Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Eisime tenai. Beilanas!

Haikas galėjo pasikliauti nuojauta, nors tik vienintelį kartą su motina keliavo į Beilaną ir Aleksandretę, tiesa, jojo asilu visai kitu keliu – pajūriu. Dabar jis patenkintas aiškino, kad galima susirasti vietą poilsiui, pavalgyti ir pamiegoti iki vidurdienio. Miegoti galėsią tik trumpai, reikia skubėti toliau. Greitai rado pavėsingą vietelę, apžėlusią vešlia žole, ir skaidrų šaltinį. Ne stebuklas, Musa Dagas – itin šaltiniuota vieta, vandens čia netrūksta. Haikas visa savo esybe jausdavo kiekvieną žemės lopinėlį, menkiausius temperatūros svyravimus ir net artėjantį žvėrį, o rasti vandens jam vieni juokai. Berniukai įsikūrė prie šaltinio, prie kurio telkšojo ir nedidelė balutė. Pirmiausia numalšino troškulį. Paskui didelei Haiko nuostabai civilizacijos vaikas išsitraukė gabalą muilo ir ėmė praustis. Šušik sūnus pašaipiai ir kartu atidžiai stebėjo, jo nuomone, tuščias pastangas. Kai Stefanas galiausiai baigė turkštis, Haikas su malonumu įmerkė pėdas į ledinį vandenį – dabar juk kojos svarbiausia. Nusiprausę linksmai tarytum vaikai dalijosi maistu. Našlė Šušik iš smulkiai kapotos avienos, lajaus ir svogūnų buvo padariusi tris dideles dešras ir įdavusi kietą lyg akmuo duonos paplotį. Nežinia, iš kur jį gavo. Kas slėpdavo duoną, paplotėlius ar kruopas, Damladžke buvo laikomas baisiu nusikaltėliu. Juos bausdavo keletą dienų neduodami valgyti. Visgi dažnai čia vienoj, čia kitoj pašiūrėj atsirasdavo panašių lobių, kurių paslapties įminti negalėjo niekas. Sena pasaka. Nei nustatytas davinys, nei didžiausias griežtumas negalėjo sustabdyti gyvenimo tėkmės, kuri daug ką sugeba sukurti iš nieko.

Atrodė simboliška, kad Stefanas mainais į avienos dešrą ir kietą paplotį, nepanašų į duoną, galėjo pasiūlyti sardinių aliejuje ir šveicariško šokolado. Haikas net nežinojo šių neįprastų skanėstų pavadinimo. Juodu nesikuklindami kimšo valgį, apie rytdieną negalvojo. Staiga Haikas atsikvošėjo, sugriebė savo atsargas ir patarė Stefanui:

– Atsigerk dar vandens, o maistą pataupyk.

Taip ir padarė. Aliuminiu termoso dangteliu sėmė šaltinio vandenį, maišė su vynu Stefano termose ir godžiai gėrė. Stefanui rodėsi, kad tai linksma iškyla, o ne kelionė su armėnu į mirtiną pavojų – į baisų miestą atlikti užduoties, kuriai neturėjo nei teisės, nei įgaliojimo. Atrodė, kad visas skausmas liko Damladžke. Koks džiaugsmo pliūpsnis užliejo krūtinę: po ilgo nakties ėjimo išgyventi vaiskų rytą, kai viskas atrodo taip saugu ir gera. Stefanas sulankstė apklotą ir pasikišo po galva. Oras pamažėle šilo. Dar kartą kilstelėjo ir mieguistas sulemeno:

– Ar mūsų neužpuls laukiniai žvėrys?

Haikas pasidėjo prie šono aštrų durklą ir nuramino:

– Nebijok. Aš viską matau ir miegodamas.

Stefanas nustojo baimintis. Koks Haikas puikus sargas, net kai miega! Stefanas dar nė viena gyva būtybe nepasitikėjo taip, kaip dabar šiuo nerangiu paaugliu, kurio prielankumo nuolat siekė. Beatodairiškai pasidavė jam, savo vadui. Įmigdamas pagrabaliojo ieškodamas draugo rankos.

– Turime pasidaryti tarbušus, – aiškino Haikas, – kad ką nors sutikę nesukeltume įtarimo.

Išskleidė savo agilą – diržą iš susuktos skaros – ir vikriai apvyniojo veltinę kepurę. Stefanui nesisekė. Haikas meistriškai apsuko šerpę jam apie galvą, kaip tai daro Pranašo vaikai.

– Visą laiką elkis kaip aš. Ir geriausia tau nepraverti burnos.

Buvo vėlyva popietė. Virš bukų ir ąžuolų viršūnių raibuliavo auksinis dangus, sklandė plėšrūs paukščiai. Jau daugiau nei šešias valandas juodu praleido kelyje. Nors pavadinti tai „keliu“ buvo sunku. Visą naktį žingsniavo apgraibomis piemenų taku ir skynėsi kelią išdžiūvusiais upeliais, einančiais į slėnį. „Skynėsi kelią“ – būtent tokie žodžiai tinka apibūdinti kelionei, kai kiekviename žingsnyje reikia brautis per tankų pomiškį, vijoklius ir krūmynus, kietus ir tamprius it guma, aštriais lyg adatos spygliais. Sunku apsakyti, kiek stačių skardžių, šlaitų ir terasų įveikė. Kalnai tarsi tyčiomis spendė vis naujus spąstus ir nesimatė nei galo, nei krašto. Stefano kūnas pasidarė nejautrus. Rankos, kojos, keliai – vienos žaizdos ir nubrozdinimai. Kelias valandas nepravėrė burnos, nesiskundė. Dabar juodu sėdėjo ant plikos aukštumos, apačioje matė baltą kalkakmenių nusėtą perėją – kalnų kelią į Beilaną. Atrodė, lyg kažkas būtų šį kelią išgrindęs. Kalkakmenio krūvos tarsi sakė: čia dirba žmonės. Iš tiesų kalnų kelio, jungiančio Aleksandretės uostą su Alepo lyguma, o kartu Viduržemio jūrą su visa Azija, tiesimas rodė nežabotą Džemalio Pašos, Sirijos diktatoriaus, jėgą ir energiją. Griežtasis generolas įsakė per vieną mėnesį paversti kelią lygiu grindiniu. Ir tai pavyko. Net patys turkai stebėjosi savo sugebėjimais. Kelias suko į rytus. Haikas ir Stefanas matė nedidelę atkarpą, bet buvo visiškai ramu – nei žmogaus, nei vežimo, nei asilo ar arklio, tik vienur kitur baltą juostą perbėgdavo kiškis ar voverė.

Stefanas ilgesingai spoksojo į nutiestą kelią. Jo bendrakeleivis irgi sunkiai grūmėsi su pagunda – pasinaudoti prieš akis plytinčia galimybe. Neperspėjęs Stefano, kaip tai pavojinga, pašoko ir pasileido žemyn. Tvirtas pagrindas po kojų teikė didelį malonumą – taip žmogus jaučiasi numalšinęs troškulį. Stefanas pajuto naujų jėgų ir pasitikėjimo antplūdį. Žengė koja kojon su Haiku. Kairėje ir dešinėje daugėjo stačių uolų. Kelias siaurėjo, virto tarpekliu. Keista, tačiau tai teikė saugumo ir kartu lengvabūdiškumo pojūtį. Kalnai šiek tiek prasiskyrė, kelias leidosi stačiai žemyn. Dar vienas posūkis, ir turi atsiverti lyguma. Nesąmoningai paklusdami vingiams pasileido bėgte į pražūtį. Įveikus gūbrį priešais pasirodė ne lyguma, o turkų sargybos būstinė, plevėsavo vėliava su pusmėnuliu. Prie būdelės slampinėjo keturi grėsmingos išvaizdos zaptijai. Kelkraštyje kastuvais kasė, kirstuvais ir akmeniniais kūjais smulkino akmenis inšaat taburi armėnai. Iš nuovargio berniukai neišgirdo triukšmo ir liūdnų, gomuriniu balsu traukiamų kareiviškų dainų. Sukrėtimas, išgąstis buvo tokie dideli, kad net Haikas akimirką susvyravo. Tada čiupo Stefaną už rankos ir ėmė sprukti. Už posūkio puolė į miškelį. Nelaimė, čia nebuvo nei uolų, nei krūmų, augo tik liauni bukmedžiai, kurie negalėjo juodviejų paslėpti. Kalno šlaitas buvo nuolaidus. Kur juo nueisi? Savo „trečiąja akimi“ Haikas matė, kaip vienas sargybinis ištiesė kaklą, plaštaka prisidengė akis, įdėmiai pažvelgė į tolį, kažką sugargaliavo ir su visu būriu puolė paskui juos. Tai nebuvo tik klaikus sapnas. Balsai! Garsiai sušlamėjo turkų mindomi lapai. Stefanas kietai užsimerkė ir prisiglaudė prie Haiko. Šis apglėbė jį kairiąja ranka. Dešiniąja spaudė atlenktą peilį. Pasiruošė gintis iki mirties. Tačiau kažkas šnekino juos ne turkų kalba. Pasigirdo armėniški žodžiai:

– Berniukai, berniukai! Kur jūs? Nebijokit! – Armėniška kalba aidėjo tarytum iš kito pasaulio. Kai Stefanas išdrįso atsimerkti, tarp liaunų medžių išvydo apdriskusį, sunkiai šnopuojantį darbininką. Kaukolė didžiulėmis akimis. Jei ne tos skausmo kupinos akys – tikras Sarkisas Kilikianas. Haikas atsitokėjo ir paslėpė peilį. Vyro balsas virpėjo iš susijaudinimo.

– Ar tu ne Šušik sūnus? Ji turi namelį netoli Johunoluko. Ar nepažįsti manęs?

Haikas nepatikliai žengė prie baso, skarmalais apvilkto skeleto. Pažvelgė įdėmiau.

– Vahanas Melikencas iš Aziro, – tarė netvirtai, tarytum bandydamas atspėti vardą.