Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Rugpjūčio mėnesį į rytus nuo Sirijos pakrantės iki pat Eufrato slėnio nebeliko nė vieno žalio medžio. Bet medžių likimas Džemaliui Pašai mažai rūpėjo. Javapjūtė šiaurinėje Sirijoje niekada neprasideda anksčiau kaip nuo liepos vidurio ir trunka keletą savaičių, nes rugiai, kviečiai ir miežiai prinoksta anksčiau už kukurūzus. Turkų valstietis ar arabų felachas elgiasi kitaip negu armėnai, kurie vos nupjovę derlių tuoj pat gabena jį namo, nes į kraują įaugęs pavojaus jausmas skatina kuo greičiau slėpti žiemos atsargas. Tuo tarpu musulmonai palieka javų pėdus kelias dienas ar net savaites gulėti lauke, nes blogų orų jiems nėra ko baimintis. Liepos mėnesį, kai užplūdo skėriai, javai buvo arba dar nenupjauti, arba gulėjo pradalgėse. Taigi per kelias dienas jie taip surijo visą Sirijos derlių, kad mėnesio viduryje plikuose laukuose nebūtum radęs nė šiaudelio. Šio derliaus Džemalis Paša nekantriai laukė, nes visos atsargos buvo jau išsemtos, o jis tikėjosi Sirijos grūdais maitinti ne tik Ketvirtąją armiją, bet ir Palestinos bei Libano gyventojus ir gausiomis paskyromis apraminti maištingas arabų gentis rytiniame Jordano krante. Tačiau skėrių pulkai niekais pavertė visą šių karo metų aprūpinimo planą. Duonos kainos smarkiai šovė į viršų. Džemalis nedelsdamas išleido įsakymą kovoti su spekuliacija, bet tai nedavė rezultatų, tik valstiečiai ir prekybininkai galutinai atsisakė imti popierinius pinigus. Nepaisant griežčiausių priemonių, turkų svaro vertė labai nusmuko. Pirmomis rugpjūčio dienomis, kai Musa Dago kovotojai garbingai gynėsi nuo turkų kariškių, Libane žmonės ėmė mirti iš bado.

Tokia buvo padėtis, kai į pagrindinę Džemalio Pašos būstinę susirinko Sirijos sričių valdžios atstovai. Beje, šio galingųjų pasitarimo dalyviai elgėsi nė kiek ne santūriau negu Musa Dago Vadovų tarybos nariai. Vali ir mutesarifai negalėjo iš nieko sukurti javų prikrautų traukinių, lygiai kaip muchtarai atvaryti kaimenes avių ir ožkų. Galingojo valdovo kalba buvo trumpa. Iki nustatytos dienos Alepo vilajetas į karinę komendantūrą turi pristatyti reikiamą kiekį grūdų. Taškas! Valdininkai pabalo iš pykčio ne tik dėl beprotiškų reikalavimų, bet ir dėl tono, kuriuo Paša manė turįs teisę kalbėti. Tik vienas iš jų atrodė klusnus ir nusižeminęs, nes jautėsi prasikaltęs dėl gėdingo pralaimėjimo ant Musa Dago. Rudas išburkęs Antakijos kaimakamo veidas, susižavėjimo kupinas žvilgsnis gerte gėrė žodžius, sklindančius iš Džemalio lūpų. Kiti atstovai aimanavo ir bandė derėtis, o jis iš karto pažadėjo tai, kas neįmanoma. Jo apskritis esanti didžiausia visame vilajete ir mažiausiai nukentėjo nuo skėrių. Su rugiais ir kviečiais nežinia, bet kukurūzų jis galįs pristatyti kiek reikia. Numatydamas karo meto sunkumus jis valstybiniuose sandėliuose kelerius metus kaupęs maisto atsargas. Norėtų tik nuolankiai paprašyti reikalingų transporto priemonių. Viename pasitarime Džemalis Paša netgi iškėlė Antakijos kaimakamą kaip visiems sektiną pavyzdį. Kaimakamas pasinaudojo patogia proga, kurią gudriai susikūrė, ir paprašė po posėdžio skirti jam trumpą audienciją. Kaimakamas, žinoma, pažeidė hierarchijos taisykles, nes jo tiesioginis viršininkas buvo Alepo vali . Bet kaip tik tuo jis ir norėjo patraukti į savo pusę valdingąjį generolą. Be kaimakamo, Džemalio kambaryje buvo tik Osmanas, barbariškai puošnia uniforma pasidabinęs asmens sargybos viršininkas. Antakijos kaimakamas su perdėtu nuolankumu paėmė jam siūlomą cigaretę.

– Kreipiuosi tiesiai į jus, jūsų ekscelencija, nes pažįstu jūsų ekscelencijos kilniaširdiškumą… Tikiuosi, jūsų ekscelencija suprantate, ko noriu jus prašyti…

Nerangus kreivapetis Džemalis atsistojo tiesiai priešais kaimakamą, kurio sunki, sudribusi figūra vis dėlto buvo aukštesnė už generolo. Storos aziatiškos generolo lūpos pro juodą barzdą su neapykanta sušnypštė:

– Gėda! Bjauriausia gėda!

Kaimakamas lyg atgailaudamas nulenkė galvą.

– Drįstu pasakyti, jūsų ekscelencija, kad visiškai jums pritariu. Tai iš tikrųjų gėda! Bet kad ši gėda krinta kaip tik ant mano valdomos srities, nėra mano kaltė, o mano nelaimė.

– Ne jūsų kaltė? Tik jūs, civiliai, būsite kalti, jei dėl tų pasibjaurėtinų armėniškų reikalų pralaimėsime karą, o gal ir visai išnyksime!

Tokia pranašystė, regis, sukrėtė kaimakamą.

– Kokia nelaimė, kad jūsų ekscelencija nevadovaujate Stambulo politikai!

– Taip, tikra nelaimė, galite tuo patikėti.

– Pagaliau juk aš tik valdininkas, turiu paklusti vyriausybės įsakymams.

– Paklusti? Vykdyti, mano mielas, vykdyti! Kiek savaičių jau trunka šis skandalas? Negalite susidoroti su apdriskusių, išbadėjusių elgetų gauja! Nieko sau, neblogi pono gynybos reikalų ministro laimėjimai! Cha, cha, cha! Žinoma, ir pono vidaus reikalų ministro.

Mažaūgis Džemalis priėjo prie milžino Osmano ir delnu taip trinktelėjo jam į krūtinę, kad tas ginklų rinkinys tiesiog sužvangėjo.

– Mano žmonės tokias užduotis įvykdo per pusvalandį, ar ne?

Osmanas išsišiepė. Kaimakamas irgi nusišypsojo saldrūgšte šypsena.

– Jūsų ekscelencijos žygis prie Sueco kanalo buvo vienas didžiausių laimėjimų mūsų istorijoje… Atleiskite, kad aš, civilis, drįstu tai vertinti… Ir svarbiausia šiame žygyje tai, kad nuostoliai tokie nedideli!

Džemalis Paša nusijuokė su kartėliu balse:

– Jūs teisus, kaimakame! Aš neleidžiu sau tokios prabangos kaip Enveras.

Dabar kaimakamas gudriai pasuko kalbą į tai, kas jam labiausiai rūpėjo:

– Septynių kaimų vyrai puikiai apsiginklavę. Jie įsitvirtino ant neįveikiamo Damladžko. Aš ne karininkas, jūsų ekscelencija, ir nedaug ką apie tai išmanau. Bet zaptijai ir juos palaikantys kariniai daliniai padarė viską, kas įmanoma. Būdamas šios operacijos vadovas ir liudininkas ryžtingai protestuoju prieš tai, kad karininkai ir eiliniai taip niekinami. Bet šioje situacijoje taip pat atsisakau rizikuoti bent vieno žmogaus gyvybe. Jūsų ekscelencija, mūsų didžiausias karvedys, žinote geriau už mane, kad tvirtovės kalnuose neįmanoma paimti be kalnų artilerijos ir kulkosvaidžių. Nors tie prakeiktieji triumfuoja, aš padariau viską, ką galėjau!

Džemalis, visą laiką bandęs tramdyti savo nesuvaldomą smarkumą, šį kartą prarado savitvardą.

– Kreipkitės į gynybos ministrą! – sušuko jis. – Aš neturiu artilerijos nei kulkosvaidžių. Visa mano galybė – tušti žodžiai. Esu nelaimingiausias karo vadas visoje imperijoje. Stambulo ponai apiplėšė mane iki paskutinio šovinio… Ir apskritai ši istorija – ne mano reikalas.

Kaimakamas labai surimtėjo ir sukryžiavo ant krūtinės rankas lyg atsisveikindamas.

– Atleiskite, jūsų ekscelencija, kad drįstu jums paprieštarauti. Bet ši istorija vis dėlto truputį ir jūsų ekscelencijos reikalas… Ne tik politinė valdžia apsijuokė dėl šios nesėkmės prieš visą pasaulį, bet ir Ketvirtoji armija, pavadinta jūsų garbingu vardu.

– Kuo jūs mane laikote! – Džemalio balse girdėjosi pašaipa. – Ant tokio pigaus jauko aš neužkibsiu.

Kaimakamas aplenkė galingąjį Osmaną ir išėjo iš Džemalio kambario iš pažiūros sutrikęs, bet širdyje neprarasdamas vilties. Ir viltis jo neapgavo. Tas pats Osmanas pažadino jį jau po vidurnakčio ir paprašė tučtuojau eiti pas Džemalį. Tokiais netikėtais kvietimais nepatogiausiu laiku Sirijos diktatorius mėgo sau parodyti, koks jis galingas, o kitiems – koks originalus. Vėlyvą svečią sutiko apsivilkęs ne karinę uniformą, o keistą platų burnusą, kuris jo kreivą povyzą darydavo panašią į didingo beduinų šeicho.