Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Mudu abu sukaustyti, Sarkisai Kilianai. Bet man grandinės kelia didesnį skausmą nei tau, aš turėsiu nešioti jas ir rytoj. Taigi nesiskųsk.

Kilikianas atvirai pažvelgė į jį apatišku žvilgsniu.

– Aš nesiskundžiu.

– Bet gal būtų geriau, jei skųstumeis…

Vaistininkas ištiesė jam butelį vynuogių degtinės. Kilikianas susimąstęs nugėrė gurkšnį. Senukas irgi atsargiai gurkštelėjo. Tada ėmė stebėti „rusą“.

– Žinau, kad buvai studentas. Gal ir dabar norėtum ką paskaityti?

– Tavo pasiūlymas pavėluotas, vaistininke.

– Kokiomis kalbomis gali skaityti, Kilikianai?

„Rusas“ sumurmėjo lyg nenoromis:

– Na, jei reikia, galiu prancūziškai ir rusiškai.

Lygus mandarino veidas su kretančia ožio barzdele linktelėjo.

– Tai štai koks tu žmogus, Kilikianai…

Dezertyras be regimos priežasties nusijuokė vangiu, gergždžiančiu juoku, išgąsdinusiu Gabrielį Bagratianą aną naktį, kai jie su palapinėmis iškylavo ant kalno. Bet Grikoras nesutriko.

– Žinau, tavo gyvenimas buvo nelaimingas… Bet kodėl? Argi tavęs nebuvo išsiuntę į Ečmiadziną? Argi negyvenai seminarijoje, šalia puikiausios pasaulio bibliotekos? Buvau ten tik vieną dieną, bet mielai būčiau likęs tarp knygų iki gyvenimo pabaigos… O tu pabėgai.

Sarkisas Kilikianas pasikėlė ant alkūnių.

– Sakyk, vaistininke Grikorai, juk anksčiau tu rūkei… Aš jau penkias dienas nė nepauosčiau tabako.

Grikoras dejuodamas atsistojo ant ligotų kojų, atnešė kaliniui kandiklį ir paskutinę dėžutę tabako.

– Imk, Kilikianai! Turėjau atsisakyti ir šio malonumo, nes pypkė krinta man iš rankų.

Kilikianas nieko nelaukdamas godžiai užsirūkė apsisupdamas dūmų debesiu. Vaistininkas pakėlęs lempą pašvietė jam į veidą.

– Vis dėlto tu pats kaltas dėl savo nelaimių, Kilikianai… Matau iš akių, kad tu vienuolis. Ne koks pamaldus kunigėlis, o toks, kurio celėje telpa visas pasaulis… Todėl viskas tau taip blogai susiklostė. Kodėl pabėgai? Ką norėjai rasti pasaulyje?

Kilikianas rūkė užsimiršęs, buvo neaišku, ar girdėjo ir suprato Grikoro žodžius.

– Noriu tau kai ką pasakyti, mano drauge Sarkisai… Yra dvi žmonių rūšys. Vieni – tai žmonės-žvėrys, jų milijardai! O kiti – žmonės-angelai, jų koks tūkstantis, na, daugiausia dešimt tūkstančių. Žmonės-žvėrys – tai šio pasaulio didžiūnai, karaliai, politikai, ministrai, generolai, pašos, bet ir valstiečiai, amatininkai, darbininkai. Pažvelk į muchtarą Kebusianą! Visi jie tokie kaip jis. Juk politika, pramonė, žemės ūkis, karo pramonė – argi visa tai nėra purvo, tegu kartais ir reikalingo, gaminimas? Jei iš žmogaus-žvėries atimsi purvą, jo sieloje liks baisiausias dalykas – nuobodulys. Tada žmogus negali pakęsti savęs. Iš nuobodulio kyla visas blogis, politinė neapykanta, masinės žudynės.

O žmogus-angelas gyvena nuostaba ! Ar tavęs neapima nuostaba, Kilikianai, kai žiūri į žvaigždes? Žmonių-angelų nuostaba yra tas pat kaip ir tikrųjų angelų giedami garbės himnai, kuriuos didysis Agatangehosas 53laiko aukščiausia ir vaisingiausia veikla visoje visatoje… Ką noriu pasakyti? Noriu pasakyti, kad yra žmonių-angelų, kurie išduoda save, atsisako savojo pašaukimo. Tokiems nėra gailesčio ir malonės. Kiekviena valanda jiems keršija.

Čia iškalbingojo Johunoluko filosofo Grikoro minčių siūlas nutrūko, senukas nutilo. Sarkisas Kilikianas, regis, iš jo kalbų nieko nesuprato. Staiga jis padėjo kandiklį į šalį.

– Yra visokių sielų, – pasakė jis. – Kai kurias sunaikina dar vaikystėje ir niekas neklausia, kas tai per sielos.

Surištomis rankomis jis išsitraukė iš kišenės skustuvą ir jį atlenkė.

– Žiūrėk, vaistininke! Manai, negalėčiau nupjauti tų virvių? Manai, kad pora kojos spyrių nesugriaučiau šios lūšnos? Bet aš to nedarau.

Grikoro balsas aidėjo dusliai ir abejingai kaip praeities laikais:

– Tokį skustuvą turime kiekvienas iš mūsų, Kilikianai. Bet ką jis tau padės? Jei ir išsivaduosi iš pančių, vis tiek negalėsi išeiti iš stovyklos. Todėl galime sutraukyti tik savo vidinės vergystės grandines.

Dezertyras nieko neatsakė, ramiai gulėjo ant savojo čiužinio. O Grikoras iš savo knygų sienos atsinešė knygą, užsidėjo ant nosies akinius nikelio rėmeliais ir migdančiu balsu pradėjo skaityti. Kilikianas, neatitraukdamas nuo jo ramaus agato spalvos akių žvilgsnio, klausėsi ilgų, sudėtingų sakinių, kuriuose buvo neaiškiai kalbama apie žvaigždynų esmę ir jų įtaką. Taip Johunoluko vaistininkas paskutinį kartą galėjo pasidalyti su jaunu žmogumi savo išminties lobiais. Nežinia kodėl jam pasirodė, jog verta šį pabėgėlį dvasininkų auklėtinį padaryti savo pasekėju. Bergždžios pastangos! Kitą naktį žmonių žvejys pasijuto dar labiau vienišas.

Remdamasis dviem lazdomis Grikoras iš lėto prisiartino prie neštuvų. Palenkė geltoną veidą virš Bagratiano sūnaus kūno, ilgai rymojo tylėdamas. Palingavo plika ovaline galva. Tai nebuvo įprastas galvos kretėjimas nuo ligos. Tai buvo begalinės nuostabos ženklas, kad pasaulyje gyvenančios dvasingos būtybės nesidžiaugia galimybe gilintis į apibrėžimus, formules ir poeziją, o pasiduoda fanatizmui ir gali barbariškai perpjauti kitam gerklę. Kiek nedaug pasaulyje žmonių-angelų, o ir tas nedaugelis dažnai išsižada angeliškos prigimties. Savo nelabai patikimų citatų lobyne jis ieškojo tinkamų žodžių, į kuriuos galėtų atsiremti. Bet širdį per daug spaudė skausmas, nesugebėjo rasti reikiamo žodžio. Susikūprinęs, persikreipęs nuklibikščiavo atgal į baraką. Tarp visų savo tinktūrų Grikoras saugojo mažą plono stiklo flakonėlį, užantspauduotą laku. Prieš kelis dešimtmečius jis bandė pagal Persijos viduramžių mistiko receptą pagaminti karališko rožių aliejaus, kurio gamybą pasaulis jau pamiršo. Flakonėlyje buvo vienintelis lašas esencijos, išgautos po ilgų pastangų. Grikoras dar kartą nuklibikščiavo prie neštuvų ir perlaužė trapų flakonėlį virš mirusiojo kaktos. Tučtuojau pasklido stiprus kvapas, išskleidė sparnus virš nužudytojo galvos ir liko kaboti ore. Aromatas iš tikrųjų buvo kaip toji dvasia, kurios nematomas kūnas, kaip aiškino persų mokslininkas, gimsta iš trisdešimt trijų tūkstančių rožių žiedų esybės.

Tuo metu pasirodė Ter Haikazunas ir hekimas Petrosas. Kunigas sustojo neštuvų galvūgalyje pusiau primerkęs akis, slėpdamas sužvarbusias rankas abito rankovėse. Lėtos, kaulėtos gydytojo rankos valandėlę apnuogino sustingusio berniuko kūno žaizdas. Paskui vėl užklojo ir švelniai išlygino drobulę. Švito vis labiau. Iš Miesto daubos palapinių ir artimiausių gynybos pozicijų greitai ėmė plūsti žmonės ir apsupo altorių. Po trijų mūšio dienų jie matė daug žuvusiųjų, garsiai juos apraudojo. Bet šio žuvusiojo negalima lyginti su anais. Daugelis suprato, kad čia paaukota auka reiškia dar daugiau. Nedrumsčiama tyla. Net paaugliai, kurių palankumo taip kvailai siekė Stefanas, iš tikrųjų ieškodamas savo tapatybės, net ir tie nenuoramos nedrąsiai ir pagarbiai žvelgė į švelnų dramblio kaulo spalvos veidą. Štai dabar jis juos nugalėjo. Tik vienakojis Hakopas liko namie ir pasislėpė po antklodėmis. Tylą perskrodė pratisas, bjaurus našlės Šušik riksmas. Haiko motina riaumojo kaip laukinis žvėris dar net nematydama Bagratiano sūnaus lavono. Jos širdyje Stefano ir Haiko likimas buvo vienas, net ir tada, kai savo akimis pamatė, kad ant neštuvų guli ne jos sūnus. Jei vienas pagautas ir nužudytas, tai tikriausiai skerdynių neišvengė ir kitas. Nunik, Vartuk, Manušak išmetė jo lavoną šunims, juk jis tik paprastas valstiečių vaikas, jis niekam nerūpi. Šušik riksmas buvo ne raudančios motinos riksmas, o sužeisto žvėries riaumojimas; tokiu riaumojimu žvėris išsiskiria su gyvybe. Kelios moterys patraukė ją į savo būrelį, nors ji ir čia, ant Damladžko, gyveno nuo visų atsiskyrusi, nebendraudama su kaimynais. Dabar visi aplinkui kuždėjo jai paguodos žodžius. Ji neturinti prarasti vilties. Juk visi įvykiai aiškiai rodo, kad Haikas išsigelbėjo ir šiandien ar rytoj atsidurs Džeksono pasiuntinybėje. Jei jį būtų nužudę, jis tikrai gulėtų čia. Jaunasis Bagratianas nebuvo toks stiprus ir vikrus kaip jos sūnus. Dievas padės jam laimingai pasiekti tikslą. Šušik tokių kalbų nesiklausė. Ji stovėjo palinkusi į priekį, prispaudusi rankas prie krūtinės, ir dusliomis aimanomis tarytum skundėsi žemei.