Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

„Aš guliu minkštai.“ Daugiau Gabrielis nieko nesuvokė. Jau kelias savaites jis nakvodavo ant nuogos žemės šiaurinėse pozicijose. Jo dantys pradėjo barškėti. Drebulys kankino ir kartu buvo malonus. Iskuhi susigūžė kamputyje, kad jis jos nematytų, kol neprireiks. Ji karštai meldėsi, kad sunkus miegas pagaliau nutrauktų jo kančias. Tačiau iš krūtinės veržėsi ne miegančiojo alsavimas, o tylus gaudesys, dejonės, primenančios raudotojų giesmes. Didžiulėje savo skausmo tuštumoje Gabrielis vis dar ieškojo Stefano ir negalėjo rasti. Bet nuo niūniavimo jam, regis, darėsi lengviau, nes su nedidelėmis pertraukomis tai užtruko iki tos valandos, kai pro palapinės uždangą prasiskverbia ilgas rugpjūčio saulės spindulys. Pamažu slinkdamas spindulys ryškiai nušvietė Žiuljetės veidą. Iskuhi pamatė, kad ligonės būklė staiga pasikeitė. Ant kaktos spindėjo prakaito lašai, akys plačiai išplėstos, pakėlusi galvą ji atidžiai klausėsi. Žiuljetė jautė kažkokį keistą įkvėpimą. Bet apsunkusiu, skaudamu liežuviu jai buvo sunku aiškiai ištarti žodžius:

– Varpai… Gabrieli… Ar girdi? Šimtai varpų… Ar tai tiesa?

Dejonė gretimoje lovoje staiga nutilo. O Žiuljetė susijaudinusi bandė atsikelti. Įtempusi silpną balsą ji džiaugsmingai suriko:

– Dabar visas pasaulis tapo prancūziškas!

Šiuose žodžiuose slypėjo tiesa, kurios Žiuljetė, pabudusi pergalingo varpų skambesio jūroje, nesuprato. Kai buvo pralietas Stefano kraujas, kai žuvo vienintelis sūnus, kurį ji padovanojo armėnų tautai, jai visas pasaulis iš tiesų vėl tapo prancūziškas.

Trisdešimt pirmąją gyvenimo ant Musa Dago dieną laidojo Stefaną. O trisdešimt antrąją prasidėjo didžioji katastrofa.

Iki šios dienos septynių kaimų bendruomenių žmonės negalėjo labai skųstis gyvenimu. Tuo metu, kai tarp Alepo ir Deir es Zoro, tarpekliuose ir Eufrato slėniuose, Mesopotamijos stepėse ir dykumose trūnijo šimtų tūkstančių armėnų – beveik pusės visų tremtinių – lavonai, Miesto dauboje, kovos linijose, lauko ligoninėje ir nuo epidemijos mirė ar žuvo ne daugiau kaip šimtas aštuoniasdešimt žmonių. Turint galvoje kruvinus mūšius, blogą maistą, epidemiją, kasdienius vargus, nemigo naktis ir tai, kad visur tykojo nepritekliai, toks palyginti nedidelis mirčių skaičius liudijo ne tik apie begalinę kalnų gyventojų ištvermę, bet ir apie Dievo pagalbą. Keistas dalykas, tačiau visur, kur armėnai sukildavo prieš Enverą ir Talaatą, su nepaprastu tikslumu įsikišdavo gelbstinčios jėgos ir pasukdavo įvykius drąsuolių naudai. Žinoma, Musa Dago žmonės negalėjo kaip Rytų Anatolijos Vano ir Bitliso sukilėliai tikėtis, kad čionai atžygiuos rusai, persekiojantys mirtiną armėnų priešą Dževjedą Pašą. Damladžko gynėjus negailestingai supo begaliniai musulmonų gyvenami kraštai, jų kalnai ir stepės, supo labiau nei banguojanti jūra. O ir toji jūra jiems už nugarų? Nesuprantama, bet jūra buvo tarsi negyva. Niekas, net maži vaikai nebeturėjo vilties, kad nors vienas karo laivas galėtų praplaukti Sirijos pakrantėmis. O jei ir atsitiktų toks stebuklų stebuklas, jei horizonte pasirodytų karo laivas, kas bus toks kvailas ir patikės, jog kas nors iš laivo komandos pamatys juokingą nosinaitę, kabančią nuo uolų terasos? Prabėgo jau daugiau kaip savaitė, o Aleksandretės plaukikai negrįžta. Visi manė, kad jie jau žuvę. Tik keli nepataisomi svajotojai laikė geru ženklu, kad jie taip ilgai užtruko.

Bet kad ir kas jų laukė, žmonės gyveno. Septynios ar aštuonios gynybos užkardos nuo visa naikinančio gaisro tapo neįveikiamos, o kitas Gabrielis Bagratianas sustiprino ir pertvarkė. Turkai irgi, regis, neturėjo nė menkiausio noro leistis į dar vieną avantiūrą. Oronto lygumoje ir kaimų slėnyje knibždėte knibždėjo vis nauji daliniai, slankiojo nauji zaptijai, veltui leisdami laiką. Priešų vadovybė iki šiol net nebandė bent iš dalies apsupti kalną. Gal ji nedrįso organizuoti apgulties prisimindama laisvuosius šaulius, o gal tiesiog laukė daugiau artilerijos pajėgų.

Stovyklos gyventojai kažkaip išmoko verstis gaudami labai nedaug maisto. Sunkiausia buvo pakelti duonos stygių. Tačiau moterys ir čia išrasdavo pakaitalų ir priedų. Dabar niekas nevalgė vien mėsos kaip iš pradžių. Liesas, gyslotas jos bryzelis nepripildydavo skrandžio. Todėl mėsą pjaustydavo mažais gabalėliais ir su svogūnais bei kitomis į daržoves panašiomis šaknelėmis virdavo sriubą, taigi porcijos išeidavo didesnės. Toks išradingumas būtų leidęs jiems kiek laiko prasimaitinti, jei ne didžioji nelaimė, padariusi viskam galą.

Kas buvo kaltas? Šito jiems nepavyko iki galo išsiaiškinti. Atsakingi muchtarai vertė kaltę vienas kitam. Aišku buvo tik viena – nusižengta vienam iš pirmųjų ir svarbiausių Vadovų tarybos nutarimų, nusižengta nusikalstamai, lengvabūdiškai, sukeliant didžiulį pavojų visiems kalno gyventojams. O muchtarai ne tik nesipriešino „naujajai tvarkai“, jie netgi pritarė jai, kad ir kaip dabar teisintųsi. Nuolat skundėsi, jog pievos gynybos teritorijoje nuganytos, jog būtina rasti bandoms šviežių ganyklų. Žinoma, naujosios ganyklos buvo netoli Šiaurinės perėjos, saugiai apsuptos uolų, svetimai akiai nematomos ir beveik neprieinamos. Bet ar galima pasitikėti piemenimis, kurie kaip ir visur pasaulyje buvo apsnūdę seniai ir maži berniukai. Mieguisti piemenys pamažu tapo panašūs į jų bandų avis ir tikėjo, kad visame pasaulyje viešpatauja palaiminga taika. Vienu žodžiu, muchtarai labai neatsakingai atlikdavo savo pareigą ir būdavo visiškai patenkinti, kai piemenys kiekvieną rytą atvarydavo skerdikams reikalingą gyvulių skaičių. Beje, gyvulių svoris naujose ganyklose sparčiai didėjo. Bet muchtarai, matyt, pamiršo, kad jie irgi tarybos nariai. Todėl juo labiau neatleistina buvo kita klaida, į kurią jie neatkreipė dėmesio. Tarybos sprendimas buvo netgi surašytas raštu ir pasirašytas Ter Haikazuno, nes tarybai jis atrodė be galo svarbus. Bañdos, šis neįkainojamas bendruomenės turtas, turėjo nuolat būti saugomos ginkluotų žmonių net ir gynybos teritorijoje – ant dviejų keterų ir pajūrio šlaituose. Bet norint įvykdyti šį nutarimą būtų reikėję pripažinti esamą padėtį, o tai reikštų, kad dabartinę tvarką reikia keisti. Taigi jokios apsaugos ir toliau nebuvo. Muchtarai pasitikėjo Dievo pagalba, manė, kad naujosios ganyklos pridengtos nuo priešo akių, kad turkai yra tingūs ir negudrūs. Muchtarai nekalbėdavo apie tai nei vienas su kitu, nei su tarybos vadais, slėpė nusikalstamą netvarką. Tai leido turkams, kurių žvalgyba buvo gana gera, gauti lengvą ir pelningą laimikį.

Dviem pėstininkų kuopoms ir vienam zaptijų daliniui buvo įsakyta naktį tylomis kopti į Musa Dagą už Bitiaso perėjos. Raginti karininkus ir eilinius elgtis tyliai ir atsargiai tikrai nereikėjo. Nors naktis buvo tamsi, mėnuo dar nepatekėjęs, dalinys slinko pirmyn laikydamasis visų taktikos taisyklių. Pirmiausia – žvalgybos patrulis, paskui pirmoji greta, apsauga iš šonų ir užnugario. Žengė atsargiai, žingsnis po žingsnio. Toks baimingas atsargumas buvo neįkainojamas kapitalas, kurį Gabrielis Bagratianas ir jo būriai paliko turkų širdyse.

Kuopa su pritemdytais žibintais prisėlino prie miegančių piemenų ir gyvulių. Miulazimas iki paskutinės akimirkos negalėjo patikėti, kad pasipriešinimo nebus. Dar labiau nustebo kareiviai, radę tik porą senukų su baltais kailiniais, ir ramiai, be triukšmo juos nugalabijo. Bandos dar iki saulėtekio buvo skubiai nuvarytos į slėnį, tarsi tam grobiui grėstų koks pavojus. Taip Musa Dago žmonėms nutrūko gyvybės siūlas. Buvo pagrobtos visos avys, ėriukai, veisliniai avinai, didžioji dalis ožkų ir visi asilai, išskyrus tuos, kuriuos kalno gynėjai laikė stovykloje kroviniams nešioti ir jodinėti. Suskaičiavus visus stovyklai likusius gyvulius iki paskutinio svaro mėsos paaiškėjo, jog be galo taupydami žmonės galėjo prasimaitinti tris ar keturias dienas, o tada jų laukė bado mirtis.