Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Suspaudusi kumščius ji nesustodama vaikščiojo penkių žingsnių ilgio palapinėje kaip beprotė uždaroje palatoje. Šią naktį nebetylėjo, pareikalavo iš Aramo, kad rytą perkeltų ją į tėvo Tovmasiano palapinę. Po nusidėjėlių Bagratianų stogu jos vaikelis niekada neišsivaduosiąs iš Dievo bausmės.

Pastorių labai slėgė žmonos dvasinis pakrikimas. Nieko nesuprasdamas jis pažvelgė į Hovsaną:

– Jei Žiuljetė nusidėjo, kuo čia dėti mes ir mūsų vaikas, kodėl Dievas turėtų bausti mus?

Hovsana priglaudė kūdikį prie krūtinės. Jautė, kad nesutramdomas pyktis užnuodijo jos krūtų pieną.

– Ką gi, vadinasi, ir tu nori į viską užmerkti akis, pastoriau?

Jis bandė paaiškinti, kad ji įsikalė į galvą nesąmonę. Bet šią minutę sveikas protas buvo blogiausias būdas ją įtikinti. Hovsana jam tiesiai į akis išrėžė, kaip negarbingai elgiasi Iskuhi. Aramas įniršęs piktai sudraudė Hovsaną. Iskuhi rizikuodama gyvybe aukojasi dėl svetimšalės, kuri kadaise irgi parodė jai didelį draugiškumą. Pati būdama silpna ir paliegusi, ji dieną ir naktį viena slaugo ligonę. O ją taip bjauriai šmeižia už širdies gerumą ir krikščionišką gailestingumą. Ir dar kas? Brolio žmona! Bet jis, Aramas, apsimes, kad nieko negirdėjo, ir atleis Hovsanai, nes supranta jos būseną.

Hovsana su pašaipa nusikvatojo:

– Pats pasižiūrėk, pastoriau, kaip tavo gailestingoji Iskuhi slaugo ligonę. Įkišk galvą į palapinę! Pamatysi ją ten kartu su juo. O kartais juodu įžūliai vaikštinėja vienu du…

Kai pastorius leidosi šlaitu pajūrin, ausyse visą laiką aidėjo Hovsanos žodžiai, jos kvatojimas. Jis negalėjo galvoti apie nieką kita, nors dabar svarbiausias dalykas buvo žvejyba, nes padėtis darosi iš tiesų beviltiška. Tiesa vis labiau stingdė širdį. Nesuprantamas Hovsanos įtūžis viską supainiojo. Dievas šiuo kūdikiu nubaudė jį už sunkią nuodėmę, kuria jis nusidėjo Maraše išduodamas savo našlaičius. Kaltas jis, o ne Iskuhi.

Nusileidęs prie pakrantės uolų Aramas sužinojo, kad ir jo didysis sumanymas davė labai menkus vaisius. Nors oras buvo ramus, plaustas trumpos kelionės metu iširo, trys jauni žvejai ir plaustininkas vos nenuskendo. O laimikis buvo varganas: dvi nedidelės pintinės smulkių žuvelių ir neaiškių jūros gyvių. Užtektų nebent vienam puodui žuvienės. Pasityčiojęs iš nevykėlių žvejų Tovmasianas davė naujų nurodymų. Nereikia nusiminti po pirmojo nevykusio bandymo. Beje, druskos garinimas pasirodė daug sėkmingesnis. Į Miesto daubą bus galima nugabenti nemažą kiekį druskos.

Aramas Tovmasianas pakrantėje užtruko apie ketvirtį valandos, tada vėl sunkia širdimi ėmė kopti į skardį. Niekaip negalėjo nuspręsti, ką daryti su Iskuhi, kaip ją apsaugoti. Juk jis su seseria nuo pat jos vaikystės elgėsi santūriai ir pagarbiai. Su Iskuhi kitaip ir neįmanoma. Nors tyli ir maloniai klusni, vis dėlto tai deimanto kietumo asmenybė, nesileidžianti į kraštutinumus. Tarp brolio ir sesers nusistovėjo subtili, tyra bendravimo forma, neleidžianti peržengti kai kurių ribų. Iskuhi siela jam visada atrodė šventa, kaipgi jis galėtų dabar šiurkščiai ir atvirai mesti į ją akmenį? Supratingas žmogus, jautrus brolis negali staiga tapti griausmingu pamokslautoju. Be to, Hovsanos kaltinimai tikriausiai yra jos pakrikusios vaizduotės padarinys.

Zeitune ir ant Musa Dago Aramas Tovmasianas ne kartą parodė didelį narsumą. Bet dabar, prikopęs krūmus, kerinčius virš uolų linijos, pasijuto neryžtingas, jį kamavo abejonės. Ar ne garbingiau būtų pasikalbėti akis į akį su Gabrieliu Bagratianu? Bet kaip? Ar gali taip be niekur nieko įtarinėti bjauriais kėslais gerbiamą žmogų, stovintį aukščiau už juos visus? Žmogų, ištiktą žiaurus likimo smūgio, o šiomis dienomis drebantį dėl sūnaus gyvybės. Tovmasianas nematė išeities. Kol kas nusprendė nieko nedaryti. Prieš leisdamasis į Miesto daubą pasikalbėti su tėvu, norėjo dar kartą užsukti pas Hovsaną. Bet viskas pasisuko kitaip. Priešais Žiuljetės palapinę sėdėjo Iskuhi žvelgdama įkandin ką tik nuėjusiam Gabrieliui. Brolį ji pastebėjo tik paskutinę akimirką, kai Aramas atsisėdo ant žemės priešais ją ir sumišęs galvojo, ką pasakyti.

– Seniai nesimatėme, Iskuhi…

Ji atsainiai numojo ranka lyg norėdama pasakyti, kad žmogaus atmintis negali išmatuoti bedugnės tarp praeities ir dabarties. Aramas bandė rasti tinkamus žodžius:

– Hovsana tavęs labai pasigenda. Ji taip pripratusi prie tavęs, prie tavo pagalbos… O dabar, kai atsirado tas vargšas vaikelis, kai darbų dar padaugėjo…

Iskuhi nekantriai jį pertraukė:

– Argi nesupranti, Aramai, kad kaip tik dabar dėl užkrato pavojaus negaliu artintis prie vaiko?

– Gerai, tu slaugai Žiuljetę. Tai labai kilnu… Bet gal tavęs labiau reikia tavo šeimai?

Iskuhi, regis, labai nustebo.

– Juk ponia neturi nieko, kas jai padėtų. O Hovsana jau pasveiko, ir pagalbininkių jai netrūksta…

Pastorius kelis kartus nurijo sunkų gumulą, lyg gerklės skausmų kamuojamas.

– Tu mane pažįsti, Iskuhi. Aš veltui nesišvaistau žodžiais. Ar gali būti man visiškai atvira? Kai mūsų padėtis tokia, būtų kvaila kažką slėpti.

Ji kiek priešiškai, bet ramiai pažvelgė į brolį.

– Aš su tavimi visiškai atvira.

Jis baimingai stengėsi nutiesti tiltą, leisti jai parodyti, jog ji nekalta. Jei čia tik prielankumas, draugystė, simpatija, nieko mirtinai rimta, jis karštai troško, kad ji griežtai sudraustų jį ir pasakytų, jog svainės įtarinėjimai yra tušti plepalai.

– Hovsana dėl tavęs baiminasi, Iskuhi. Tvirtina pastebėjusi kažką negera. Mes pusę nakties su ja ginčijomės. Todėl atleisk, noriu tavęs paklausti: ar kas nors įvyko tarp tavęs ir Gabrielio Bagratiano?

Iskuhi neparaudo, neatrodė nė kiek sumišusi. Jos balsas buvo ramus ir tvirtas:

– Tarp manęs ir Gabrielio neįvyko nieko… Bet aš myliu jį ir liksiu su juo iki galo!

Aramas persigandęs pašoko. Būdamas pavydus brolis, jis sunkiai pakeltų bet kokį jos prisipažinimą ką nors mylint. Juo skaudžiau jį užgavo toks įžūliai ir ramiai suduotas smūgis.

– Ir tu drįsti taip lengvai sakyti man į akis, man?

– Tu to reikalavai, Aramai.

– Ar tai tu, Iskuhi? Man galvon netelpa. O kaip tavo garbė, tavo šeima? Dėl Dievo! Gal pamiršai, kad jis vedęs?

Ji kilstelėjo galvą ir vėl pažvelgė jam į akis. Veide atsispindėjo nepalaužiamas ryžtas.

– Man jau devyniolika, o iki dvidešimties vis tiek neišgyvensiu!

Tovmasiano balsas sugriaudėjo kaip pamokslaujančio pastoriaus:

– Dievo karalystėje tu tapsi vyresnė, nes Dievo karalystėje tavo siela nemirtinga ir turės už viską atsakyti!

Juo garsiau šaukė Aramas, juo ramesnė atrodė Iskuhi.

– Dievo aš nebijau.

Pastorius griebėsi už galvos. „Dievo aš nebijau!“ Nuoširdaus įsitikinimo žodžiai jam atrodė kaip įžūlus užsispyrimas.

– Ar supranti, ką darai? Ar jauti, į kokį liūną įklimpai? Ten guli moteris, be sąmonės, serganti mirtina liga. Begėdė apgavikė! Bet jūs ją apgaudinėjate šimtą kartų begėdiškiau. Gyvenate niekingiau ir bjauriau už primityviausius musulmonus! Ak, aš per daug žeminu musulmonus…

Dešiniąja ranka Iskuhi mėšlungiškai įsitvėrė į palapinės virvę. Jos akys darėsi vis didesnės. Tovmasianas pagalvojo, kad taip ją paveikė jo žodžiai. Dėkui Dievui, jis dar neprarado įtakos seseriai. Todėl prakalbo švelnesniu balsu:

– Būkime protingi, Iskuhi! Pagalvok apie pasekmes ne tik tau ir mums, bet ir Bagratianui, ir visai stovyklai! Laikas ištaisyti šią nelemtą klaidą, tučtuojau! Tėvas pasiims tave į savo palapinę…