Labai gaila, kad kiti yra stiprūs, o mes silpni.

Senasis šeichas : Esame silpni, nes Europos padlaižiai grobia mūsų tautos tikėjimą. Tikrą tiesą išrėžė įpykęs tiurbedaras. Pagaliau dabar žinai viską! Nemanyk, silpnieji nejaučia baimės. Nežinau, kokią grėsmę tau kelia darbai, kuriuos darai dėl armėnų. Bet agai Rifaatui Bereketui ir pėstininkų kapitonui gresia didžiausias pavojus. Jei koks išdavikas ar seklys įskųs valdžiai, jie supus kalėjime.

Johanesas Lepsijus (pasilenkia prie šeicho Achmedo rankos, bet nepabučiuoja – pastorius neįstengia įveikti gėdos ir vidinio stingulio): Laiminu šią valandą ir laiminu jūsų brolį Nezimi, atvedusį mane pas jus. Eidamas nepuoselėjau jokių vilčių, dabar iš širdies tikiu: kad ir kokios baisios būtų tremtinių kančios, jūs padėsite išsigelbėti bent daliai likusių armėnų.

Senasis šeichas : Viskas Dievo valioje… Tarkis su aga Rifaatu Bereketu.

Johanesas Lepsijus : Ar yra bent kokia galimybė išgelbėti Musa Dago žmones?

Tiurbedaras (vėl įsiplieskia, nes jo osmaniška širdis bjaurisi gailesčiu, rodomu maištininkams): Pranašas sako: kas liudija teisme ir užtaria išdaviką, pats yra išdavikas. Sąmoningai ar nesąmoningai jis skatina maištą.

Senasis šeichas (pirmąkart susvyruoja jo blaivus pranašumas. Žvelgia kažkur į tolį, o ištarti žodžiai dviprasmiški, neperprantami): Galbūt pasmerktieji jau saugūs, o saugieji jau pasmerkti.

Šeicho tarnas ir storulis švelnių akių durininkas atneša kavos ir turkiškų saldumynų. Šeichas Achmedas ištiesia svečiui puodelį kavos. Prieš atsisveikindamas Johanesas Lepsijus viliasi dar kartą pasukti kalbą apie armėnus, bet jam nepasiseka. Senasis šeichas nebenori apie tai kalbėti. Tiktai aga Rifaatas Bereketas pažada dar šįvakar užsukti į viešbutį, nes po trisdešimt šešių valandų turėsiąs leistis į kelionę.

Daktaras Nezimi su pastoriumi atsisveikina prie Seraskeriato. Nepraverdami burnos juodu nužingsniuoja ilgą kelią. Turkas mano: pastorius toks sukrėstas, kad neišgali rasti tinkamų žodžių. Iš dalies tai tiesa, bet jis tyli dėl kitos priežasties. Johaneso Lepsijaus galva plyšte plyšta nuo naujų idėjų. Mąsto ne apie paslaptingą pasaulį, kuriame praleido keletą pastarųjų valandų, o apie „kelią, praskintą į vidų“, kelią, kuris staiga atsivėrė. Tai nutiko dėl keistai susiklosčiusių aplinkybių. Tylėdamas spaudžia Nezimi ranką, bando padėkoti. Tačiau žodžius, kuriuos jam sako turkas, praleidžia pro ausis. Nezimi ragina pastorių sekti, kas artimiausiomis dienomis nutiks jo gyvenime. Ką šeichas Achmedas pagerbia tikrindamas, ar jųdviejų širdys sutaria, tas patiria įvairių dalykų, reikia tik suprasti jų reikšmę.

Likęs vienas Johanesas Lepsijus užverčia galvą ir žvelgia į Envero kabinetų langus. Popietės saulėje jie tiesiog liepsnoja. Pastorius įšoka į vežimaitį ir šūkteli: „Į armėnų patriarchatą!“ Šią akimirką jo neišgąsdintų viso pasaulio šnipai. Su beribiu entuziazmu įsiveržia pas mirtimi besivaduojantį hierarchą. Kas galėjo tikėtis? Monsinjoro Zaveno svajonės pildosi. Daug senaturkių padeda armėnams, nors niekas iki šiol to nežinojo. Kilniausias tautos luomas liepsnoja neapykanta ateistų valdžios vadovams. Tokia liepsna gali pasitarnauti Lepsijaus tikslams… Monsinjoras Zavenas maldaudamas delnu prisidengia burną. Tyliau, tyliau, dėl Dievo malonės! Pastoriaus protas paskubomis kuria didingą planą. Patriarchatas turi slapčiomis susisiekti su didžiaisiais dervišų ordinais, kurti ir plėtoti pagalbos būdus, ilgainiui suburti gelbėjimo organizaciją. Tai būtų reikšmingas postūmis: tikinčių turkų sluoksnis kovoje sustiprėtų, o tauta imtų priešintis Enverui ir Talaatui. Monsinjoras Zavenas į šį reikalą žiūri toli gražu ne taip optimistiškai kaip Johanesas Lepsijus. Tokius dalykus seniai išmanantis hierarchas vos girdimai šnibžda. Ne visi dervišų ordinai esą tokie palankūs armėnams kaip jo minimas. Didžiausieji ir įtakingiausieji – mevlevi ir rufaī – fanatiškai nekenčia armėnų. Jie keikia Enverą, Talaatą ir visus Komiteto vadovus, o armėnų skerdynes laiko neišvengiamu dalyku. Monsinjoro žodžiai neišmuša Johaneso Lepsijaus iš vėžių. Jis sako: reikia priimti ištiestą ranką. Siūlo monsinjorui slaptai susitikti su senuoju šeichu Achmedu. Čia galįs pagelbėti jo naujasis pažįstamas daktaras Nezimi. Monsinjorą Zaveną taip gąsdina nežabota pastoriaus drąsa, kad jis, regis, džiaugiasi, kai temperamentingasis svečias išeina.

Pervažiavęs tiltą Lepsijus sumoka vežikui. Neilgą kelią iki „Tokatliano“ viešbučio eina pėsčias. Po ilgų begalinės nevilties mėnesių jaučiasi nepaprastai pakiliai, tarytum laimėjęs svarbią pergalę. Iš tiesų jis dar nelaimėjo nieko tikra, tik pro mažą plyšelį išvydo šviesos spindulį. Paskendęs mintyse žingsniuoja didžiąja Peros gatve tolyn ir tolyn, praeina pro viešbutį. Vakaras gaiviai vėsus. Gatvė panaši į parko alėją, pro medžių viršūnes mirguliuoja žalsvas dangus. Tai turtingiausias miesto rajonas, „pasiuntinybių kvartalas“, nejučiomis pagalvoja Lepsijus ir iš lėto apsisuka. Šioje miesto dalyje – diodų lempos. Jos dabar vangiai žiebiasi. Priešais iš lėto atrieda automobilis. Jo viduje šviesu. Šalia storulio civilio sėdi karininkas, juodu gyvai šnekučiuojasi. Johanesas Lepsijus staiga pajunta burnoje lengvo išgąsčio skonį. Atpažįsta Enverą Pašą. Jaunatviškas stotas, skaistus veidas, ilgos kaip mergaitės blakstienos. O kaimynas, be jokios abejonės, Talaatas Bėjus – į šoną pakrypęs fesas, balta liemenė; dažniausiai taip jis atrodo nuotraukose, kurių visur pilna. Štai vėl susitiko su savo aršiausiais priešais. Keista, bet slapta jis visą laiką to norėjo. Stypso lyg mietą prarijęs ir žvelgia įkandin. Nenuriedėjo ir šimto metrų, kai vienas paskui kitą pasigirsta du šūviai. Sucypia stabdžiai. Iš tamsos iššoka neaiškios žmogystos. Pasigirsta pikti balsai. Pagalbos šūksniai? Pastorius jaučia, kaip stingsta kraujas gyslose. Nejaugi pasikėsinimas? Ar Enverui ir Talaatui išmušė atpildo valanda? Nejaugi jis, Johanesas Lepsijus, taps liudininku? Kažkas jį traukte traukia prie nelaimės vietos. Nenori nieko matyti, bet atsispirti negali. Neryžtingai prieina prie šūkaliojančių žmonių. Kažkas įžiebė akinamą karbido lempą, aplink spiečiasi žiopliai, garsiai patarinėja. Vairuotojas aimanuodamas ir keiksnodamas krapštosi apie automobilį. Enveras Paša ir Talaatas Bėjus ramiai stovi šalia ir rūko. Priekiniai ratai užvažiavo ant kažkokio aštraus daikto, sprogo padangos. Juokingiausia tai, kad Enveras visai ne Enveras, o Talaatas – ne Talaatas. Vienas virto paprastu karininku, kitas – dar paprastesniu pirkliu ar valdininku su balta liemene. Lepsijus širsta, kad įaudrinta vaizduotė iškrėtė tokį pokštą. „Matyt, visai pakvaišau“, – murma panosėje.

Po valandos sėdėdamas viešbučio kambaryje su Rifaatu Bereketu matyto įvykio pastorius jau neprisimena. Aga, užsivyniojęs turbaną ir apsivilkęs ilgą mėlyną apsiaustą, kažkaip nedera prie europietiško viešbučio numerio. Jam nepatogu sėdėti ant kietos medinės kėdės, netinka ir šalta elektros lemputės šviesa. Lepsijus suvokia, kad šis senyvas vyras, Sirijos „širdžių viliotojų“ šeicho kalifas, daro didžiulę malonę. Pastorius prašo priimti penkis šimtus svarų, vokiečių pagalbos organizacijų surinktus pinigus, ir panaudoti juos Musa Dago žmonėms. Vokietis nesielgia lengvabūdiškai, nors iš šalies galėtų taip atrodyti. Jis žino: šios mažos spinduliuojančios rankos pinigus išsaugos ir panaudos daug geriau negu bejėgiai konsulatai ar silpnos misionierių organizacijos. Gal pirmą sykį visos surinktos lėšos bus panaudotos pagal paskirtį. Rifaatas Bereketas kuo kruopščiausiais rašmenimis surašo patvirtinimą, kad priėmė penkis šimtus svarų, ir ceremoningai ištiesia pastoriui.