Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Statybininkų būrio kareivis linktelėjo galva, skruostų šeriais nuriedėjo ašaros, susitikimas su žemiečiais jį sukrėtė. Jo vardą Haikas tiesiog atspėjo. Ką bendra šis leisgyvis apskurėlis turi su tikruoju Melikencu, šilkverpių augintoju, išdidžiu, pasitempusiu, kurį našlės Šušik sūnus kone kasdien sutikdavo. Melikencas išsigandęs mostagavo rankomis.

– Gal išprotėjot? Ko jums čia prireikė? Dėkokit Dievui, kad jūsų nepamatė onbašis. Vakar prie kelio vingio kareiviai sušaudė penkis armėnus, visą šeimą, einančią į Aleksandretę.

Haikas, atgavęs amą, santūriai, bet išdidžiai išklojo buvusiam šilkverpių augintojui, kokią svarbią misiją jam pavedė Musa Dago Vadovų taryba. Melikencas ne juokais išsigando ir ėmė aiškinti:

– Kelias iki Hamamo knibždėte knibžda inšaat taburi. O į Hamamą vakar atžygiavo dar du daliniai, kuriuos siųs į Damladžką. Miestą prieiti galėsite tik naktį įveikę Ak Denizo pelkes. Bet pelkėse galima ir prasmegti.

– Neprasmegsime, – patikino Haikas ir paprašė parodyti trumpiausią kelią į lygumą. Vahanas Melikencas sudejavo:

– Jei manęs pasiges, jei grįšiu per vėlai… Man paskirs trečio laipsnio lupimą lazdomis. O gal ir sušaudys… Man vis viena, tegul nušauna! Jūs nė neįsivaizduojate, man nusispjauti. Ak, kad būčiau su jūsiškiais pasitraukęs į Musa Dagą, nėjęs su pastoriumi Nochudianu! Jūsų žmonės protingai pasielgė, tepadeda jiems Kristus! Mums jis nepadėjo.

Vahanas Melikencas iš tikrųjų rizikavo gyvybe rodydamas jiems kelią. Reikėjo įveikti gana neilgą miško ruožą. Nelaimingasis šilkverpių augintojas kalbėjo nesustodamas, rodos, norėjo berte išberti susikaupusius žodžius, viską išsakyti prieš savo galą. Nelabai domėjosi tuo, kas vyko ant Musa Dago, bet smulkiai papasakojo apie savo dalią. Haikas ir Stefanas sužinojo, kas nutiko Nochudiano žmonėms. Antakijoje atrinko visus sveikesnius vyrus ir išsiuntė į Hamamą tiesti kelio. Moteris, vaikus, senius ir paliegėlius išvarė Eufrato link. Armėnų inšaat taburi likimas susiklostė taip: kiekvienas dalinys gavo kelio atkarpą, kurią reikia sutvarkyti per nurodytą laiką. Kai onbašis paskelbdavo, kad užduotis įvykdyta, mušdami būgną dalinį sušaukdavo, specialus būrys, įpratęs prie tokio darbo, nuvesdavo į artimiausią pamiškę ir ten viena papliūpa išguldydavo visus armėnus.

– Mūsų atkarpa eina iki Top Bohazi, ją sudaro keturiasdešimt tūkstančių žingsnių, – sausai skaičiavo Melikencas. – Ją įveikti prireiks šešių ar septynių dienų, jei labai stengsimės. Tada ir ateis mūsų eilė. Jei mane nušaus šiandien, vadinasi, prarasiu tik šešias, daugiausiai septynias dienas.

Vis dėlto, nepaisydamas tokios paprastos aritmetikos, Vahanas Melikencas palydėjo berniukus ir kiek įkabindamas pasileido atgal. Šešios siaubingo gyvenimo dienos visgi yra jo gyvenimo dienos. Atsisveikindamas įspraudė Haikui į delną turkiško medaus gniutulą, kurį jam padovanojo gailestinga musulmonė.

Kai juodu stovėjo ant žemiausios kalno terasos, dangaus skliautą dengė raudonų rūdžių spalvos sutemos. Priešais iki pat horizonto plytėjo lyguma. Beveik po kojomis tyvuliavo didžiulis ežeras. Lygiame balkšvame vandens paviršiuje atsispindėjo blausios vakaro spalvos. Antiochijos ežeras, matomas iš kelių Damladžko vietų. Visai netoli, ranka pasiekiamas Ak Denizas, „baltoji jūra“. Šiaurinėje pakrantėje vešėjo meldai, iš jų sklido klykavimas ir ūkčiojimas. Iš tankmės, negrabiai mosuodami sparnais, kilo sidabriniai ir purpuriniai garniai. Jie suko didelius ratus virš lygaus it stiklas vandens, ištiestos kojos buvo panašios į laivugaly plaukiančias virves. Paskui lėtai leisdavosi į savo lizdus. Dvi susijungusios laukinių ančių virtinės garsiai gagendamos lyg torpeda nuskriejo virš balsvo vandens ir pasislėpė melduose. Berniukai girdėjo didžiųjų krakšlių keliamą triukšmą, pasipūtusios varlės aistringai barėsi lyg politikai per karštus debatus. Ak Denizo meldynai driekėsi į tolį ir dengė dalį lygumos. Toliau prasidėjo kupstynai, tarp kurių tarytum akys plytėjo valkos, raibuliuojančios balta spalva. Čia, aplink ežerą, kitaip nei plikoje stepėje, gyvybė tiesiog kunkuliavo. Ežeras priminė nugaišusį žvėrį, kuriuo minta margų plėšriųjų paukščių pulkas. Kol Stefanas įdėmiai apžiūrinėjo ežerą, aštri Haiko akis pamatė klajoklių palapines, išsibarsčiusias rytuose, ir keletą arklių, kurie ganėsi panarinę galvas migloje. Haikas ryžtingai ištiesė ranką ir pasakė:

– Turime eiti ten, tarp kelio ir liūno. Kai patekės mėnulis, iškart leisimės į kelionę. Duok butelį, atnešiu vandens. Čia jis dar švarus. Reikia iki soties atsigerti. O kol kas galėsi pamiegoti.

Stefanas neužmigo, laukė, kol bendrakeleivis grįžo su dviem pilnais buteliais. Klusniai gėrė, kiek pajėgė. Apie valgį negalvojo. Haikas išvyniojo apklotą ir norėjo susisiausti. Stefanas pasislinko prie jo. Šaltą ankstyvą rytą jam neužteko kaimynystės. Jis baimingai troško šilumos ir artumo. Ir kas galėtų pamanyti: Haikas jį suprato, nebebuvo toks šaltas ir abejingas. Šušik sūnus jo nenuvijo, atrodė, kad Bagratiano sūnaus artumas jam buvo malonus. Tarytum vyresnis brolis prisitraukė berniuką ir apklostė. Juodu miegojo apsikabinę.

Stefanas ir Haikas išėjo į lygumą. Paaiškėjo, kad atšiaurus Musa Dagas buvo patogesnis įveikti pėsčiomis už dabartinę plačią lygumą, kurią vadino El Amku – Duburiu. Klastingai virpanti žaliai ruda paklotė neturėjo tvirto pagrindo, tai jau nebe krikščioniška žemė.

Tik nepaprastai aštrūs Haiko pojūčiai ir stebėtina nuojauta padėjo eiti tokiu keliu, juo labiau naktį. El Amkas buvo tikras liūnas, klampi pelkė, nusidriekusi apie dešimt kilometrų; eiti galėjai tik pakraščiu nė kiek nenuklysdamas į šoną. Retas piemuo, valstietis ar klajokis turėtų drąsos žingsniuoti menku takeliu, kad sutrumpintų ilgą kelią iki Kara Su tilto. Berniukai negalėjo rinktis. Vahanas Melikencas buvo įspėjęs apie kareivius, zaptijus ir inšaat taburi, zujančius visame kelyje. Haikas nusiavė batus, kad basas geriau justų žemę. Stefanas pasekė jo pavyzdžiu. Jis jau nebesistengė rodyti savo pranašumo. Juodu žengė tarsi labai plona šilta duonos pluta, po kuria vis dar rūgsta minkštimas. Pluta eižėjo, iš plyšių kilo sieros garai. Stefanui pakako proto eiti Haiko pėdomis. Haikas žengė labai atsargiai lyg šokėjas atlikdamas reikiamus žingsnius. Šokant tokį neįprastą šokį kirbėjo keisčiausios mintys. Stefanas garsiai paklausė save:

– Visi žmonės eina keliu. Kodėl mums negalima?.. Ir kodėl mes apskritai esame armėnai?

Haikas piktai užčiaupė jam burną.

– Neklausinėk kvailų dalykų! Žiūrėk po kojom! Ten, kur pelkė žaliuoja, kojos nestatyk. Ar supratai?

Stefanas vėl bandė pasinerti į abejingumą, geriausiai padedantį iškęsti kūno kančias. Nuolankiai šokčiojo paskui Haiką, meistriškai išdarinėjantį keisčiausius viražus ant grėsmingo kemsyno paviršiaus. Prabėgo viena valanda, paskui kita, per tą laiką mėnulis čia maloniai sušvisdavo, čia vėl klastingai dingdavo. Nors juodu įveikė ilgą kelio galą, Stefano nuovargis rytui brėkštant mažėjo. Galvoje tarytum grunto vanduo telkėsi pusiau mintys, pusiau jausmai, skausmingai augo, darėsi nepakeliami. Jis turėjo išsikalbėti, nors ir kaip baiminosi Haiko.

– Ar tikrai daugiau niekada nepamatysime saviškių?

Jis vengė vartoti švelnesnį žodį.

Haikas nesiliovė žengti įmantriais vingiais. Po kelių minučių, pajutęs tvirtesnį pagrindą po kojomis, atsakė. Tačiau atsakymas, nors kupinas krikščioniško įsitikinimo, buvo panašesnis į sugniaužtą kumštį nei į maldai sunertas rankas.