Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Stefanas sukaupė visas turkų kalbos žinias ir mikčiodamas ištarė keletą žodžių. Valstietis numojo ranka tebelaikydamas peilį. Kam tie žodžiai? Jis prisiminė būrius apdriskusių armėnų, kuriuos zaptijai dieną ir naktį varydavo pro jo namus.

– Iš kokių tu vietų, vaike? Iš šiaurės? Ar tau pavyko pasprukti? Pabėgai iš kolonos?

Stefanas norom nenorom turėjo pasakyti teisybę. Melas dabar nebepadės. Jis sušnibždėjo greita, kapota armėnų kalba, kad jį suprastų tik jo šeimininkas ir daugiau niekas šiame priešiškame jį supančiame pasaulyje:

– Aš iš šių vietų, nuo Musa Dago. Iš Johunoluko. Noriu namo, pas tėvus…

– Namo? – Kaimietis gruoblėta ranka susimąstęs paglostė žilą barzdą. – Vadinasi, esi vienas iš tų, kurie pasikėlė į kalną ir su ginklu kovoja prieš mūsų armiją? Štai koks tu…

Gerojo senuko balsas atrodė rūstus. Stefanas pamanė, kad dabar jam galas. Jis susilenkė ir nuolankiai prispaudė veidą prie rudos perdžiūvusios žemės. Turkmėnas nepaleido iš rankų didžiulio peilio. Štai tuoj smeigs. Ko jis dar laukia? Bet jo ausis pasiekė tik pašaipus balsas:

– Kuo vardu tavo pusbrolis, Esadas? Tai vėtytas ir mėtytas vaikis. Jo taip lengvai neprigausi kaip tavęs.

Stefanas nieko neatsakė. Jis laukė pasirengęs viskam. Netrukus pajuto, kad kietos kaip akmuo, bet švelnios rankos kelia jį nuo žemės.

– Tu nekaltas dėl tėvų ir jų klaidų. Tegul Dievas padeda tau grįžti pas juos. Bet nei tau, nei jiems iš to jokios naudos nebus. O dabar važiuojam! Pažiūrėsim, ką čia galima padaryti.

Stefanas vėl turėjo gultis į vežimą ir slėptis po švendrų ryšuliais. Turkmėnas, regis, sunerimo ir supliekė savo arkliuką, nors tas tempė vežimą jau tiek daug mylių, o nuo jo gauruoto kailio garavo prakaitas. Arklys ėmė bėgti ristele, o kartais net leisdavosi šuoliais, tuo tarpu turkmėnas kažką keistai murmėjo panosėje ir ragino arklį šiurkščiais šūksniais. Nors Stefaną toks važiavimas smarkiai kratė, traškančiame švendrų guolyje jis vis labiau jautė, kad Dievas jį maloningai saugo. Bandė galvoti apie motiną. Ar ji iš tiesų serga? Ak, ne, negali būti… Toji kalė Sato skleidžia vien melą ir dvoką. Kai jis, Stefanas, sugrįš, kai stovės prie ilgosios tranšėjos, prie Šiaurinės perėjos, Avakianas kaip pamišęs bėgs ieškoti tėtės, abu tėvai puls prie jo, verkdami iš džiaugsmo, kad jis gyvas ir sveikas, apkabins jį ir patys apsikabins kaip senais laikais. Kad ir kaip stengėsi, Stefanui retai kada pavykdavo susikurti pilną motinos įvaizdį. Dažniausiai jis kažkokiu nemaloniu būdu susiliedavo su Iskuhi vaizdu. Jis nieko negalėjo padaryti, nors toks dvilypis paveikslas atrodė keistai atgrasus. Bet tada Haiko balsas paragindavo jį neleisti laiko tuščiomis. Dabar diena, dabar svarbiausia išsimiegoti, kad užtektų jėgų nakties kelionei. Klausydamas draugo jis užmerkdavo blakstienas. Tačiau jo berniokiškas kūnas buvo taip daug nusidėjęs miegui, tiek kartų nemiegojęs naktimis, kad miego neįmanoma prisišaukti. Sulaukdavo tik nevykusio pakaitalo – bejėgiškumo, drebulio nuo karščio, nemigos, kurie negaivina kūno, o dar labiau jį gniuždo.

Pagaliau Stefanas užmigo ir nepabudo, nors dienos šviesa virto aukso spalvos vakaro varsomis, o pavargęs arkliukas žengė sunkiu žingsniu, nes kelias kilo aukštyn. Valstietis sustabdė vežimą ir paprašė keleivį išlipti. Stefanas sunkiai atsipeikėjo ir išsliuogė ant žemės. Nelabai toli buvo matyti nuoga kalva, kurios viršų juosė tvirtovės sienos, o apačioje plačiai išbarstyti baltavo namų kubeliai. Turkmėnas botagu parodė į atsivėrusį vaizdą.

– Habib en Nedžaras, Antakijos tvirtovė! Dabar tau reikės geriau pasislėpti, vaike!

Iš tikrųjų, duobėtas kelias už kelių šimtų žingsnių įsiliejo į Hamamo apskrities plentą, kurį Džemalis Paša irgi pasistengė naujai išgrįsti akmens skalda. Šis naujasis kelias netikėtai pasirodė labai judrus ir gyvas. Turkmėnas pastūmė į šonus švendrų ryšulius, padarė gilesnę įdubą.

– Lįsk čionai ir gerai užsidenk. Pervešiu tave per miestą ir dar gerą kelio galą už Geležinio tilto. Bet toliau jau negalėsiu. O dabar gulėk tyliai!

Stefanas išsitiesė. Valstietis uždangstė jį labai sumaniai, kad gerai prieitų oras ir kad švendrų kūliai jo per daug neslėgtų. Toje tamsioje duobėje Bagratiano sūnaus sielą apleido bet kokios mintys ir fantazijos. Jis gulėjo kaip negyvas krovinys, be baimės ir be drąsos. Vežimas riedėjo plačiu keliu lygiai, maloniai. Iš visų pusių girdėjosi žmonių balsai, juokas. Stefanas, gulėdamas vežimo dugne, ramiai jų klausėsi. Paskui ratai vėl sudardėjo, matyt, per miesto grindinį. Staiga vežimas baugiai trūktelėjo ir sustojo. Juos sustabdė kažkokie vyrai, tikriausiai zaptijai, o gal kareiviai ar policininkai. Stefano ausis pasiekė pokalbis, duslus, tačiau vis vien lyg per garsiakalbį.

– Kur važiuoji, kaimieti?

– Į miestą, juk šiandien turgaus diena! Kurgi daugiau?

– O kur tavo dokumentai? Parodyk! Ką čia veži?

– Vežu parduoti, patys matote. Švendrai stogams ir keletas okka saldymedžio.

– Neturi nieko draudžiama? Ar žinai naują įsakymą? Javus, kukurūzus, bulves, ryžius ir aliejų reikia atiduoti valdžiai.

– Kukurūzus jau pristačiau į Hamamą.

Keletas rankų negrabiai pakilnojo viršutinę švendrų kūlių eilę. Stefanas viską jautė, bet buvo ramus. Tada nuvargęs arkliukas vėl patraukė vežimą. Jie labai lėtu žingsniu skverbėsi pro šaižių balsų tunelį. Stefanas matė, kad šviesos vis mažiau. Kai šeimininkui vėl kažkas šūktelėjo, buvo jau visai tamsu. Bet šį kartą turkmėnas nė nestabtelėjo. Kažkas plonu balsu plūdosi: „Kas čia per nauja mada? Kitą kartą važiuok dieną, kai šviesu. Supratai? Kada tie stuobriai pagaliau supras, kad mūsų šalis kariauja?“

Kanopos sukaukšėjo ant milžiniškų akmeninių dar kryžiuočių statyto tilto plokščių. Dėl kažkokios jau pamirštos priežasties tiltas vadinamas Geležiniu. Už tilto turkmėnas nukrovė nuo karščiuojančio berniuko jį slėpusius švendrus. Susivyniojęs į antklodę Stefanas vėl galėjo patogiai atsigulti. Valstietis buvo labai patenkintas.

– Gali džiaugtis, vaike! Blogiausią kelio dalį įveikėme. Alachas tave saugo. Pavėžėsiu dar iki Manguljės, čia netoliese. Ten pas mano giminaitį gausime pastogę arkliui ir galėsime pernakvoti.

Nors Stefano gyvybės jėgos buvo smarkiai prigesusios, jis vis dėlto pajuto tokį didelį palengvėjimą, kad tuoj pat giliai įmigo. Turkmėnas vėl paragino vargšą arkliuką, norėdamas su savo globotiniu kuo greičiau pasiekti Manguljės kaimą, nors nuo jo Stefanui teks eiti dar gerą dešimtį mylių, kol prieis kelio atšaką į armėnų kaimų slėnį. Tačiau naivi valstiečio širdis toli gražu nenuvokė, kokie netikėti gali būti armėno likimo vingiai. Stefanas pabudo nuo ryškios karbido lempų ir akinančios žibintų šviesos, nukreiptos į jo veidą. Prie jo buvo pasilenkę uniformuotų vyrų veidai, ūsuotos fizionomijos, avikailio kepurėmis dengtos galvos. Vežimas netikėtai atsidūrė būrio stovykloje, kareivius vali iš Kiliso siuntė į pagalbą Antakijos kaimakamui. Abiejose kelio pusėse stovėjo kariškių palapinės. Menguljėje buvo apsistoję tik karininkai. Turkmėnas ramiai stovėjo šalia vežimo. Jis tapšnojo arkliukui per sprandą galbūt norėdamas nuslėpti išgąstį. Vienas iš onbašių ėmė jį kamantinėti:

– Kur važiuoji? Kas šitas vaikigalis? Tavo sūnus?

– Ne, jis ne mano sūnus.

Turkmėnas bandė laimėti laiko, stengėsi sugalvoti kokią gudrybę. Onbašis subliuvo:

– Kalbėk! Gal liežuvį prarijai?