Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Manau, neverta kalbėti, kieno tai kaltė. Ką tai padės? Kas įvyko, tas įvyko! Ter Haikazunas sako, kad turime eiti išvien. Žiūrėkime ne atgal, o į priekį ir pasukime galvas, kuo galėtume pakeisti…

Žodžiai suprantami, tačiau juose jokio tikrumo. Ter Haikazunas pertraukė jį trenkdamas kumščiu į stalą:

– Kas pražuvo, to niekuo nepakeisi!

Muchtarai netikėtai sulaukė dar vieno šalininko. Hrantas Voskanianas anksčiau, norėdamas įtikti Žiuljetei, kasdien skusdavosi; kadangi trūko muilo, tai buvo tylus, bet nuoširdus heroizmas. Bet dabar, regis, visiškai apsileido. Pasipūtę ūsai dengė šnerves. Šiurkštūs kieti plaukai vainikavo neaukštą kaktą. Smaila kaip vištos krūtinė ir per ilgos žemyn karančios rankos darė juodąjį mokytoją panašų į pamišusią beždžionę. Gal tylenis iš tikrųjų buvo apsėstas fanatikas, gal tik norėjo pasinaudoti proga atkeršyti Žiuljetei, Gabrieliui, Ter Haikazunui ir kitiems, kuriuos laikė aukštesniais už save? Šiaip ar taip, iš jo lūpų tryško visiems jau žinomų žodžių srautas:

– Ar jūs vis dar nematote tiesos? Aš ją skelbiu jau septynias dienas, baigiu prarėkti plaučius norėdamas jus įtikinti. Štai pagaliau ir įrodymas! O jūs ginčijatės, kas kaltas? Ter Haikazunas įmanytų net sušaudyti savo tautiečius už nusikaltimą! Noriu jį paklausti, kokią turi teisę slėpti nuo Vadovų tarybos tikrąją tiesą? Kodėl jis nenori suprasti, kad mes išduoti? Ką nori apsaugoti? Ar turkai būtų galėję sužinoti apie naująsias ganyklas, jei ne toji išdavystė? Niekada! Ganyklos iš visų pusių uždaros, pasislėpusios tarp uolų, niekas iš pašalinių nebūtų jų atradęs. Bet viską iššniukštinėjo Gonzaga Marisas. Ir tai tik pradžia. Kitą kartą turkai pasirodys stovyklos viduryje. Graikas atves juos uolų taku nuo jūros, jis viską gerai išstudijavo. Jie atsėlins per nesaugomą kalno pusę.

Muchtarams to nereikėjo kartoti du kartus. Naujas aiškinimas grąžino jiems orumą, nors jie nė per plauką netikėjo, kad tai tiesa. Tovmasas Kebusianas susirūpinęs vartė akis. To jaunuolio jis gerai nepažinojęs, – diplomatiškai aiškino jis, – bet toks šiltas priėmimas Bagratianų šeimoje buvęs savotiška garantija, jog tai tikriausiai garbingas žmogus. Po to, kas nutiko, jam nelieka nieko kito kaip pritarti mokytojui Voskanianui, kad Marisas turbūt buvęs išdavikas, gal net turkų pasamdytas šnipas. Kitaip įvykusios nelaimės nepaaiškinsi. Muchtarai pritarė jam dusliu murmesiu. Septyni vyrai gali sukelti garsų murmesį didesnėje patalpoje negu vyresnybės barakas. Hrantas Voskanianas kimiu traškančiu balsu vis iš naujo juos kurstė. Kas apsėstas įkyrios idėjos, tas sugeba ja užkrėsti ir kitus, kartais dideles žmonių grupes. Tuo remiasi politikos propagandininkų poveikis; jie neturi nieko, išskyrus ribotą žodžių kiekį ir demoniškai skvarbų balsą. Muchtarai ir kai kurie kiti vyrai lengvai pasidavė Voskaniano keliamai įtampai, kuri buvo jiems paranki. Mokytojas Hapetas Šatachianas vos sugebėjo įsiterpti į šias kalbas. Jis degė pykčiu savo senam varžovui, kurį kentė šalia savęs štai jau aštuonerius metus.

– Voskanianai, – suriko jis, – aš tave pažįstu! Tu juokdarys ir melagis! Visada toks buvai, kiekvieną savo pasipūtėliško gyvenimo valandą! O dabar nori apspjaudyti ir apdrabstyti purvu niekuo dėtus žmones. Spjaudai ant Gonzagos Mariso, nes jis išsilavinęs, subtilus, be to, beveik prancūzas, ne toks kaip tu, gimęs ir visą gyvenimą iškiurksojęs purviname kaime. Na, aš, Gabrielio Bagratiano brolio remiamas, galėjau bent kiek laiko studijuoti Šveicarijoje, o tu ir to nebuvai vertas ir nesi iškišęs nosies toliau kaip iki Marašo. Neleisiu, kad pikti liežuviai šmeižtų Bagratianų šeimos vardą, mes visi jai turime už daug ką būti dėkingi. O tu, Voskanianai, tu ne tik spjaudai ant graiko, bet ir ant ponios Žiuljetės, nes tu jai pasirodei juokingas kvailas neūžauga, nepaisant tavo reikšmingo tylėjimo, tavo eilių ir tavo kaligrafijos…

To buvo jau kiek per daug. Voskanianas niekada nieko nereikalavo iš Žiuljetės. Žavėjimasis jos spindinčiu grožiu, ilgesinga rezignacija jos draugijoje buvo švenčiausi jausmai, kuriuos jai puoselėjo būdamas tuščiagarbis, nepatenkintas savo prigimtimi ir savo gyvenimu. Bet šią jo tylią meilės tarnystę, madonos garbinimą nutraukė ir jį mirtinai sužeidė klastingos likimo pinklės. Jis nustojo rėkęs ir niūriai, tačiau oriai atsakė:

– Man nereikia tavo prancūzės pagarbos. Galbūt jai reikia manosios. Juk savo akimis pamatėme, kas tai per žmonės, saugok Dieve…

Čia neūžauga pasiekė demagogijos viršūnę kreipdamasis į muchtarus:

– Dievas telaimina mūsų motinas, mūsų žmonas ir visas mergaites, prieš kurias pasipūtėlė europietė turėtų šliaužioti ant kelių.

Taikliems žodžiams daugelis pritarė. O Hrantas Voskanianas dabar atvirai puolė savo priešininką:

– O tau, Šatachianai, kvaily, galiu pasakyti, kad šimtus kartų vertei visus iš savęs juoktis, iš savo nuostabios tarties, iš savo causerie 54ir conversation 55, iš viso savo maivymosi.

Ir jis pradėjo mėgdžioti pasipūtėlišką Šatachiano prancūzų kalbą, nors netardamas prancūziškų žodžių, bet meistriškai imituodamas pro nosį tariamus balsius ir sproginėjančius priebalsius. Pasitarimas dėl neišvengiamos bado mirties, virto bjauriu pokštavimu. Dalis susirinkimo dalyvių raitėsi iš juoko iš Voskaniano mėgdžiojimų, ir tai liudijo, kad žmonės niekada nenustoja būti vaikai. Ter Haikazunas, pradėjęs susirinkimą su įtūžiu ir rūstybe, dabar nieko nesakė, net sunku buvo tuo patikėti. Regis, savo ramybe ir tylėjimu jis siekia kažkokio tikslo, nori susikaupti ir atgauti jėgas. Gal pajuto nuovargį ir pasibjaurėjimą, kadangi nematė išeities. Hekimas Petrosas kažką sumurmėjo ir remdamasis lazda atsistojo.

– Manau, Ter Haikazunas sušaukė mus pasitarti dėl ištikusios nelaimės. O klausyti tavo pokštų, Voskanianai, dabar ne laikas. Aš turiu daugiau darbo negu jūs, mokytojai. Kaip pastebėjau, jūs jau seniai apleidote pareigas mokykloje. Vaikai bastosi be darbo. O tau, Voskanianai, būdamas gydytojas, atleidžiu, nes tau, vargšeli, ne visi namie. Jaunasis graikas pas mus atvyko kovo mėnesį. Jis turėjo vaistininkui skirtą rekomendacinį laišką. Tada dar net Alepo vali nieko nežinojo apie deportacijas. Tai gal sakysi, kad jau tada graikas ketino išduoti turkams naująsias ganyklas ant Musa Dago? Štai ir matome, kokie išminčiai baigia mokytojų seminariją Maraše!

Hrantas Voskanianas, šiandien pasirodęs kaip sumanus demagogas, gerai suprato, kad loginė klaida jo išvadoms nieko nereiškia. Logiškai galvoti reikia pastangų, o kas gi nori per daug stengtis? Užtenka suniekinti priešininką, ir minia viską priims su džiaugsmu, tai ir yra svarbiausia.

– Gali būti, – piktai atrėžė jis, – kad kažkada, prieš penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų tu studijavai mediciną, gydytojau. Bet kas šiandien gali tai patikrinti? Būna, kad tu iš savo senos knygos išskaitai kokį niekniekį. Čia tu tiktum vaistininkui į porą. Jis irgi ilgus metus kvailina mus savo biblioteka. Norite tikėkite, norite ne, bet pusė jo knygų yra gražiai įrišti popieriaus lapai. O apie tikrovę jūs, seniai, neturite menkiausio supratimo, kitaip žinotumėt, kad vyriausybė dar prieš karo pradžią išsiuntinėjo į armėnų gyvenamas vietoves šnipus, dažniausiai krikščionis, kad niekas nieko neįtartų…

Jis panaudojo paskutinį kozirį, kreipdamasis į muchtarus:

– Taip yra todėl, kad šie senyvi ponai susiję su Bagratianų šeima, kuri už lupikavimu įsigytus pinigus siunčia studijuoti į Europą tokius švyturius kaip mūsų Šatachianą. Argi ne turtuolių šeimos kaltos dėl visų nelaimių? Jie ne mūsiškiai, jie levantiečiai! Dėl jų nešvaraus verslo žūsta armėnų tauta!