Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Išsigandusi vargšų bendruomenė grupelėmis rinkosi kapinėse. Raudotojos negaišdamos ėmėsi darbo. Jos nuvalė subjaurotą gražaus berniuko kūną, nuplovė kraują ir purvą. Dosnioji Nunik nepagailėjo Bagratianų šeimai brangaus drabužio, iš savo neišsenkamų atsargų maišo ištraukė ilgus baltus marškinius, apvilko jais Stefano lavoną. Šių paskutinių patarnavimų metu vienas aklasis su žila pranašo galva niūniavo:

– Ėriuko kraujas nutekėjo į namų pusę.

Baigusios triūsti Nunik, Vartuk, Manušak ir kitos raudotojos užsikėlė ant nugarų savo sunkius maišus. Jos žengė sulinkusios nuo didelės naštos. Antrą nakties valandą tyli, priešpilnio brėkšmėje beveik nematoma eisena pajudėjo į Damladžko pusę slaptu taku, kurio nebuvo palietęs miško gaisras, ir slinko Miesto daubos link. Nunik su ilga lazda rankoje ėjo pirmoji rodydama kelią. Kai priėjo mišką, kuriame galėjo jaustis saugiau, uždegė du fakelus ir nešė juos vienoje ir kitoje neštuvų pusėje, kad mirusįjį lydėtų šviesa, kad jam būtų parodyta derama pagarba.

Gabrielis Bagratianas vėl leido naktis šiaurinėse pozicijose, nakvodavo įprastoje vietoje. Primygtinai prašomas Ter Haikazuno, kuriam kėlė nerimą silpnėjanti vyrų drausmė, jis jau pirmąjį vakarą po to, kai dingo Stefanas, ėmėsi vadovauti gynybai. Taip parodė tvirtesnę savitvardą ir dvasios stiprybę negu per tris mūšius su turkais, nes šiomis dienomis jam drebėjo rankos, nepajėgdavo nuryti nė kąsnio maisto, naktį nė valandėlės nesumerkdavo akių. Baugino ne tik tai, kad Stefano likimas pakibo ant plauko, o dar labiau tai, kad nebuvo jokių galimybių jį rasti, jam padėti. Nevilties apimtas Gabrielis iš pradžių svarstė, ar nevertėtų surengti ekspediciją į priešų stovyklą. Gal reikėtų vėl surinkti „sparnuotąją gvardiją“ ir organizuoti išpuolį iki Alepo vieškelio? Gal toks naktinis puolimas, aišku, neapsieisiantis be kraujo ir padegimų, įgąsdintų apylinkių turkus ir leistų pavyti Haiką ir Stefaną? Žinoma, tokio romantiško plano teko atsisakyti. Argi jis turi teisę dėl savo vaiko rizikuoti šimto gynėjų gyvybėmis, įtraukti juos į beprotišką avantiūrą? Galų gale, juk Stefanas savavališkai padarė tai, ką Haikas darė visos stovyklos įpareigotas. Nėra rimtos priežasties kelti dėl jo visuotinį sąmyšį.

Kaip trokštantis įkvepia oro, taip Gabrielis Bagratianas visa galva pasinėrė į veiklą. Būriuose buvo įsiviešpatavęs aplaidumas, jų jėgos silpo dėl to, kad nebuvo ko valgyti. Tačiau pirmųjų linijų kovotojai ir rezervistai, jau manę, kad gali laukti mirties iš alkio urzgiančiais pilvais, bet mėgaudamiesi dolce far niente 52, gavo gerą pamoką. Drausmė buvo labai sugriežtinta. Čaušui Nurhanui įsakyta atnaujinti kasdienes būrių kovų pratybas. Viskas kaip pirmosiomis dienomis. Net laisvomis valandomis niekas neturėjo palikti savo postų. Leidimą aplankyti Miesto daubą galėjai gauti tik labai rimtais atvejais. Rezervistams irgi netrūko sunkaus darbo. Būsimam galingiausiam turkų puolimui atremti reikėjo ne tik sustiprinti pozicijas, bet ir pergudrauti priešą, pakeisti kai kurių pozicijų vietą, o kitas akmenų užkardomis padaryti neįveikiamas. Gabrielis, Avakianas ir mokytojas Šatachianas ilgas valandas braižė naujus pozicijų brėžinius, pagal kuriuos nedelsiant prasidėdavo statyba. Tomis dienomis veikla virte užvirė. Niekas nedrįso priešintis karštligiškai Bagratiano energijai. Jo nerimas ir veiklumas, kad ir keista, žmonių neerzino, nekėlė neapykantos, greičiau priešingai – atgaivino prigesusią dvasinę įtampą, kėlė pasitikėjimą, žadino kovos ryžtą. Kalno gynėjų gyvenimas po neilgo nusivylimo laikotarpio vėl įgavo tikslą ir prasmę.

Gabrielis nejautė aplinkinių priešinimosi, tačiau jį supo vis didesnė vienatvė. Tiesa, ir anksčiau tarp jo ir kitų vadovų ar eilinių žmonių neužsimezgė nuoširdūs santykiai, juo labiau draugystė. Jo, vyriausiojo vado, visi klaũsė, rodė jam pagarbą, buvo dėkingi, bet tarp jo ir Musa Dago žmonių tarsi nebuvo nieko bendra. O dabar visi jo tiesiog vengė, net Aramas Tovmasianas, kuris anksčiau kiekviena proga stengdavosi jį pakalbinti. Jis pastebėjo, kad šiaurinėse pozicijose kovotojai toliau pasislinko į dešinę ir į kairę nuo jo guolio. Galėjai pamanyti, kad jie bijo užsikrėsti, juk jis kasdien valandą ar net ilgiau sėdėdavo prie sergančios žmonos patalo. Tačiau už šios grynai išorinės priežasties slypėjo kur kas painesni jausmai. Gabrielį Bagratianą ištiko didelė nelaimė, o ateityje, galimas dalykas, ištiks dar didesnė. Suprantama, žmonės vengia to, kurį prislegia sunkus likimas, todėl vienatvės žiedas aplink vis siaurėjo.

Epidemija stovykloje pirmiausia dėl palankaus oro bei hekimo Petroso pastangų nors ir neišnyko, bet gerokai sumažėjo, įgavo paslėptą formą. Iš šimto trijų ligonių iki šiol mirė dvidešimt keturi. Vadovų taryba gydytojui į pagalbą atsiuntė sanitarinę komisiją, į kurią įėjo ir pastorius Tovmasianas. Komisija kasdien tikrindavo Miesto daubos gyventojus, vieną palapinę po kitos. Jei pastebėdavo bent vieną, turintį kad ir menkiausius ligos požymius, šis turėdavo nedelsdamas susirinkti antklodes ir pagalves ir eiti į karantino giraitę – stovyklos infekcinę ligoninę. Ligoniams ūksminga giraitė buvo gana rami ir maloni priebėga. Žinoma, jei prasidėtų lietūs, viskas pasirodytų daug blogiau. Bet po anos pirmosios dienos audros, dėkui Dievui, daugiau lietaus nebuvo. Sirijoje sausas rugpjūčio mėnuo ne retenybė ir ne stebuklas.

Petrosas Altuni du kartus per dieną asiliuku atjodavo pas Žiuljetę Bagratian. Daktaras stebėjosi, kad ligos eiga kažkokia nesuprantama. Krizės, regis, teks laukti labai ilgai. Karštis po pirmo priepuolio kiek atslūgo, tačiau ligonė neatgavo sąmonės. Bet ji nebuvo, kaip kitais panašiais atvejais, visiškai nesąmoninga, nekliedėjo, nefantazavo, o kaip į bedugnę nugrimzdavo į gilų, švininį miegą. Tačiau galėdavo nenubusdama pasukti galvą, praverti burną ir nuryti pieną, kuriuo ją maitino Iskuhi. Kartais su pertrūkiais pratardavo keletą žodžių lyg iš kito pasaulio.

Iskuhi Tovmasian pirmosiomis dienomis beveik neišeidavo iš Žiuljetės palapinės, mat močiutė Antaram, turėdama daugybę kitų darbų, galėjo pasėdėti prie ligonės tik vieną kitą valandėlę. Mergaitė paprašė atnešti jos lovą ir miegodavo Žiuljetės palapinėje. Hovsanos ir jos kūdikio Iskuhi dabar nematydavo, negalėjo jų lankyti, kad kartais neužkrėstų. Nepaisydama paralyžiuotos rankos mergaitė rūpestingai slaugė ligonę. Jau antrąją dieną Žiuljetei prisidėjo dar ir pūlinė angina, taigi ji negalėdavo nuryti Iskuhi siūlomo pieno arba jį išvemdavo. Slaugytoja dar turėdavo keisti ir skalbti patalynę. Žiuljetės tarnaitės tuo beveik visai nesirūpino. Jos bijojo užsikrėsti ir labai nenoriai liesdavo ligonę ar jos daiktus. Kyštelėdavo galvą į palapinę rytą, šmėkštelėdavo netoliese vakare ir vėl dingdavo. Galų gale, kas joms darbo svetimšalė, apie kurią kalba tokius bjaurius dalykus? Viskuo turėjo rūpintis viena Iskuhi. Dieną ir naktį ji ištikimai tarnavo sąmonės netekusiai moteriai, tačiau širdyje nejautė jai nė mažiausio artumo.

Gydytojo žmona, atėjusi jos pavaduoti, vos ne jėga išstumdavo jaunąją Tovmasian iš palapinės, kad toji bent valandą kitą pailsėtų. Iskuhi sėsdavosi prie palapinės angos ir nejudėdavo iš vietos. Jei pasigirsdavo žingsniai, jei pasirodydavo kieno nors veidas, ji išsigandusi slėpdavosi. Bijojo susitikti su broliu ar tėvu. Mieliausia būdavo valanda, kai naktį keičia rytas, kaip štai dabar. Ji sėdėjo prie palapinės laukdama Gabrielio. Jis ateidavo šią didžiausios vienatvės valandą, nes neištverdavo visos nakties šiaurinėse pozicijose, kur paprastai miegodavo. Iskuhi lydimas Gabrielis prieidavo prie Žiuljetės lovos. Ant tualetinio stalelio stovinčios žibalinės lempos šviesa krito ligonei tiesiai į veidą. Altuni liepė nepalikti Žiuljetės vienos, jei kartais pabustų ar susilpnėtų pulsas.