Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Pietinis gynybos ruožas buvo labiausiai nutolęs nuo Altoriaus aikštės, kartu ir nuo stovyklos vadovybės bei jos nuotaikų. Žmonės aiškiai vengė šio ruožo. Tarp šiaurinių pozicijų ir Miesto daubos nuolat buvo palaikomi ryšiai, tuo tarpu Pietų bastiono uolynuose retai užklysdavo koks smalsuolis. To negalėjai paaiškinti nei dideliu atstumu, nei tuo, kad dezertyrai stovykloje neturėjo giminių. Kartais Bagratianas nusiųsdavo ten tikrintojus, kurie neaptikdavo nieko nepaprasta, ir vadas tuo džiaugėsi. Viskas aišku: dezertyrai dėkingi, kad juos priėmė į bendruomenę, jiems nebereikia valkiotis kaip benamiams šunims, reguliariai gauna maisto. Niekas nežinojo ir nesuko galvos, ar jie nuoširdžiai ir ištikimai palaiko šią bendruomenę, ar pasirengę dėl jos aukotis. Pietų bastionas buvo atskiras pasaulis. Įgula gyveno savo gyvenimą, į kurį niekas nesikišo. Už maistą jie apsiėmė ginti šią atkarpą, tai buvo viskas. Ir dezertyrai, laikydamiesi šios nerašytos sutarties, nesidomėjo Miesto dauba, Altoriaus aikšte, Vadovų taryba, retai pasirodydavo stovykloje. Bet šiandien, didžiosios katastrofos dieną, keli jų būriai atėjo į stovyklą. Atėjo be jokių ypatingų ketinimų. Juos atvijo nuojauta, jog „kažkas atsitiko“, tokio likimo žmonės nuolat ilgisi sumaišties ir nuosmukio, to, kas yra niekas, bet žada kažką nauja.

Altoriaus aikštėje žmonės rinkdavosi dažnai, susijaudinę aptardavo kokį nors kasdienio gyvenimo įvykį. Dažniausiai susirinkdavo penktadieniais, kai Ter Haikazunas nagrinėdavo teisinius ginčus, o priešininkai žiūrovų akivaizdoje tęsdavo ginčus aikštėje šalia vyresnybės barako. Tačiau šiandien vaizdas visai kitoks, tai nebuvo paprastas susiėjimas. Tiesa, daugiausia triukšmą kėlė moterys, tačiau nors buvo ankstyvas rytas, pasirodė nemažai kovotojų iš pirmųjų linijų. Išgirdę baisią žinią jie atskubėjo į Miesto daubą. Dar vieną susirinkusiųjų dalį sudarė Nunik ir jos sukriošę palydovai, kurie nė neklausdami Ter Haikazuno leidimo savavališkai pasiliko gyventi šalia naujųjų kapinių. Miesto daubos gyventojai labai barėsi ir pyko ant šių nekviestų svečių, nes padidėjo burnų skaičius. Bet tai nieko nepadėjo. Jų atsikratyti būtų įmanoma nebent visus užmušus. Elgetų būrys įnešė dar daugiau pilkumos į kalno kasdienybę. Mokinių gauja, po paskutinio mūšio likusi be priežiūros, atrodė kaip alkani žvirbliai, buvo visiškai sulaukėję, o Altoriaus aikštės susibūrime kėlė kone didžiausią klegesį.

Šiame chaose, visus apėmusiame siaube labiausiai siautėjo ne žemesnieji sluoksniai, neturtingi valstiečiai, samdiniai, pameistriai, o savotiška vidutinioji klasė, kuriuos galima būtų pavadinti smulkiaisiais savininkais. Jie draskėsi kaip pašėlę, mėtė žemėn kepures, rovėsi plaukus, makalojo rankomis, tai buvo panašu į beprotišką šokį. Jie puolė į neviltį ne dėl gresiančio bado, o dėl tariamų jiems padarytų nuostolių. Rėkė, kad iš jų pagrobė jų turtą, viską, ką turėjo. Kas girdėjo jų aimanas, galėjo pamanyti, kad turkai nusivarė šimtus tūkstančių avių. Kiekvienas smulkus savininkas nuostolius vertino fantastiškais skaičiais. Niekam neatėjo į galvą, o gal jie ir nenorėjo galvoti, kad pagrobtos kaimenės jau seniai buvo tapusios bendra nuosavybe, todėl pavieniai savininkai neprarado nieko, kad didelės kaimų bandos buvo virtusios negausiais likučiais, pagaliau, kad visas tas riksmas niekam nenaudingas ir kvailas. Minios elgesį nulėmė liguistas baimės, pasipūtimo ir klaidingų įvaizdžių mišinys. Tai buvo toks pat smukimo reiškinys kaip Voskaniano šnipų manija. Žmonių sielose vis labiau kerojo klastingas paikumas.

Eiliniai žmonės, lyg apsvaiginti smūgio, iš pradžių niūriai tylėjo. Paskui išsigandę ėmė klausinėti viršininkus. Smulkiųjų savininkų nerimas greitai persimetė į minią. Muchtarai pirmieji turėjo atlaikyti jų spaudimą. Ter Haikazunas išsiuntė juos pirmus, kad iškabintų tą košę, kurios prisivirė. Būdami tarybos vykdomąja valdžia jie turėjo palaikyti ryšį su stovyklos gyventojais. Bet šis manevras nepavyko. Žmonių būriai juos apsupo ir ėmė stumdyti po visą aikštę. Bandymai teisintis nuskendo tarp piktų šūksnių.

– Jūs dėl visko kalti! Tik jūs!

Nedidelis melas, ko gera, būtų sumažinęs įtampą. Pavyzdžiui, užuomina, kad, nepaisant katastrofos, esanti nemaža slapta maisto atsarga, lengvabūdiškus žmones būtų gerokai apraminusi. Juk pora dienų ant Musa Dago – tai kone amžinybė. Nė vienam iš seniūnų neatėjo į galvą išganinga mintis pasiūlyti miniai kokią netikėtą išeitį. Tovmasas Kebusianas, šiaip jau sumanus žmogus, irgi pametė galvą ir, prisiminęs mokytojo Voskaniano kaltinimus, bandydamas nukreipti minios įtūžį kiton pusėn, griebėsi blogiausio ir pavojingiausio dalyko. Jis pametėjo žmonėms mintį apie „išdavystę“. Kaimiečiai gerais ir ramiais laikais sugeba skirti patikimus žmones ir žodžius nuo nepatikimų ir turi pakankamai sveiko skepticizmo netikėtoms naujienoms. Į mokytoją Voskanianą niekas rimtai nežiūrėdavo. Bet šį kartą muchtarams pavyko įtikinti minią, kad Voskanianas teisus. Ta pati minia, kuri ramiais laikais skambius žodžius vertina kritiškai ir nepatikliai, sunkiomis akimirkomis tampa jų auka. Neapibrėžtos, miglotos sąvokos priimamos juo rimčiau. Tokia sąvoka ir buvo „išdavystė“. Dauguma, išgirdusi šį žodį, negalvojo apie jokį konkretų įvykį. Tačiau jis pažadino priešiškumo instinktą ir nukreipė jį tokia kryptimi, kurios muchtarai visai nenorėjo. Vadinasi, vyresnybė, visi tie vadai ir viršininkai, susimokė ir nutarė išduoti tautą, kad išgelbėtų savo kailį. Jie kalti, kad žmonės pasitraukė į Musa Dagą pasmerkdami save tikrai pražūčiai. Pastorius Harutiunas Nochudianas – štai kur tikras žmonių draugas. Jis ir jo bendruomenė dabar jau baigė tremties kelią ir nors varganai, bet ramiai gyvena kažkur rytuose.

Vis garsiau aidėjo šūksniai, smerkiantys Vadovų tarybą. Pietų bastiono dezertyrai šmirinėjo minioje ir, regis, visa ši sumaištis jiems atrodė kaip linksma, niekaip su jais nesusijusi pramoga. Kur jie pasirodydavo, lyg angliarūgštės burbulai gėrime kildavo priešiškumo bangos.

Aramas Tovmasianas bandė raminti minią, bet nesėkmingai. Nevykę žvejybos bandymai, nedavę beveik jokių vaisių, buvo pastoriaus „išganingas“ sumanymas. Gal kokios nors sėkmės ir būtų galima tikėtis, bet tai, kad jis įsisiautėjusiai miniai ėmė detaliai aiškinti žvejybos stebuklą, rodė tik viena – Aramas neteisingai vertina susidariusią padėtį. Visi žinojo, kad iki šiol iš žvejybos nieko neišėjo. Iš Tovmasiano išvedžiojimų žmonės juokėsi, tyčiojosi, o galiausiai riksmais nutraukė jo kalbą. Kažkas, matyt, davė ženklą, nes siūbuojančios minios grupės ir būreliai ėmė grūstis artyn prie vyresnybės barako. Buvo matyti ne tik iškelti grūmojantys kumščiai, bet ir kastuvai ar metaliniai kabliai. Sargybos vyrai išblyško ir neryžtingai atkišo šautuvus su turkiškais durklais, pritvirtintais prie vamzdžių.

Barako viduje, be sergančio vaistininko, buvo hekimas Petrosas, Čaušas Nurhanas ir kunigas. Ter Haikazunas suprato, kad po muchtarų pralaimėjimo ir pastoriaus Tovmasiano nesėkmės bet koks autoritetas bus sužlugdytas, jei pats jo neatkurs. Jis nė sekundės neabejojo, kad pavyks tai padaryti. Jo patamsėjusiose akyse stebėtojo drovumą pakeitė šaltas ryžtas. Jis peržengė slenkstį, pastūmė į šalį sargybinius ir įžengė į minią lyg jos visai nematydamas, tarsi ji būtų oras. Jis nebuvo įsitempęs, nebandė kažkuo apsimesti. Ėjo kaip visada – kiek palenkęs galvą, santūrus, rankas susikišęs į abito rankoves, tarsi būtų vėsoka. Priekyje stovėjo marga publika – daugiausia moterys, keletas kvykčiojančių smulkiųjų savininkų, viena kita dezertyro fizionomija ir gana daug paauglių, pagrindinių sąmyšio kurstytojų, kuriuos visa tai linksmino. Visi ėmė trauktis iš kelio ramiai einančiam kunigui. Ypač moterys negalėjo įveikti gilios pagarbos jausmo kunigui. Nurhanas Eleonas įsiveržė į susidariusią properšą su ginkluotų kovotojų būriu ir neleido plyšiui užsiverti kunigui už nugaros. Bet pagalbos iš tikrųjų nereikėjo. Sulig kiekvienu tylinčio Ter Haikazuno žingsniu žmonės traukėsi iš kelio. Tai kėlė nuostabą, visų akyse buvo matyti klausimas: ko jis nori? Ką ketina daryti? Smalsumas įveikė visas kitas aistras. Taip jis lėtu žingsniu prisiartino prie altoriaus, užlipęs ant pirmosios pakopos neskubėdamas ramiai atsigręžė. Tai privertė minią – visi jie buvo krikščioniškosios Armėnijos sūnūs ir dukterys – nukreipti akis į šventą statinį, ant kurio spindėjo sidabrinis kryžius, tabernakulis, taurė, patena ir daug žvakidžių. Saulės spinduliai žaidė ant buksmedžio lapų sienos, kylančios už altoriaus. Ter Haikazunas stovėjo šešėlyje, tačiau šviesa tarytum gaubė jį iš abiejų pusių. Jis buvo ne tik žmonių išrinktas autoritetas, jis turėjo ir aukštesnį Dievui pašvęsto asmens autoritetą. Jam net nereikėjo pakelti balso, nes aplinkui įsigalėjo visiška tyla.