Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Anksti rytą išgirdęs siaubingą naujieną Ter Haikazunas tučtuojau sušaukė Vadovų tarybą. Gerai žinojo, kaip šis įvykis paveiks žmones. Po pykčio proveržio dėl Žiuljetės Bagratian Miesto dauboje, regis, be pagrindo ir be tikslo augo įniršis, kuris tik ir laukė progos išsilieti didžiule banga. Ter Haikazunas būtų įmanęs nutylėti apie katastrofą arba viską pateikti taip, kad Vadovų taryba liktų nekalta ir neatsakinga. Deja, tai buvo neįmanoma.

Įgaliotiniai, kiekvienas pagal savo būdą, kas skubėdamas, kas nenoromis slinko į vadovybės baraką. Bet visi stengėsi patekti į posėdžių patalpą, kol Altoriaus aikštėje nesusirinko minia. Vieni atrodė praradę bet kokią viltį, kiti sutrikę, dar kiti neryžtingi, tačiau pasipūtę. Ter Haikazunas pasišaukė dvylika policijos vyrų saugoti vadovybės pastato. Čaušui Nurhanui Eleonui pavedė rūpintis ramybe ir tvarka stovyklos viduje.

Vadovų taryba iki šiol retai kada rinkdavosi visa. Visus reikalus sprendė triumviratas – Gabrielis Bagratianas vadovavo gynybai, Aramas Tovmasianas žiūrėjo tvarkos stovyklos viduje, o Ter Haikazunas, visų žmonių vyriausias vadovas, turėjo lemiamą balsą visais klauisimais. Bet šiandien, šią kritišką valandą, susirinko visi vadovai, neatėjo tik Gabrielis Bagratianas; jis po Stefano laidotuvių dar nebuvo išėjęs iš Trijų palapinių aikštės. Pastorius Aramas apsidžiaugė, kad nereikės susitikti su Gabrieliu. Gabrielį ištiko baisi nelaimė, todėl Aramas neišdrįstų jo iškart užsipulti. Be to, viskas pasidarė taip painu. Tovmasianas nusileido griežtam Hovsanos reikalavimui, perdavė palapinę ir visą įrangą valdytojui Kristaforui ir su šeima išsikėlė iš patogaus gyventi „Babilono“ į ankštą tėvo pašiūrę. Širdyje jis gailėjo Hovsanos dėl šios nereikalingos permainos. Tačiau pastorienė, kadaise tiek pastangų skyrusi namų jaukumui ir grožiui, dabar, regis, aštriai, liguistai troško neturto, nepriteklių, griežto gyvenimo būdo. Bet labiausiai Aramo sąžinę slėgė Iskuhi likimas. Dabar jis iš sesers nieko nereikalavo, ir ne todėl, kad būtų pasidaręs morališkai pakantesnis. Iskuhi galėjo pernešti pavojingos epidemijos užkratą, todėl nesirinko kitos vietos gyventi. Sanitarinės komisijos nuostata buvo tokia, kad jai neleidžiama rodytis Miesto dauboje. Tačiau Tovmasianas, pasitraukdamas iš palapinės, paliko seserį nuodėmingai draugystei su Gabrieliu Bagratianu ir mirtinai sergančia Žiuljete. Kas iki šiol niekam nerūpėjo, dabar, po pastoriaus pasitraukimo, visiems ėmė kelti įtarimą. Taigi jis buvo kaltas, kad pažemino seserį, kurią, šiaip ar taip, labai mylėjo.

Be Bagratiano, posėdyje nedalyvavo dar vienas Vadovų tarybos narys, nors gyveno visai čia pat. Vaistininkas Grikoras nuo vakar ryto nebepajėgė pasikelti iš lovos. Jo rankos ir kojos gulėjo kaip beformiai medgaliai, jis nebegalėjo nė piršto pajudinti. Hekimas Petrosas karštligiškai sklaidė „Gydytojo praktiko medicinos žinyną“, skaitė begalę lotyniškų terminų ir ligų pavadinimų nelabai ką suprasdamas. Nepadėjo ir tokiais atvejais įprasta mintis, kuri šiaip jau jį guosdavo: „Na, o jei ir suprasčiau tuos pavadinimus, ar tada žinočiau daugiau?“ Jis įsidėjo knygą į savo krepšį lyg viską sužinojęs. Gydytojo veido išraiška buvo rūsti, pacientui jis neprisipažino savo bejėgiškumo, vien tuo parodydamas, kad jis geras gydytojas. Tada rekomendavo šiltą guolį, ramybę ir leido vaistininkui savo nuožiūra gerti dar esamus savos gamybos vaistus. Bet Grikorui jau nelabai padėjo nei šiluma, nei vaistai. Jis godžiai ilgėjosi vienintelio dalyko – ramybės, ramybės be skausmo. Bet kaip tik ramybės jam, gyvenančiam šalia Musa Dago parlamento, niekas negalėjo užtikrinti. Tarp savo skausmų guolio ir pasaulio tuštybės jis buvo pasistatęs kilnią skiriamąją užtvarą. Tikėjosi, kad už šios iš knygų sumūrytos sienos galės pasimėgauti vienatve ir netrikdoma tyla. Tačiau ir vėl paaiškėjo, kad jokia dvasinė poezijos, išminties ir mokslo siena nėra sandari, kad pro ją visada prasiskverbia banalus politikos šurmulys. Šiandien triukšmas jį itin gąsdino. Ypač smarkiai barėsi muchtarai. Susijaudinę, garsiai kalbėdami, jie bandė nukreipti dėmesį nuo savo kaltės. Pagaliau patalpos viduryje atsistojo Ter Haikazunas ir paprašė visus sėsti. Jis vos galėjo suvaldyti balsą:

– Jei fronto dalinyje, – prabilo jis, – įvykdomas toks nusikaltimas kaip šis, tai atsakingieji be gailesčio sušaudomi. Mes nesame karo batalionas, mes – visa nelaimėn pakliuvusi tauta. Ir kariaujame ne su sau lygiu priešu, o turime gintis nuo šimtą tūkstančių kartų stipresnių pajėgų, grasinančių mus išnaikinti. Taigi įvertinkite, koks baisus nusikaltimas įvyko dėl jūsų lengvabūdiškumo ir apgavysčių! Turėčiau ne sušaudyti jus, niekšingieji muchtarai, o nužudyti kiekvieną jūsų kūno sąnarį. Prisiekiu, padaryčiau tai su džiaugsmu, nesibijodamas Dievo bausmės, jei tas bent kiek pataisytų mūsų padėtį. Esu priverstas išlaikyti bent regimybę, kad esame vieningi, turiu saugoti vadovybės autoritetą. Turiu netgi jus, be galo neatsakingus muchtarus, palikti savo pareigose, nes bet kokios permainos gali sužlugdyti mūsų tvarką. Turiu prisiimti jūsų kaltę ir be pagrindo, niekingais atsikalbinėjimais ginti Vadovų tarybą nuo teisingos žmonių rūstybės. Ko nesugebėjo padaryti nei vali , nei kaimakamai, binbašiai ir juzbašiai, tą puikiai padarėte jūs, atsakingieji vadovai. Mums galas!

Muchtarai išsigandę nuščiuvo. Tik vienas nesidavė lengvai įgąsdinamas – turtingasis Tovmasas Kebusianas. Kas namie sėdi po žmonos padu ir nedrįsta praverti burnos, dažniausiai bando atgauti savo vertės jausmą vyrų kompanijoje. Jis ėmė vartyti akis ir purtyti galvą. Yra laimingų žmonių, su pašaipa aiškino jis, kurie nieko neišmano apie gyvulių auginimą ir ūkininkavimą, bet vis vien riečia nosį. Jis, Tovmasas Kebusianas, visada elgėsi atsakingai. Visi žino, kad jis dieną ir naktį triūsia bendruomenės labui jau daug metų, nuo tada, kai prisiėmė nelemtą kryžių, ėmė vadovauti kaimui. Vienas dalykas – tarybos sprendimas, visai kitas – kaip jį įvykdyti. Jei nebūtų išreikalavęs perginti gyvulius į naujas ganyklas, avys būtų išgaišusios prieš dvi savaites, ir tada niekas nebadautų, nes visi seniaĩ būtų išmirę badu. O kad naujųjų ganyklų nesaugojo ginkluoti kovotojai, tai visiškai ne jo kaltė, nes už gynybos ir apsaugos reikalus ne jis atsakingas. Beje, jis dėl nieko nesipriešino ir nieko nežinojo. Savo kalbą Tovmasas Kebusianas baigė išdidžia, nors ir nelabai logiška išvada:

– Ko iš manęs norite? Pusė kaimenių buvo mano nuosavybė, mano pastangų vaisius. Argi ne taip? Jūs praradote nedaug, o aš viską.

Įžūli Johunoluko muchtaro tirada padrąsino ir kitus seniūnus, nenorinčius pasirodyti blogesniais už jį. Aziro muchtaras ėmė priekaištauti, jog Ter Haikazunas esąs nedėkingas. Argi jis pernai, gimus dvyliktajam vaikaičiui, nepaaukojęs bažnyčiai šimto piastrų? Ar jo kilniaširdiška auka jau pamiršta? Kiti muchtarai irgi atsitokėjo. Prasidėjo begalinės pagyros. Kiekvienas prisiminė savo aukas, dovanas, gerus darbus, nuveiktus kažkada, neatmenamais laikais. Išmaldos, vargšų maitinimas, paaukotos ožkos ir avys, pinigų sumos už neturtingų tautiečių išpirką nuo karinės tarnybos – visi šie krikščioniškų dorybių įrodymai aidėjo ore, lydimi graudaus verkšlenimo. Kvaili ir gudrūs išsisukinėjimai nuo grėsmingos tikrovės pasirodė tokie juokingi, kad hekimas Petrosas, gerai pažinodamas žmonių prigimtį, nebeištvėrė ir ėmė kvatoti.

Ter Haikazunas akimis davė ženklą Aramui Tovmasianui tarti žodį, bet tas jautėsi toks prislėgtas, kad nieko negalėjo pasakyti. Nors tiesiogiai neatsakingas už kaimenes, vis dėlto jis rūpinasi stovyklos tvarka ir viskuo, kas susiję su maistu. Siauras pastoriaus veidas labai išblyško. Ilgais pirštais jis braukė juodus ūsus, tarsi būtų norėjęs jų atsikratyti. Šią akimirką tarp grigališkosios bažnyčios kunigo ir protestantų pastoriaus atsirado tylus priešiškumas, kurio iki šiol niekada nebuvo. Aramas Tovmasianas atsistojo.