Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Kai šiaip taip atsipeikėjo, jau aušo diena, ankstyvas padūmavęs rytas. Bet Stefanui atrodė, kad tai užvakarykštė diena, toji valanda, kai juodu su Haiku išėjo iš El Amko pelkių ir priėjo gražią kalvotą vietovę, turkmėno sodybą. Kas įvyko vėliau, visiškai dingo iš atminties lyg neryškios sapnų nuotrupos. Tą liguistą laiko painiavą, mintį, kad dabar yra užvakar, stiprino ir šalia kelio stovintis namas, žinoma, ne balto kalkakmenio, o bjauri, belangė suskeldėjusio molio lūšna. Iš lūšnos taip pat išėjo žmogus su turbanu, su žila barzda, ne angeliško gerumo valstietis turkmėnas, bet, šiaip ar taip, senas vyras. Ir ką tu manai! Vyras irgi pasižvalgė į orą, patikrino, iš kur pučia vėjas, pasitiesė ant žemės mažą kilimėlį, atsiklaupė ir lankstydamasis ėmė kalbėti rytines maldas.

Kaip žaibas Stefano mintis perskrodė Haiko pamokymas: daryk viską, ką jis daro! Nesitraukdamas iš vietos, kurioje naktį nugriuvo, jis ėmė viską mėgdžioti. Bet jam nieko neišėjo, jis tik linkčiojo ir dejavo. Vyras, kaip ir anas, tuoj jį pastebėjo. Bet šis žmogus, matyt, nebuvo toks pamaldus kaip turkmėnas. Jis nutraukė maldas, atsistojo ir priėjo prie Stefano.

– Kas tu per vienas? Iš kur čia atsiradai? Ko tau reikia?

Stefanas pabandė atsitiesti, nusilenkė ir uždėjo ranką ant krūtinės.

– Ben bir az hasta im, efendi .

Ištaręs šiuos išmoktus žodžius jis ženklais parodė, kad nori gerti. Žilabarzdis iš pradžių dvejojo, paskui nuėjo prie šulinio, pasėmė pilną ąsotį ir padavė berniukui. Stefanas godžiai gėrė, nors nuo šalto vandens tuoj prasidėjo skausmai. Tuomet iš namo išėjo kitas žmogus, ne svetingos moterys, kaip Stefanas laukė, o vyras juoda barzda, piktas. Jis pakartojo žilabarzdžio klausimus:

– Kas tu per vienas? Iš kur atsiradai? Ko tau reikia?

Bėdon pakliuvęs vaikas ranka mostelėjo kažkur į tolumą, lyg į Antakiją, lyg į Svediją.

– Ar moki kalbėti? Gal nebylys?

Stefanas nusišypsojo jam didžiulėmis akimis, bejėgis lyg trejų metų vaikas. Jis vis dar klūpojo. Žilabarzdis dukart apėjo jį ratu, nužvelgė žinovo žvilgsniu, lyg tikrinančiu atliktą darbą. Po to pakėlė berniukui smakrą, pasuko veidą į šviesą. Juodabarzdis tyrinėjo jį ne mažiau kruopščiai. Paskui paėjėjo kelis žingsnius į šalį ir ėmė ginčytis neišleisdami Stefano iš akių. Baigę ginčą juodu atrodė kaip žmonės, prisiėmę svarbią valstybinę užduotį. Tardyti pradėjo juodabarzdis:

– Sakyk, tu apipjaustytas ar ne?

Stefanas klausimo nesuprato. Atvira šypsena virto baimingu klausiančiu žvilgsniu. Jo tylėjimas suerzino musulmonus. Pasipylė pikti, grėsmingi žodžiai. Nors du vyrai rėkavo ir mosikavo rankomis, jis niekaip negalėjo suprasti, ko iš jo nori. Tada juodabarzdžiui trūko kantrybė. Jis stvėrė klūpantį berniuką už pažastų ir pakėlė. Žilabarzdis jį nurengė ir atidžiai patikrino, ką reikėjo patikrinti.

Viskas aišku. Gudruolis armėnų berniukas, apsimetęs kurčnebyliu, yra įžūlus šnipas, pasiųstas kalno gynėjų. Reikia kuo greičiau veikti! Juodu stūmė svirduliuojantį Stefaną siauru keliu Ain Džerabo slėnio link iki vieškelio. Tvirtai jį laikė, kol iš Antakijos pusės pasirodė jaučių traukiamas vežimas. Vežikui liepė įstatymo vardu sukti atgal. Budeliai įkėlė belaisvį į vežimą. Juodabarzdis atsisėdo greta, o žilasis žingsniavo šalia vežimo ir įsikarščiavęs aiškino vežimo savininkui, kokiam dideliam pavojui jis ką tik užkirto kelią.

Dabar, kai Stefano likimas buvo nulemtas, gailestinga dangaus galia atskyrė jį nuo tikrovės. Galva nusviro ant kelių juodabarzdžiui, jo mirtinam priešui. Keista! Rūstusis vyras neatstūmė savo aukos. Sėdėjo ramiai, nejudėdamas, lyg nenorėdamas įskaudinti berniuko. Bet įkaitęs veidas, ant kelių nusvirusi galva, atviros akys, žvelgiančios į jį, nors nieko nematančios, karštligiškas kvėpavimas, vaikiškas patiklus artumas pažadino naivioje juodabarzdžio sieloje jausmų sąmyšį ir didžiulį kartėlį. Ką gi, pasaulis toks ir kitoks negali būti. Jei nori išgyventi, turi būti žiaurus!

Stefanas jau nebeprisiminė Musa Dago. Pamiršo pagrobtas haubicas ir penkis mieguistus vyrus, kuriuos nukovė penkiais meistriškais šūviais. Nebeprisiminė Haiko vardo, o Iskuhi tapo tik vėjelio dvelksmu. Jis vėl vilkėjo įprasta koledžo uniforma, avėjo suvarstomais batais, kurie puikiai tiko nesužeistoms, gerai nuplautoms kojoms. Vaikštinėjo puikiomis didmiesčio gatvėmis, puošniomis pajūrio krantinėmis. Juodu su mama gyveno „Palace“ viešbutyje. Sėdėjo prie šventiškai baltai užtiestų stalų, žaidė ant žvyruotų takelių, sėdėjo baltai išdažytose mokyklos klasėse kartu su kitais berniukais, tokiais pat iščiustytais kaip ir jis. Kartais jis buvo mažas, kartais didesnis, bet visada saugus, ramybės supamas. Mama išskleidė raudoną skėtį nuo saulės, jos veidas taip parausdavo, kad kartais sunku buvo ją pažinti.

Jo vizijose įvykių buvo nedaug, bet viskas taip ramu ir gražu, kad jis nė nepajuto, kai prie Vakifo privažiavo zaptijų sargybą. Vienas žandaras įsėdo į vežimą šalia juodabarzdžio ir suėmė belaisvio kojas. Vakife prisijungė didesnis zaptijų būrys. Juo labiau leidosi į septynių kaimų slėnį, juo didesne sensacija darėsi suimtas vaikas. Paskui vežimą sekė didelis naujųjų namų ir žemių savininkų būrys, vyrai, moterys, vaikai.

Gerokai prieš pietus privažiavo Johunoluko bažnyčios aikštę. Susirinko tūkstantinė minia, daugybė senų ir naujų kariškių, juk dabar visuose kaimuose stovėjo sustiprintos įgulos. Iš Bagratianų vilos netrukus pašaukė raudonplaukį miudirą. Zaptijai išstūmė Stefaną iš vežimo. Valdininkas įsakė jam nusirengti. Gal ant nuogo kūno paslėptas koks nors raštas. Bagratiano sūnus pakluso nieko nesakydamas, laikėsi visiškai ramiai, bet tas labai supykdė minią, įžvelgusią čia begalinio užsispyrimo ženklą. Jis dar nespėjo visiškai apsinuoginti, kai kažkas smogė jam į pakaušį. Tačiau ir šis smūgis buvo malonė. Jis pastūmėjo Stefaną dar giliau į tą gražųjį pasaulį, tokį malonų ir civilizuotą.

Tuo metu zaptijai iš kuprinės traukė „Kodako“ fotoaparatą ir laišką Džeksonui. Miudiras iškėlė fotoaparatą, kratė rodydamas šią nekaltą Kalėdų dovanėlę, kuri daugeliui pasirodė neregėtas ir pavojingas įrankis.

– Štai įrodymas, kad jis tikras šnipas!

Paskui miudiras skardžiu, triumfuojančiu balsu visiems girdint perskaitė ir išvertė išdavikišką laišką Amerikos konsului. Iš minios išsiveržė neapykantos riksmas. Miudiras priėjo prie Stefano ir dešine ranka su išpuoselėtais nagais čiupo jį už smakro lyg norėdamas padrąsinti.

– Dabar pasakyk mums savo vardą, vaikigali!

Stefanas šypsojo, bet tylėjo. Tikrovės jūra teliuškavo kažkur be galo toli. Bet rudaplaukio atmintyje išplaukė fotografija, stovėjusi Bagratianų vilos selamlike. Jis iškilmingai kreipėsi į minią:

– Jei jis nenori kalbėti, pasakysiu aš. Tai – Bagratiano sūnus…

Tada vienas iš aplinkinių smogė jam pirmąjį smūgį peiliu į nugarą. Stefanas nieko nejautė. Juk juodu su mama ėjo į stotį pasitikti tėtės, atvažiavusio iš Paryžiaus į Šveicariją. Mama buvo išskleidusi raudonąjį skėtį. Tėvas išėjo pro aukštus vartus, visai vienas, vilkėjo sniego baltumo eilutę, buvo be skrybėlės. Mama mojo jam ranka. Kai Gabrielis Bagratianas pamatė mažąjį sūnelį, su begaline meile ištiesė rankas. Kadangi Stefanas buvo dar toks mažas, tėvas pakėlė ir priglaudė jį prie širdies, pakėlė prie džiaugsmu švytinčio veido, pakėlė virš galvos ir dar aukščiau, dar aukščiau…

Pirmoji išniekintą kūną naktį pastebėjo Nunik. Zaptijai po egzekucijos nuogą berniuko lavoną išmetė Johunoluko kapinėse. Nunik atėjo pačiu laiku, nes aplinkui jau slankiojo sulaukėję šunys. Ji nieko nelaukdama pasiuntė vieną benamį vaiką į valkatų stovyklą griuvėsiuose, kad sukeltų ant kojų visus. Įvykis buvo toks didelis, kad baimę teko pamiršti. Žuvo paskutinioji senojo Avetiso Bagratiano, Johunoluko fundatoriaus, giminės atžala. Atėjo valanda įvykdyti Ter Haikazuno valią, nugabenti Bagratiano sūnų ant kalno. Atlyginimą jie, žinoma, gaus, nuo dabar jų laukia aprūpinta senatvė.