Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Laimė, senukas dažnai važinėdavo į savaitinius turgus ir gerai pažinojo šias vietoves. Jis atsiduso, pakraipė galvą.

– Važiuojame į Serisą, į Serisą, va ten, kalnų papėdėje…

Šiuos žodžius suokė tarytum nekaltą dainelę. Onbašis pašvietė Stefanui į veidą. Turkmėnas verksmingu balsu suokė toliau:

– Gerai pažiūrėk į vaiką! Turiu jį parvežti namiškiams, į Serisą…

Apie vežimą rinkosi vis daugiau puskarininkių ir kareivių. Bet senukas, regis, smarkiai sunerimo.

– Neikite arti prie jo, neikite arti! Saugokitės!

Onbašį jo žodžiai gerokai išgąsdino, jis nustebęs spoksojo į kaimietį, o tas pirštu rodė į Stefano veidą.

– Juk matai, kad vaikas karščiuoja, jis beveik be sąmonės. Pasitraukite toliau, kad liga nepereitų ir jums. Hekimas išsiuntė berniuką iš Antakijos.

Orusis turkmėnas ištarė baisųjį žodį, pataikiusį onbašiui tiesiai į širdį:

– Dėmėtoji šiltinė!

Netgi tokie žodžiai kaip „maras“ ar „cholera“ tais laikais Sirijoje nekeldavo tokio siaubo kaip „dėmėtoji šiltinė“. Kareiviai persigandę šoko atbuli, net piktasis onbašis pasitraukė tris žingsnius atgal. Tuo tarpu šaunusis Ain el Beda kaimietis išsitraukė iš kišenės dokumentus ir atkakliai kišo juos puskarininkiui po nosimi, kad patikrintų. Bet šis keikdamasis traukėsi tolyn. Po dešimties sekundžių plentas liko tuščias, ir vežimas pajudėjo. Turkmėnas, labai išdidus ir patenkintas, kad gudrybė pavyko, leido nuvarytam arkliukui eiti ramiai, o pats kikendamas žingsniavo šalia Stefano.

– Matai, vaike, koks maloningas Alachas, kad atsiuntė tave į mano rankas! Džiaukis, kad sutikai mane, džiaukis! O man teks važiuoti dar gerą pusvalandį ir nakvoti kitoje vietoje.

Bet išgąstis buvo taip sukaustęs Stefaną, kad jis beveik negirdėjo turkmėno žodžių. Po kiek laiko gelbėtojas jį pažadino, bet jis nepajėgė net atsikelti. Tada turkmėnas paėmė jį ant rankų lyg kūdikį ir pastatė ant kelio, einančio išilgai Oronto vagos į Svediją.

– Čia nematyti nė gyvos dvasios, vaike. Jei paskubėsi, iki aušros prieisi kalnus. Alachas myli tave labiau už kitus.

Kaimietis įdavė Stefanui gabalėlį sūrio, duonos paplotį ir vandens butelį, kurį buvo prisipildęs Antakijoje. Tada, regis, dar kartą jį padrąsino žodžiais apie Alachą ir baigė linkėdamas ramybės: „ Selam alek !“ Tačiau didelis ūžesys ausyse neleido Stefanui išgirsti šių žodžių. Jis tik matė, kaip šviesus turbanas ir balta barzda tolydžio tolsta skrosdami nakties tamsą ir tarytum vis labiau švytėdami. Kaip gaila buvo Bagratiano sūnui, kai šiedu šviesūs taškai ištirpo, o nelygus kanopų kaukšėjimas nutolo. Vežime nebuvo žibinto, o mėnuo dar neišniro iš Amano tarpeklių.

Ter Haikazunas turbūt pirmą kartą nuo tada, kai tapo kunigu, siuntė pasiuntinius pas kapinių valkatas. Jis pareikalavo iš Nunik ir jos bendrų ieškoti Musa Dago apylinkėse dingusio Bagratiano sūnaus pėdsakų. Pažadėtas gausus atlyginimas, jei pavyktų sužinoti ką nors svarbaus ar surasti bėglį. Šalia Miesto daubos valkatoms paskirtų plotą, kuriame galėtų gyventi. Ter Haikazunas elgėsi labai protingai siūlydamas tokią kainą už Stefano paieškas. Gabrielis Bagratianas buvo svarbiausias Damladžko žmogus. Visa ateitis priklausė nuo vyriausiojo gynybos vado savijautos, jo dvasinės būklės. Reikėjo daryti viską, kad Gabrielio dvasinės jėgos po sunkaus smūgio dėl Žiuljetės paklydimų galutinai nepalūžtų, jei likimas atimtų iš jo ir Stefaną. Bendruomenės padugnėms pasiūlė neregėtą atlyginimą. Bet Nunik turėjo labai nedaug vilčių jį kada nors laimėti. Po trečiosios šlovingos Armėnijos sūnų pergalės slėnyje likusių valkatų padėtis smarkiai pasikeitė į blogąją pusę. Į kaimus kone kasdien kėlėsi nauji daliniai, nauji zaptijai, nauji savanoriai. Damladžką stengtasi apsupti nepralaužiamu žiedu. Bagratianų vila dabar tapo strazdanotojo miudiro, kaimakamo pavaduotojo, vadaviete. Sužeistojo juzbašio sveikata pamažu taisėsi. Miudiras visuose apylinkių kaimuose priklijavo įsakymą, įpareigojantį kiekvieną musulmoną tučtuojau areštuoti kiekvieną akyse pasipainiojusį armėną, nesvarbu, ar tai elgeta, aklasis, ligonis, beprotis, invalidas, senis ar vaikas. Šio išmintingo įsakymo tikslas – slėnyje užkirsti kelią šnipų veiklai kalno stovyklos naudai. Nepraėjo nė dviejų dienų nuo tada, kai įsakymas buvo pakabintas ant bažnyčios sienos, ir iš maždaug septyniasdešimties kapinių gyventojų, susibūrusių čia iš visų septynių kaimų, liko mažiau kaip keturiasdešimt. Išlikusieji, norėdami dar bent šiek tiek pagyventi, norom nenorom turėjo ieškoti visiškai neprieinamos slėptuvės. Dėkui Aukščiausiajam, tokią slėptuvę jie žinojo. Tik narsiausi ir stipriausi, tokie kaip Nunik, moteriškos giminės Ahasferas, nuo vidurnakčio iki aušros išeidavo iš slėptuvės apžiūrėti jų senąją buveinę ir pasirūpinti maisto – labai rizikuodama gyvybe pavogti porą ėriukų, ožkelę ar vieną kitą vištą.

Stefano kelias namo kaip tik ėjo pro šią slėptuvę.

Už mylios prieš Ain Džerabo kaimą senosios Antiochijos griuvėsiai susiglaudžia ir tampa vientisu miestu. Iš griuvėsių kyšo aukštos kolonos, laikančios senosios Romos akveduko nuolaužas. Iki tol patogus kelias siaurėja tapdamas kalnų takeliu, einančiu per kadaise žmogaus sukurtą akmens dykynę išilgai upės, giliai įsirėžusios į uolų plyšius. Vietomis kelią pastoja akmens plokštės, kolonų nuolaužos, atskilę kapiteliai ir eiti darosi beveik neįmanoma. Stefanas, svaigdamas nuo aukštos temperatūros, kas sekundę klūpčiojo ant aštrių nuolaužų, kojos painiojosi tarp vijoklių, jis griuvinėjo, nusidaužė kelius, kėlėsi ir svirduliavo toliau. Dešinėje, toli tarp griuvėsių, kartais švystelėdavo menka laužo liepsnelė. Jei su juo būtų buvęs Haikas, jis ir be laužo šviesos už kelių mylių būtų pajutęs, kad čia gyvena varganos, tačiau jam giminingos būtybės. Jo kojos, be abejo, būtų pasirinkusios teisingą kelią. Bet Haikas šią valandą buvo toli. Trisdešimt žingsnių nuo tako Stefano laukė išsigelbėjimas, netgi kvietė jį skaisčia ugnele. Nunik, Vartuk, Manušak būtų gerai paslėpusios Stefaną, slaugiusios jį visą parą, o paskui joms gerai žinomais takais nuvedusios į Damladžką ir gavusios gausų atlygį.

Bet miesto vaikas išsigando laužo liepsnos. Lyg medžiojamas žvėris jis ėmė kopti aukštyn į kalną. Viršuje sustojo, neatsikvėpdamas išgėrė butelį drungno, prėsko vandens. Priešais plytėjo Musa Dagas. Mėnulio šviesoje plaukiojo didžiulis juodas dūmų debesis, kalno krūtinė vis dar alsavo gaisro karščiu. Tačiau ugnies plotas, regis, sumažėjo, nurimo vėjas, įpūsdavęs vis naujas liepsnas. Tik retkarčiais nežinia kodėl sužioruodavo čia vienas, čia kitas šlaito plotas.

Tada Bagratiano sūnui buvo duota dar viena galimybė. Kažką suuodė Nunik. Paėjėjusi į šalį nuo laužo ji pastebėjo šešėlį, kuris negalėjo būti vyro šešėlis. Tarp atstumtųjų buvo keletas benamių vaikų. Vieną iš tų vaikų, aštuonerių metų berniuką, išsiuntė pažiūrėti, kas ten per šešėlis. Bet kai Stefanas išgirdo, kad už jo nugaros kažkas šnara, kad kažkam iš po kojų byra akmenys, jis neatsigręždamas pasileido bėgti kaip be galvos. Tas bėgimas buvo nevilties protrūkis, jame tilpo visa jo esybė. Ausyse kažkas suūžė. Gal tai tėtės šauksmas? Gal Haikas piktai sušnypštė jam: „Bėk!“? Ir jis bėgo, tarytum jį persekiotų ne vaikas, o visas būrys zaptijų, kuriuos vakar pavyko apgauti. Akveduko griuvėsiai baigėsi, išplatėjęs kelias ėjo į juodas prieškalnes. Stefanas bėgo norėdamas išgelbėti gyvybę. Baisi klaida sugundė jį pasukti į pirmąjį slėnį, kurį palaikė gimtuoju septynių kaimų slėniu. Bėgdamas tarytum prarado svorį, pakilo aukštyn, atrodė, kad tapo sparnuota būtybe, sklendžiančia virš akmenuoto šlaito. Stefanas pasuko į slėnį nesuvokdamas, kad rėkia iš visų jėgų. Bet nubėgo jis netoli. Griuvo pasipainiojus po kojų pirmai kliūčiai – nuvirtusio medžio kamienui.