Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Voskanianas palietė jautrią stygą valstiečių sielose. Tovmasas Kebusianas, prisiminęs senus laikus, pritariamai sumirksėjo.

– Toks buvo dar senasis Avetisas. Visą laiką reikalai Alepe, Stambule, Europoje. Pas mus jis neištverdavo nė dviejų mėnesių per metus. O aš niekada nepajudėjau iš šių vietų, nors, patikėkite, irgi būčiau galėjęs. Manoji vis ragindavo mane…

Taip staiga buvo pasmerkti ir pamiršti bažnyčios ir mokyklų steigėjo darbai, nors jo meilė tėviškei, Johunoluko slėniui, buvo tiek daug nuveikusi čionykščių žmonių gerovei ir laimingam gyvenimui.

Kažkas sujudėjo už knygų sienos. Pro siaurą šios tvirtovės landą pasirodė sulinkusi, dejuojanti žmogysta ilgais baltais marškiniais. Johunoluko Grikoras, vienišas žmogus, vakar apsivilko laidotuvių marškiniais. Jis nenorėjo, kad kokia nors Nunik ar duobkasys užvilktų jam prisikėlimo dienai skirtą drabužį, todėl pats atliko šią paskutinę pareigą, kad ir kaip buvo sunku. Žinojo, kad nebesulauks dienos, kai turkai užims Damladžką. Jo pageltę skruostai taip įdubo, kad į kiekvieną galėjai įdėti penkių piastrų monetą. Pečiai pakilo iki ausų, o rankos ir kojos virto nelanksčiais strypais. Pagaliau šiaip taip atsirėmęs į knygų krūvas bandė prabilti įprastu dusliu ir abejingu išminčiaus balsu. Bet jam nesisekė. Žodžiai virpėjo, balsas nutrūkdavo.

– Tas mokytojas… daug pastangų įdėjau… ilgus metus… Norėjau jam įlieti mokslininkų ir poetų kraujo… Maniau, kad jis gabus, kad gali tapti žmogumi angelu, kada nors… Bet suklydau… Kas yra niekas, iš to nieko ir neišeis… Tikėjausi, kad jis ne visada galvoja tik apie purvą… Bet šis mokytojas didesnis vargšas už tuos, kas galvoja tik apie purvą… Nekalbėkim apie jį… O mano svečias… iki šiol apie tai tylėjau… Marisas man tvirtai pažadėjo… Beirute padaryti dėl mūsų viską, ką galės… kreiptis į konsulus…

Iš silpnumo Grikoras nebegalėjo toliau kalbėti. Bet čia tuoj įsikišo Voskanianas:

– Iš ko jis gavo pasus? Jūs tikite tuščiais pažadais, o aiškiais faktais netikite!

Muchtarai tarytum tik dabar susiprotėjo. Iš tikrųjų, iš ko Marisas gavo pasus? Čia pašoko pastorius Aramas.

– Užteks, Voskanianai! Tavo kvailysčių neįmanoma klausytis! Praėjo jau valanda, o nė vienas dar nepratarė protingo žodžio. Po trijų dienų neturėsime ko valgyti…

Bet juodojo mokytojo, jo beprasmiško pykčio niekas negalėjo sutramdyti. Jis šiomis minutėmis, matyt, turėjo išriaugėti viską, kas susikaupė per gyvenimą: neapykantą, įžeidimus, įniršį. Jis nepasidrovėjo iškloti net tų paskalų, kuriomis paslapčia dalijosi plepiausios senės.

– Žinoma, ir ponas pastorius! Juk kitaip ir neišeina. Jis sesutės dėka dabar susigiminiavo su Bagratianu.

Aramas norėjo smogti Voskanianui, bet keletas stiprių rankų jį sulaikė. Senasis Tovmasianas smarkiai išraudęs ėmė rėkti ir užsimojo lazda. Bet Ter Haikazunas buvo greitesnis už sūnų ir tėvą Tovmasianus. Jis sučiupo mokytoją už marškinių.

– Voskanianai, daviau tau laiko įrodyti, ką reikėjo įrodyti. Dabar visi supratome, kas sėja nuodus žmonių širdyse, iš kur kyla tas dvokas, kurį jau seniai jaučiu. Žmonės išrinko tave įgaliotiniu, nes tu mokytojas. Bet aš grąžinu tave ten, kur buvai anksčiau, o žmonėms paaiškinsiu, kas tu per paukštis. Dabar klausykis! Išvarau tave iš mūsų pasitarimų visam laikui!

Hrantas Voskanianas ėmė rėkti, kad jis tokio pašalinimo nepripažįstąs, jis ir atėjęs ketindamas išstoti iš senių ir tauškalių kompanijos, kurią žmonės jei ne šiandien, tai rytoj išvaikysią, nes ji to nusipelnė. Tačiau buvęs tylenis, nors rėkė tūžminga greitakalbe, nespėjo baigti savo kalbos, nes Ter Haikazunas per kelias sekundes vikriu spyriu išstūmė jį lauk ir užrakino duris. Įsiviešpatavo įtampos kupina tyla. Muchtarai mirksėjo vienas kitam. Diktatoriškas tarybos vadovo poelgis rodė, kad panašiai gali atsitikti ir bet kuriam iš jų. Išrinktą tarybos narį galėjo atleisti tik žmonių susirinkimas, o ne bet kas iš tarybos, kad ir vyriausias. Kai bado šmėkla it vaiduoklis kas sekundę milžiniškais žingsniais artėjo prie Miesto daubos, Tovmasas Kebusianas atsikrenkštė, pakraipė pliką galvą ir ėmė reikšti protestą, kad išrinktas tarybos narys pašalintas neteisėtai. Ter Haikazunas, tiesa, turi galią spręsti klausimus, bet tik tada, kai reikia priimti ar atmesti pasiūlymą. Taigi pirmą kartą atsirado aiški opozicija. Be muchtarų, prie opozicijos prisidėjo keletas jaunesnių mokytojų ir vienas kaimo kunigas, priešiškai nusistatęs prieš Ter Haikazuną. Tėvas ir sūnus Tovmasianai, prakaituodami iš pykčio ir susierzinimo, jautėsi nejaukiai. Visi kiti su Ter Haikazunu priešakyje, net patys to nejausdami, stojo posėdyje nedalyvaujančio Bagratiano pusėn. Bagratianas, nors didžiulės katastrofos akivaizdoje tai atrodė keista, atsidūrė susirinkimo dėmesio centre. Kai Ter Haikazunas šiurkščiai nutraukė tolesnes diskusijas ir pagaliau norėjo prabilti apie gyvybiškai svarbiausią dalyką, buvo jau per vėlu. Įtartinas triukšmas Altoriaus aikštėje reikalavo, kad taryba nedelsdama įsikištų.

Hrantas Voskanianas buvo silpnas žmogus. Vakarietiškoje visuomenėje jis būtų laikomas „inteligentu“, tai yra, prasilavinusiu žmogumi, kuris maitinasi ne fiziniu darbu, kurio siela pilna abejonių, kuris negali rasti vietos šiurkščių jėgų kovoje, iš visur išstumiamas ir godžiai trokšta valdžios bei autoriteto. Taigi Voskaniano išsišokimas kitomis aplinkybėmis būtų kvailas ir niekingas įvykis. Bet čia, ant Damladžko, tai galėjo būti pavojinga. Hrantas Voskanianas buvo vienas, tačiau susijęs su kai kuriais sluoksniais, beje, tamsiais ir nepastebimais, kurie šiandien po truputį ėmė ryškėti. Jis tarytum buvo paskirtas tų sluoksnių vyriausybės komisaru. Tačiau būdamas „inteligentas“ pralaimėjo. Pralaimėjo ne tik Sarkisui Kilikianui. „Rusas“, nors ir būdamas nekarūnuotas dezertyrų kunigaikštis, vis dėlto buvo tylenis ir atsiskyrėlis. Nors dažnai atsidurdavo kokio nors įvykio centre, vis vien likdavo neveiklus lyg šventojo statula ant aukštos kolonos ir abejingas lyg svečias iš kito pasaulio. Jam apibūdinti tiesiogine prasme tiko liūdnas posakis: „Vienas kaip pirštas.“

Be Kilikiano, per trisdešimt dvi dienas Pietų bastione susibūrė daugiau kaip aštuonios dešimtys dezertyrų, nors, kaip žinome, žodžiu „dezertyras“ neretai buvo dangstoma kur kas mažiau garbinga biografija. Dėl dezertyrų skaičiaus augimo tarp Ter Haikazuno ir Gabrielio Bagratiano kilo nesutarimų. Mat Gabrieliui atrodė, kad nevalia atsisakyti jaunų ir karinį parengimą išėjusių vyrų, tuo tarpu kunigas abejojo, ar reikia tokio didelio skaičiaus abejotinų tipų, jis netgi abejojo, ar visi iš jų yra tikri armėnai. „Gal tarp jų yra ir vienas kitas plėšikas, – ramino Gabrielis kunigą, – bet kovoje jie puikūs kariai.“ Jis turėjo galvoje kai kuriuos dezertyrus, kovojusius jo skrajojančioje gvardijoje, kurioje jie tikrai puikiai pasirodė. Iš tikrųjų Bagratianui būtų reikėję kiek laiko pagyventi su Pietų bastiono įgula ir labiau suimti juos į nagą. Bet jis ir toliau laikėsi šalia savo mylimų elitinių būrių. Tik po Stefano mirties jo jau nebematydavo šiaurinėse pozicijose. Prieš kelias dienas negabus bastiono vadas iš Chederbėjaus ėmė smarkiai karščiuoti, ir jį teko gabenti į karantino giraitę. Nuo tada vieninteliu tvarkos prižiūrėtoju Pietų bastione tapo Hrantas Voskanianas. Pamėgdžiodamas Bagratianą nakvodavo tarp dezertyrų ir bandė prisitaikyti prie jų gyvenimo. Bet tai toli gražu nebuvo lengva. Nedidelio ūgio, silpnas, jis nuolat turėjo būti pasitempęs, taikstytis ir gretintis prie šilto ir šalto mačiusių valkatų. Visą laiką turėjo vaizduoti šaunuolį, įtempti visas fizines jėgas ir drąsą. Gyvenimas šioje neįprastoje aplinkoje, kad ir kaip skaudžiai jį buvo įžeidusi Žiuljetė, nulėmė keistą mažojo mokytojo raidą, kurią parodė ir jo „revoliucingas“ elgesys Vadovų taryboje. Beje, jis labai didžiavosi šiuo skandalu ir vadino save „revoliucionieriumi“.