Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Hakopas sugriebė jį už kojų.

– Tu niekur neisi! Aš neleisiu. Lik čia!

– Paleisk, kitaip spirsiu tau į marmūzę.

Luošys apkabino Stefaną ir netekdamas vilties sušnibždėjo:

– Turi likti! Tavo motina serga. Dar nežinai…

Nepadarė įspūdžio ir tai. Stefanas akimirką dvejojo, paskui perkreipė lūpas.

– Niekuo negaliu jai padėti…

Hakopas atšoko keletą žingsnių.

– Ar žinai, kad negrįši? Niekada jos nepamatysi.

Stefanas nudelbia akis, keletą minučių lūkuriuoja, paskui apsisuka ir tekinas leidžiasi paskui Haiką. Jam už nugaros garsiai aimanuoja Hakopas:

– Aš rėksiu… Visus pažadinsiu… Jie tave uždarys… Aa, rėksiu!

Jis iš tikrųjų ima šaukti. Bet silpnas Hakopo balsas sustabdo tik Haiką, kuris dar nespėjo nubėgti nė šimto metrų. Alepo pasiuntinys grįžtelėjo ir sustojo. Priešais jį išdygo Stefanas, o vos per sprindį už jo – Hakopas. Lenkdamas vienakojį ir jo riksmus jaunasis Bagratianas šūktelėjo:

– Haikai, aš su tavimi…

Pasiuntinys laukė, kol juodu prieis arčiau. Suraukė kaktą, piktai pažvelgė į Stefaną:

– Kodėl gaišinat mane? Brangi kiekviena minutė.

Stefanas ryžtingai suspaudė kumščius.

– Eisiu su tavim į Alepą!

Haikas buvo išsipjovęs iš medžio lazdą. Staiga ištiesė ją tarytum ginklą, norėdamas sukliudyti neprašytam bendrakeleiviui prieiti per arti.

– Mane įpareigojo Vadovų taryba ir palaimino Ter Haikazunas. Tavęs niekas neįpareigojo ir nepalaimino…

Hakopas visuomet prisibijojo Haiko ir bandė jam pataikauti, todėl ir dabar uoliai kartojo:

– Tavęs niekas neįpareigojo ir nepalaimino. Tau niekas neleido eiti.

Stefanas čiupo Haiko lazdos galą ir smarkiai suspaudė.

– Vietos užteks ir tau, ir man.

– Svarbu ne aš ir tu, o laiškas, kurį privalau perduoti konsului Džeksonui.

Stefanas triumfuodamas paplekšnojo sau per kišenę ir pasakė:

– Aš persirašiau laišką konsului Džeksonui. Juk geriau du nei vienas.

Haikas smarkiai stuktelėjo lazda į žemę norėdamas baigti kalbas.

– Vėl nori būti gudresnis už visus.

Hakopas uoliai pakartojo ir šiuos žodžius. Stefanas nesutriko ir nesitraukė nė per nago juodymą.

– Daryk, ką nori! Vietos tikrai netrūksta. Negali man sukliudyti, aš eisiu į Alepą.

– Bet tu gali sukliudyti, kad laiškas pasiektų Alepą.

– Vaikštau ne prasčiau nei tu!

Haiko balse suskambo pasipūtėliška gaidelė, dažnai išmušdavusi Stefaną iš pusiausvyros.

– Vėl pūti miglą į akis?

Po daugybės smūgių, kuriuos patyrė šiandien, Stefanas nesusilaiko. Sėda ant žemės ir užsidengia veidą rankomis. Haikas atvirai tyčiojasi iš jo:

– Pamanyk, ketina eiti į Alepą, o jau dabar nosį nukabino.

Bagratiano sūnus pratrūksta kūkčioti:

– Negaliu grįžti… Jėzau Kristau! Aš… negaliu… sugrįžti…

Gal šią akimirką Haikas suvokė, kas kankina Stefaną, o gal prisiminė Šušik, savo motiną. Gal nenorėjo keliauti vienas ir jaustis visų pamirštas. Kas žino? Šiaip ar taip, pasidarė kiek švelnesnis ir pakartojo Stefano žodžius:

– Ką gi, tu teisus. Vietos tikrai netrūksta. Niekas negali tau sukliudyti…

Hakopas, sukaupęs jėgas, bandė prieštarauti:

– Ką? Aš negaliu sukliudyti? Jėzau Kristau, aš jį apskųsiu!

Šis kvailas žodis „apskųsiu“ viską nulėmė. Haikas ne juokais įniršo. Nors buvo toks rimtas ir jau kone suaugęs, sielos gilumoje išliko berniūkštis, ištikimas tokiems moralės principams, kurių išmokstama mokyklos suole. Skundimas ir išdavystė, kad ir kokiais tikslais, laikomi nedovanotinu nusikaltimu. Neslėpdamas paniekos užsipuolė vienakojį.

– Apskųsi? Tik pabandyk! Pirma aš tau taip sudaužysiu vienintelę koją, kad negalėsi net namo paršliaužti.

Pakraupęs Hakopas atšoko kelis žingsnius. Haiką gerai pažinojo, jis dažnai savo grasinimus patvirtindavo kumščiais. Šviesiaplaukio neklusnumas – Šušik sūnus jo nekentė – sukėlė jo nežabotą pyktį, ir Stefanas įgijo užtarėją. Pasiuntinys dalykiškai paklausė:

– Ar turi maisto penkioms dienoms? Tiek užtruksime kelyje, žinoma, jei mums seksis.

Stefanas išdidžiai paplekšnojo per kuprinę lyg norėdamas pasakyti, kad maisto užteks ir ilgiausiai ekspedicijai. Haikas nepuolė tikrinti, tik griežtai įsakė:

– O dabar judinkis! Per ilgai dėl jūsų gaištu! – Nepasakė „judinkis namo“ nei „judinkis pirmyn“. Leidosi sparčiai eiti nesijaudindamas dėl Stefano, neatsiliekančio nuo jo nė per žingsnį. Bagratiano sūnaus Haikas nekvietė eiti kartu, tik pakentė jo buvimą. Naktį sunkiai įveikiamuose kalnuose vietos iš tikrųjų netrūko.

Hakopas sutrikęs žvelgė įkandin, matė, kaip už netolimo gūbrio, skęstančio mėnulio šviesoje, dingo pasiuntinys ir bėglys. Jam prireikė valandos, kad parstrykčiotų į stovyklą.

Beprotiškas Stefano pabėgimas lyg akmuo slėgė jam širdį. Prisiminė palyginti nekaltą išdaigą su Iskuhi Biblija, kuri galėjo baigtis visai liūdnai. Ką daryti? Jo šeimos pašiūrėje beveik visi miegojo. Apsimiegojęs tėvas subarė naktibaldą sūnų. Nenusirengęs Hakopas griuvo į guolį ir sustingusiu žvilgsniu žvelgė į supintas šakas, atstojančias lubas. Mėnulio šviesa skverbėsi tarytum pro tankų rėtį. Nespėjo sudėti nė bluosto. Gerokai po vidurnakčio Samvelas Avakianas prižadino šeimynykščius. Vargšas Hakopas išpasakojo viską ir nuvedė Bagratianą, Kristaforą, Avakianą ir kitus vyrus, atėjusius pas Gabrielį, į tą vietą, kur Haikas ir Stefanas jį paliko. Paskui bėglį nedelsdami išsiuntė persekiotojus. Prieš saulėtekį Bagratianas ir „šokėjas“ Gevorkas, kaip ir kiti vyrai, grįžo tuščiomis. Berniukai, matyt, jau buvo toli nuėję. Haikas greičiausia pasirinko ne Vadovų tarybos nurodytą kelią, o pasikliovė savo neklystančia nuojauta.

Plaukikai kirto Ras el Chanziro kyšulį ir be kliūčių pasiekė pakrantės miestelį Arsą, o berniukai visą naktį ropštėsi kalnų keteromis čia aukštyn, čia žemyn. Haikas stengėsi kuo ilgiau laikytis saugaus prieglobsčio kalnuose ir į Beilano lygumą leistis tik pietiniame jos pakraštyje. Išėjęs prie Kirk Chano, galės visąlaik žingsniuoti palei plentą, einantį per Hamamą iki pat Alepo. Kukurūzų laukai – derlius jau buvo nuimtas – ir išdegusi stepė šviesiomis rugpjūčio naktimis bus saugi priedanga, jei kiltų pavojus. Bet priėjęs miestą turės išeiti į pagrindinį kelią, įšokti į kokį valstiečio vežimą, vežantį kukurūzus ar saldymedį. Su Dievo pagalba gal prasmuks pro karinius postus prie miesto vartų. Kad ir kas nutiktų, laiško ponui Džeksonui niekas neturi rasti. Haikas bendrakeleiviui viską smulkiai nupasakojo pabrėždamas, kokie pavojai ir sunkumai jų laukia lygumoje. Kalnuose, kur nėra nė gyvos dvasios, juodu žaidžia tik vaikiškus žaidimus. Po valandos piemenų takelis, kurio Haikas nematė, bet gerai jautė po kojomis, baigėsi. Juodu priėjo slėnį.

Pasiuntinys sustojo ir perspėjo Stefaną:

– Ką gi, dar turi laiko apsisukti ir grįžti. Tu nepaklysi. Gerai pagalvok! Vėliau nebegalėsi.

Stefanas piktai mostelėjo, nors giliai širdyje kirbėjo abejonė. Priežastys, dėl kurių pabėgo, dabar nebeatrodė tokios svarios. Haikas linktelėjo į Damladžko pusę; tolima raudona pašvaistė rodė, kad miškas tebedega. Šušik sūnus pridūrė:

– Niekada ten negrįši ir daugiau nė vieno nepamatysi…

Bagratiano sūnus nė už ką negalėjo prisipažinti, atskleisti tikrų savo norų. Geriau jau mirtų, nei savo silpnumą parodytų Haikui. Susigėdęs ir sutrikęs išsitraukė žemėlapį, kadaise kabėjusį dėdės Avetiso kabinete. Palinko virš išskleisto lapo lyg norėdamas ryškioje mėnulio šviesoje patikrinti, ar juodu nenuklydo nuo kelio. Haikas supyko, kad Stefanas vėl „užsiima niekais“, išplėšė žemėlapį jam iš rankų ir daugiau nieko nepatarinėjo. Stefanas nusprendė pasipūtėliui įrodyti esąs geresnis ėjikas. Pradėjo žingsniuoti nepaprastai greitai, įtempė visus raumenis, norėjo, kad bendrakeleivis pavargtų ir atsiliktų. Bet tas nė nemanė taikytis prie beprotiško Stefano tempo, žengė įprastu lengvu žingsniu. Netrukus Bagratiano sūnus suprato einąs vienas. Ne tik neįrodė savo pranašumo, bet ir pasiklydo, suprato, kad savo jėgomis niekaip neištrūks iš šių brūzgynų. Širdis daužėsi krūtinėje, bet sušukti neišdrįso. Kai po ilgo laukimo iš krūmų išniro Haikas, nė nesijaudindamas, ar bėgikas gyvas, Stefanas pasistengė nuslėpti, jog patyrė gėdą, ir tylėdamas nusekė paskui stipresnįjį. Suprato, kad daugiau niekada su juo nekovos. Galop priėjo slėnio pakraštį. Dešinėje driekėsi didelė Zanderano gyvenvietė. Laimė, nešvietė nė vienas langas. Tik vienišas balsas šniaukrojo kažkokią melodiją. Buvo baugu atsidurti šalia gyvenamos vietovės, kurioje grėsė pražūtis. Pikti Zanderano šunys suuodė armėnų berniukus ir skalydami persekiojo juos iki miestelio galo. Vedamas stebėtinos nuojautos Haikas rado piemenų pramintą taką, kuris šiauriau kilo į kalnus. Kai žengė į retą lapuočių miškelį, užlietą ryškios mėnesienos, Stefaną apėmė nepaprasta gaivios nakties nuotaika. Pamiršo viską. Troško dainuoti ir strakalioti, šūkauti iš laimės. Nuovargis? O kas tai? Patekėjus saulei juodu, nors ir dažnokai stabčiojo pailsėti, buvo sukorę apie dešimt mylių ir pasiekę tokią vietą, kur šiauriniame šlaite kalnai plačiomis miškingomis terasomis leidžiasi žemyn. Stefanas, nors ir turėdamas žemėlapį, tikrai būtų pametęs kelią. Haikas nedvejodamas parodė reikiamą kryptį ir ištarė: