Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Gabrielis pasilenkė prie žmonos, pakėlė jos blakstienas lyg tikėdamasis, kad šviesa pažadins sąmonę. Žiuljetė tarsi sunerimo, kūnas ėmė trūkčioti, ji pradėjo giliau kvėpuoti, tačiau nepabudo. Iskuhi aiškino, kaip šią dieną ligonė jautėsi. Palapinėje juodu kalbėdavo tik apie konkrečius dalykus. Bet ir už palapinės ribų juodu jausdavosi blogai. Kai neseniai, susiėmę už rankų, vaikštinėjo Trijų palapinių aikštėje, Iskuhi pajuto, kaip sujudėjo Hovsanos palapinės uždanga ir jai į nugarą susmigo įtarus žvilgsnis. Todėl šiandien juodu pirštų galais išėjo iš ligonės palapinės ir pasuko į „sodo svetainę“, prie mirtų krūmelių slepiamo suolo, ant kurio anksčiau sėdėdavo Žiuljetės gerbėjai. Čia pasijuto saugiai. Nors daugiau nebuvo nė gyvos dvasios, nepalietė vienas kito, kalbėjo tik pašnibždomis.

– Žinai, Iskuhi, dar neseniai man atrodė, kad neteksiu proto. Bet kai pajutau tavo artumą, siaubingi vaizdiniai pradingo. Dabar aš vėl laisvas. Patylėk! Dabar viskas taip gera! Juk tai truks neilgai.

Jis atsilošė kaip skausmo kankinamas žmogus, pagaliau radęs padėtį, kai nieko neskauda, ir norįs šitaip išsilaikyti kuo ilgiau.

– Mylėjau Žiuljetę, gal ir dabar ją tebemyliu. Bent jau prisiminimą apie ją. Tai, kas užsimezgė tarp mūsų, Iskuhi, kas tai? Savo gyvenimo pabaigoje sutikau tave, turėjau atvykti čionai, neatsitiktinai, bet… Kaip galima tai išreikšti? Visą gyvenimą ieškojau to, kas svetima. Tai mane suviliojo, bet niekada nepadarė laimingo. Ir aš suviliojau tai, kas svetima, bet laimės neatnešiau. Gyveni su žmona, o tada sutinki vienintelę tikrą seserį, kitos tokios nėra. Bet jau per vėlu…

Iskuhi žvelgė jam per petį į tyliai vėjo šiurenamus krūmus.

– Jei būtume susitikę kur nors kitur pasaulyje, ar būtum pastebėjęs manyje seserį?

– Vienas Dievas žino. Gal būčiau ir nepamatęs…

Jos balse nebuvo kartėlio:

– O aš iš karto pamačiau, kas tu man esi, jau tada, bažnyčioje, kai atėjome iš Zeituno.

– Tada? Niekad netikėjau, kad galima tapti kitu žmogumi, Iskuhi. Maniau, žmogus mokosi, auga… Bet yra visai priešingai. Jis lydosi. Tai, kas vyksta su tavimi, manimi, visa mūsų tauta – tai lydymosi procesas. Gal kvailas žodis šiam procesui išreikšti. Bet aš jaučiu, kaip lydausi. Visa, kas nereikalinga, kas primesta, dingsta. Jaučiu, kad greitai tapsiu metalo lydiniu. Matai, dėl to ir žuvo Stefanas…

Iskuhi stvėrė jį už rankos.

– Kodėl taip kalbi? Kodėl Stefanas turėtų žūti? Jis stiprus berniukas. O Haikas tikrai nueis į Alepą. Kodėl neturėtų nueiti ir Stefanas?

– Į Alepą jis nenueis… Pagalvok, kas įvyko. Jis visa tai nešiojasi savo širdyje…

– Nekalbėk taip, Gabrieli! Tai gali jam atnešti nelaimę. Aš labai pasitikiu Stefanu…

Iskuhi staiga pasuko galvą į palapinės pusę. Gabrieliui nežinia kodėl dingtelėjo mintis: ji nori, kad Žiuljetė mirtų, turi to norėti! Iskuhi pašoko.

– Ar nieko negirdėjai? Man rodos, Žiuljetė šaukia!

Jis nieko negirdėjo, bet nusekė paskui Iskuhi, kuri puolė į palapinę.

Žiuljetė blaškėsi lovoje lyg bandydama išsivaduoti iš ją kaustančių pančių. Ji nebuvo visiškai be sąmonės, bet vis tiek nieko nesuvokė. Sukandžiotas lūpas dengė baltas luobas. Degantys skruostai rodė, kad pastarosiomis minutėmis karštis pakilo iki aukščiausios ribos. Atrodo, ji atpažino Gabrielį. Negrabiomis rankomis įsikibo jam į švarką. Jis vos galėjo suprasti jos kimų vapėjimą:

– Ar tai tiesa?.. Ar visa tai tiesa?..

Jo atsakymas pasigirdo po neilgos pauzės, panašios į ledinį šaltį ramiame ore. Pasilenkęs prie žmonos, pabrėždamas kiekvieną skiemenį kaip hipnotizuotojas, kuris duoda pacientui užduotį, jis pratarė:

– Ne, Žiuljete, tai netiesa… Visa tai netiesa…

Ji virpėdama atsiduso:

– Ačiū Dievui… Tai netiesa…

Ji nustojo blaškytis. Sulenkė kelius, lyg norėdama pasislėpti karščio įsčiose. Gabrielis užčiuopė jos pulsą. Atrodė, kad silpnai, bet pašėliškai greitai kalena snapu paukštis. Neaišku, ar ji išgyvens iki ryto.

– Širdies lašų, greičiau!

Iskuhi pražiodžiusi įpylė jai šaukštą strofanto tirpalo. Žiuljetė atsipeikėjo, bandė sėstis, sunkiai kvėpuodama pratarė:

– Ir Stefanui… pieno… Nepamirškite…

Aramui Tovmasianui toji diena buvo kupina rūpesčių. Jis prisirišo prie diržo žibintą ir dar prieš aušrą ėmė leistis pakrantės uolomis patikrinti, kokie pirmieji jo organizuojamos žvejybos rezultatai. Plaustas jau suręstas, jauni vyrai šią ramią naktį išplaukė su velkamais tinklais ir nedideliais žibintais pažvejoti pakrantėje.

Tovmasianas buvo tiesiog apsėstas minties apie žvejybą. Galima būtų ne tik paįvairinti vienodą maistą ir papildyti jo atsargas, tai pagaliau vienintelis išsigelbėjimas nuo artėjančio bado. Nejaugi gerai darbuojantis nepavyktų kasdien iš jūros išgauti du ar tris šimtus okka žuvies? Kad ir kaip taupoma gyvulių mėsa, geriausiu atveju po šešių savaičių teks papjauti paskutinę avį. Bet jeigu jam, Aramui Tovmasianui, pavyktų organizuoti žvejybą, jūra teiktų visiems drąsos ir ryžto kovoti. Vien mintis apie nesenkantį gyvybės šaltinį darytų stebuklus.

Vykdydamas Vadovų tarybos paliepimą ir žalsvoje ryto šviesoje dideliais žingsniais leisdamasis neseniai išgrįstu taku, jis vis dėlto negalvojo apie avis ar pieną, net ir apie žuvis; jo širdį slėgė kiti – šeimos rūpesčiai. Aramai Tovmasianai, kam ta tuščia baimė ir jaudulys? Elgiesi taip, lyg tavo kūdikiui, tam varganam padarėliui, būtų lemta užaugti vyru, lyg tau privalu rūpintis jo ateitimi. Elgiesi taip, lyg gyventum tvarkingoje visuomenėje, kurioje mergaitės garbė turi būti rūpestingai saugoma. Bet kas iš to? Dievas suteikė žmogui malonę tikėti viskuo, tik ne tuo, kad netrukus pražūsi, nors toji pražūtis visai čia pat.

Tovmasianų vaikelis gimė prieš šešiolika dienų. Jo akys buvo didelės, iš praeities paveldėtos armėniškos akys. Bet jų žvilgsnis už nieko neužkliūdavo. Jis vis dar tylėjo, neverkė. Vienintelis garsas būdavo negirdimas verkšlenimas. Viltis kasdien mažėjo, neliko tikėtis nieko gera. Gal jis iš prigimties aklas ir kurčias? O ugningas apgamas vis didėja – mįslingas ženklas, kurį savo pirmagimiui kaip antspaudą ant krūtinės uždėjo pats Musa Dagas. Su kuo tik Tovmasianai nesitarė dėl šios nelaimės, kieno patarimo neklausė! Ką jau kalbėti apie „oficialius“ gydytojus – hekimą Petrosą ir močiutę Antaram, tarėsi su visokiomis išmintingomis moterimis, žiniuonėmis ir burtininkėmis, kokias tik galėjo sutikti stovykloje. Ir kone visada sulaukdavo tokio pat atsakymo, jiems supratingai ir paprastai aiškindavo, esą nelaimės priežastys suprantamos, ir niekas čia nepadės. Sunkūs Hovsanos išgyvenimai Zeitune, tremtis, varginanti kelionė į Johunoluką, paskui vėl nerimas ir traukimasis į kalną – visos tos negandos pakenkė kūdikiui motinos įsčiose. Tačiau kokia nauda iš tokios paguodos? Kadangi jokios protu suvokiamos priemonės nepadeda, Hovsana su mielu noru būtų kreipusis pagalbos į Nunik. Bet nuo tada, kai turkai įsitvirtino slėnyje, pribuvėjos ir mirusiųjų mazgotojos ant Damladžko nesirodė.

Hovsana nenorėjo sutikti su pagrįstais ir protingais aiškinimais, kodėl jos kūdikį ištiko toks baisus likimas. Jai atrodė, kad ją baudžia Dievas. Juk ji buvo užaugusi pamaldžių tėvų namuose. Kūdikis visada Dievo dovana. Bet jos kūdikis buvo jai bausmė. O bausmę Dievas siunčia už nuodėmę. Ji nežinojo, kuo galėjo taip nusidėti. Net ir slapčiausiuose sąžinės užkampiuose nerasdavo sau ko prikišti, ypač dėl ištikimybės Aramui. Tačiau kaltė, be abejo, kažkur slypi, gal ne joje, o kituose, gal artimiausioje aplinkoje? Aramo, aišku, niekuo negalima įtarti. Hovsana buvo fanatiškai ištikima žmona, jų santuoka – be priekaištų. Bet kurgi tada nuodėmė, kurios šešėlis krinta ant jos nekalto kūdikio? Pirmoji prakeiksmo priežastis tikriausiai Žiuljetė Bagratian. Ji, neištikima žmona, puošeiva, bedievė, svetimšalė, Hovsanai atrodė tikras nuodėmės įsikūnijimas, o jos nuodėmė sklinda į visas puses kaip vėžio ataugos. Hovsana be sąžinės priekaištų gyvena jos palapinėje, miega jos lovoje, valgo iš jos indų, nes ji priklausoma nuo veidmainiško spindesio, nenori atsisakyti patogumų, ji per daug išpuikusi, kad galėtų dalytis Dievo siunčiamu neturtu, kaip tą daro visos kitos šeimos. Hovsanos mintys siekė dar toliau. Pamažu į jos širdį prasismelkė tiesa, ir ji godžiai jos įsitvėrė. Iskuhi! Viskas aišku! Hovsana pažinojo savo jaunąją brolienę. Juk ir ji laužo santuoką, neturi tvirtesnio pagrindo po kojomis, be tikėjimo, beatodairiškai puolanti į nuodėmę! Argi ji ne užsispyrėlė, savanaudė, trokštanti tik linksmintis? O Aramas Zeitune vertė savo žmoną kartu su ja šeimininkauti vienuose namuose. Bet juk Aramas niekada nenorėjo matyti tiesos, apie Iskuhi, jo mylimą sesutę, negali ištarti nė vieno griežtesnio žodžio. Kai Hovsana verkdama pabėgo iš vargšo vaikelio krikštynų, ji staiga neaiškiai įžvelgė visas sąsajas, nors nieko tikra nežinojo. Bet dabar ji žino viską, žino, kad jos kūdikį ištiko Dievo prakeiksmas. Ji nustojo verkti.