Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Turkmėnas susimąstęs glostinėjo žilą barzdą. Paskui, regis, stodamas berniukų pusėn, įsitikinęs pareiškė:

– Kas per tėvai! Kaip galima palikti vaikus pelkėje ir nuvažiuoti?.. Ar jis tavo brolis?

– Ne, jis man giminaitis, taip pat iš Antakijos. Mano vardas Esadas…

– Tas tavo Hiuseinas, matyt, iš tikrųjų serga. Gal prisigėrė pelkių vandens?

Haikas atsakė kažkokiu dievobaimingu priežodžiu, tada nuleido galvą.

– Duok mums pavalgyti ir pamiegoti, tėve!

Šis vaidinimas buvo, galima sakyti, nereikalingas, nes turkmėnas buvo labai geros širdies žmogus. Jau kelis mėnesius pro jo namus slinko tremtinių kolonos. Jis suteikė pagalbą ne vienam armėnų ligoniui, ne vienai armėnų nėščiajai, susmukusiai kelio viduryje, dalijo maistą, vandenį, drabužius ar apavą, tylomis darė gerus darbus per daug negalvodamas, ar gaus užmokestį kitame pasaulyje.

Bet bijodamas zaptijų turėjo būti labai atsargus. Užuojauta armėnams – nusikaltimas, pagal naujuosius įstatymus už ją gresia mušimas lazdomis, kalėjimas, o sunkesniais atvejais ir mirtis. Apie tai galėjo papasakoti šimtai geraširdžių aplinkinių gyvenviečių turkų, kuriems nežmoniškos tremtinių kančios draskė širdį. Valstietis atidžiai žvelgė į du valkatėles. Prisiminė tūkstančius armėnų akių, kurios maldaudamos pagalbos žvelgė į jį nuo tremtinių kelio. Taip mintyse juos lygindamas jis gana aiškiai viską perprato, ypač ligonio akis. Kaip tik šio tariamojo Hiuseino turkmėnui labiausiai ir pagailo, nes Esadu pasivadinęs berniukas pirmiausia buvo sveikas, be to, regis, pilnas gudrybių ir neblogas melagis.

Šeimininkas šūktelėjo, ir iš namo tučtuojau išbėgo dvi moterys, sena ir jauna. Pamačiusios nepažįstamuosius jos paskubomis užsidengė veidus šydais. Vyras kažką griežtai įsakė, ir jos sparčiais žingsniais leidosi vykdyti jo nurodymų. Turkmėnas įsivedė Haiką ir Stefaną į namus. Šalia pagrindinio kambario, taip prirūkusio dūmų, kad vos galėjai kvėpuoti, buvo maža tuščia kamarėlė, panaši į kalėjimo rūsį. Šviesa čionai patekdavo pro sienos plyšį. Berniukai klupinėdami peržengė slenkstį ir nusileido į šią slėptuvę. Tuo tarpu moterys, atskubėjusios su čiužiniais ir antklodėmis, paklojo ant molinės aslos du guolius. Bet pamačiusios Stefano rankas ir kojas, padengtas sudžiūvusio purvo pluta, atitempė kubilėlį karšto vandens, labai šiurkštų šepetį ir su motinišku rūpestingumu ėmė šveisti armėnų berniuko kūną. Sušilusi nuo sunkaus darbo vyresnioji netgi šydą nusimetė, juk čia iš tikrųjų dar beveik vaikai, ne suaugę vyrai.

Bet atsitiko taip, kad stropiai šveisdamos apskretusį Stefano kūną kaimietės moterys nuplovė ir stingdančią plutą jam nuo širdies. Kaip karšta banga jį užliejo ilgai tramdytas namų ilgesys. Jis prikando lūpą, bet blakstienos išdavikiškai virpėjo. Sujaudintos jo vaikiško skausmo turkmėnų moterys puolė jį guosti ir raminti, kažką kalbėjo savo daininga tarme.

Paskui vyresnioji atnešė su ožkos pienu virtų kruopų dubenį, duonos paplotėlių ir du medinius šaukštus. Kol berniukai valgė, kambarėlyje ir ant jo slenksčio susirinko visa gausi turkmėno šeima, drąsindama juos valgyti daugiau ir džiaugdamasi, kad gali parodyti svetingumą. Nepaisydamas svetingumo ir gero šilto maisto Stefanas negalėjo nuryti daugiau kaip penkis šaukštus, taip jam skaudėjo susitraukusią gerklę. Tuo tarpu Haikas sušveitė visą dubenį košės, valgė rimtai ir ramiai kaip darbininkas po sunkaus darbo.

Kai smalsioji šeimyna paliko juos vienus, Stefanas tuoj užmigo, tuo tarpu sumanusis Haikas svarstė, kaip juodu nueis kitą kelio ruožą. Tikėjosi, kad ir Stefanas iki vakaro atgaus jėgas, kad mėnuliui patekėjus juodu galės leistis į kelionę. Per naktį nebus sunku įveikti atkarpą iki Hamamo. Jei kelias laisvas, juo geriau, jei ne, reikės žygiuoti toliau nuo plento kalvų papėdėmis. Kalvos, be abejo, bus puikiausia priedanga dieną, kai juodu už Hamamo galės eiti tiesiai, išvengdami ilgo aplinkkelio. Nepaisant visų nesklandumų Haikas vis dėlto buvo patenkintas tuo, ką juodu iki šiol nuveikė. Didžiausi pavojai dar priešaky, bet daug sunkumų jau įveikta.

Deja, Haikas klydo dėl Stefano, kuris niekaip negalėjo atgauti jėgų. Iš gilaus miego ramioje kamarėlėje jį pažadino Stefano dejonės ir verkšlenimas. Stefanas, sėdėdamas ant čiužinio, raitėsi iš skausmo. Pilvą raižė baisūs diegliai, El Amko pelkėse jis kažkuo užsikrėtė. Tik dabar pasimatė, kad visas jo kūnas sugeltas moskitų. Ką gi, matyt, ir Haikui išsimiegoti nepavyks. Namo gyventojai stengėsi padėti kuo galėdami. Moterys šildė apvalius akmenis ir dėjo juos Stefanui ant pilvo, išvirė gal ir gydančios, tačiau tokio bjauraus skonio arbatos, kad Stefano skrandis negalėjo jos sutūrėti. Tik į vakarą praėjo pykinimas, vertęs vargšą berniuką daugybę kartų bėgioti už namo išsivemti. Stefanas atrodė tarytum šešėlis, bet ir Haikas be sunkiai užsitarnauto miego buvo išblyškęs ir jautėsi pavargęs.

Šeimininkas leido „Esadui“ ir „Hiuseinui“ naktį pasikloti patalą ant stogo. Ištisas savaites gyvendami gryname ore juodu negalėjo ištverti tvankioje skylėje, kur pilna dūmų, parazitų ir prisvilusių riebalų kvapo. Dabar juodu sėdėjo ant čiužinių tarp kukurūzų burbuolių piramidžių, švendrų ryšulių ir saldymedžio šaknų. Stefanas drebėdamas nuo pakilusio karščio, vyniodamasis į antklodę visą laiką žvelgė į vakarų pusę. Pavakare pajūrio kalnai atrodė aukštesni nei buvo iš tikrųjų, keteros driekėsi viena virš kitos, pasipuošusios tirštomis spalvomis nuo tamsiai mėlyno safyro iki švelniai sidabrinės pilkumos. Kalnai atrodė taip neįtikimai arti. Argi Haikas ir Stefanas per dvi naktis ir pusę dienos tenuėjo tik šį menką atstumą, kurį, regis, išmatuotum sprindžiais? Paskutinis kalnas pietuose, kuris baigiasi tokiu stačiu skardžiu, turbūt ir yra Damladžkas? Kaip laukinis žvėris, šuoliais sprunkąs nuo medžiotojų, kalnas tiesė savo dailią ilgą nugarą, išsilenkusią šiaurės pusėje. Jo galva slėpėsi tarp kitų viršūnių. O letenos spyrėsi į šlaitą, kur plati Oronto delta rodė, jog visai netoli jūros krantas. Stefanas įžvelgė Pietų bastioną, kauburius, Ąžuolų tarpeklį, Šiaurinę perėją – vietas, su kuriomis jis labai seniai atsiskyrė neatsisveikinęs. Kodėl? Dabar jis jau nieko bloga nebeprisiminė. Atrodė, kad Damladžkas garsiai alsuoja pakibęs virš Alepo kelio, virš kaimiečių namo turkmėnų gyvenamose kalvose, virš Stefano Bagratiano. Haikas viską suprato. Jame pabudo gerumas tikrai stipraus žmogaus, kuris silpnesniojo akivaizdoje nori pasirodyti silpnas.

– Nebijok! Palauksime, kol tu vėl galėsi eiti.

Stefanas, karščio krečiamas, negalėjo atitraukti švytinčių akių nuo pajūrio pusės.

– Visai arti… jie visai čia pat… noriu pasakyti – kalnai…

Paskui susijaudinęs pašoko, lyg skubėdamas tuojau pat leistis į kelionę. Ausyse aidėjo Haiko grasinimas. Jis pakartojo barškančiais dantimis:

– Svarbu ne aš ir tu, svarbiausia laiškas Džeksonui…

Haikas pritardamas, bet be priekaišto linktelėjo.

– Būtų geriau, jei Hakopas būtų tave įskundęs…

Išsekusiame Stefano veide nesimatė pasipriešinimo. Jis pabandė taikingai nusišypsoti.

– Nesvarbu… Negaišk dėl manęs laiko… Aš grįšiu atgal… rytoj…

Haikas staiga susikūprino ir pamojo Stefanui, kad pasilenktų. Visai šalia einančiame kelyje, kuriame dieną pasirodydavo nedaug keleivių, pasigirdo keistas kojų šiūravimas, sumišęs su gailiomis dejonėmis. Keletas zaptijų ginė nedidelę armėnų koloną į Hamamo pusę. Žinoma, kolona per daug skambus žodis pavadinti būrelį senukų ir mažų vaikų, kuriuos surankiojo atokiausiuose kaimeliuose. Zaptijai norėjo iki vidurnakčio prieiti Hamamą, todėl taip keikė ir mušė tuos varganus žmonių šešėlius, kad būrelis greitai dingo už artimiausio posūkio.