Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Mano tarnai ir pagalbininkai. Štai jų pasai! Žiūrėk! Viskas tvarkinga!

– O čia kas per vienas? Kodėl užsidengęs veidą kaip boba?

– Jis serga. Bjauri odos liga. Ar liepti jam pakelti audeklą?

Miudiras susiraukė ir numojo ranka. Praėjo daugiau kaip valanda, kol jaili pagaliau galėjo važiuoti Bitiaso kaimo link. Miulazimo vadovaujama pėstininkų kuopa žengė iš abiejų karietos pusių. Du krovininiai asilai su kava, cukrumi ir tabaku sekė iš paskos, be to, trys jojamieji asilai agai ir dviem jo padėjėjams. Kai kelias į kalną jau buvo gerai matomas, Rifaatas Bereketas paliko karietą ir paprašė miulazimą bei jo pėstininkus sustoti, kad vilkstinė nesukeltų armėnams įtarimo ir kad neprasidėtų susišaudymas. Karininkas apsidžiaugė išgirdęs tokius žodžius ir su kareiviais apsistojo miške laikydamasis visų apsaugos priemonių. Trys senukai jojo toliau šonu sėdėdami ant asilų, o abu nešuliniai asilai sekė jiems iš paskos. Vyras su uždengtu veidu ėjo šalia dešinėje nešdamas žalią Pranašo vėliavą, o kairėje baltą – taikos ženklą.

Juodu sėdėjo vienas priešais kitą šeicho palapinėje. Aga norėjo pasikalbėti su Gabrieliu Bagratianu be liudininkų. Turkus užrištomis akimis, kaip to reikalauja parlamentarų statusas, nuvedė nuo Šiaurinės perėjos iki Trijų palapinių aikštės. Agos palydovai sėdėjo prie krovininių asilų, o varovai krovė ant žemės maišus ir ryšulius. Aplinkui kas minutę rinkosi vis didesnė minia. Bet armėnai nesiartino prie turkų tarsi jų varžydamiesi. Visų širdys neramiai plakė. Ką reiškia šie pasiuntiniai? Išsigelbėjimą? Gyvybę?

Aga Rifaatas Bereketas laikėsi santūriai, ramiai ir oriai, jis neskubėjo, galėjai pamanyti, jog sėdi savo selamlike su pritemdytais langais. Nesustodami tarytum pats laikas pro jo pirštus slydo gintarinio rožinio karoliukai.

– Atvykau čionai, nes buvau tavo senelio, tavo tėvo ir tavo brolio draugas, Gabrieli Bagratianai, atvykau, nes esu ermeni millet draugas. Juk žinai: visi mano darbai buvo pašvęsti taikai tarp mūsų tautų, bet dabar ji pražudyta, visiems laikams…

Jis baigė kalbą, tariamą pamaldžiu balsu, ir susirūpinęs pažvelgė į kadaise jaunatviško, tvarkingai apsirengusio europiečio veidą. Dabar jo bruožai buvo sulaukėję, garbanota barzda taip suvešėjusi, kad jį sunku buvo atpažinti. Aga valandėlę patylėjo stengdamasis susikaupti, paskui pratarė:

– Kalti ir vieni, ir kiti… Sakau tai, kad, nepaisant visų įvykių, tavo sprendimai nesusvyruotų, nesukietėtų tavo širdis.

Gabrielio veidas dar labiau susiaurėjo ir pasidarė pilkas.

– Kas išgyveno tai, ką išgyvenau aš, tam neberūpi nei kaltė, nei teisė, nei kerštas.

Rifaato pirštai sustingo.

– Tu netekai sūnaus…

Bagratianas nejučiomis įkišo ranką į kišenę. Ranka užčiuopė graikišką monetą, kurią visada nešiojosi kaip amuletą. „Tam, kas nesuvokiama mumyse ir virš mūsų.“ Jis pakėlė ranką su moneta.

– Tavo dovana neatnešė man laimės, aga. Monetą su karaliaus profiliu pamečiau tą dieną, kai dingo mano sūnus. O kita…

– Dar nežinai, kokia bus tavo paskutinė diena.

– Ji jau labai arti. Bet norėčiau, kad ateitų greičiau. Dažnai norisi leistis į slėnį pas jūsiškius, kad viskas pagaliau baigtųsi.

Aga pažvelgė į savo švytinčias rankas.

– Turi ne žeminti savo gyvenimą, o išaukštinti. Jūs, Bagratianai, turite daugiau jėgų nei kiti… Bet viskas Dievo rankose.

Prie sulenktų Rifaato kojų gulėjo geltonas portfelis, o ant jo – išskleistas pastoriaus Harutiuno Nochudiano laiškas Ter Haikazunui.

– Tau žinoma, Bagratianai, kad aš jau nebe pirmą mėnesį keliauju darbuodamasis dėl jūsų. Teko atsisakyti ramios senatvės. Su Dievo pagalba nukeliausiu ir iki Deir es Zoro. Sirijoje pirmiausia nutariau aplankyti tave. Jūs turite daug draugų užsienyje ir šalies viduje. Vienas vokiečių pastorius surinko jums daug lėšų, aš su juo palaikau ryšį. Surinkau penkiasdešimt maišų kviečių. Tai buvo nelengva. Bet čionykščiai jų nepraleido. Spėjau, kad taip atsitiks. Tačiau kaimakamas negalės jų konfiskuoti. Jie atiteks jūsų broliams deportacijos stovyklose… Bet ne dėl tų maišų nusprendžiau pasikelti į Musa Dagą…

Jis padavė Gabrieliui Nochudiano laišką.

– Iš šio laiško sužinosite, ko kitaip nebūtumėte sužinoję: sužinosite, kas ištiko jūsų žemiečius. Taip pat žinokite, kad mūsų tauta – ne tik Itihadas, Talaatas, Enveras ir jų parankiniai. Daugelis, kaip ir aš, paliko savo gyvenamąsias vietas ir keliauja į rytus padėti mirštantiems iš bado…

Žinoma, aga Rifaatas Bereketas – nuostabus žmogus, jis nusipelno, kad Gabrielis visos tautos vardu atsiklauptų prieš jį ant kelių. Bet visos šios rūpestingai suskaičiuotos geradarybės, visi rūpesčiai neištirpdė kartėlio Gabrielio širdyje. Kad ir kokios didelės aukos suaukotos, girdėdamas jas vardijant jis neteko kantrybės.

– Tremtiniams jūs gal dar padėsite, mums jau nebe…

Senukas su nepalaužiama ramybe kalbėjo toliau:

– Tau aš galėčiau padėti. Tik dėl to ir sėdžiu šioje palapinėje.

Ir iš agos lūpų monotonišku ritmu ėmė lietis žodžiai apie išgelbėjimo planą, nuo kurių Bagratianui apmirė širdis. Bagratianas tikriausiai matęs penkis jo palydovus prie palapinių, pradėjo Rifaatas Bereketas. Du senyvi vyrai – šventosios brolijos nariai, pasiryžę tarnauti tam pat tikslui kaip ir jis, o du asilų varovai – tai ištikimi jo namų tarnai Antakijoje. Bet penktojo vyro istorija kur kas sudėtingesnė. Jo sąžinę slegia daugelio armėnų mirtis, bet Stambule „Širdžių viliotojų“ šeichas Achmedas jį rūsčiai pamokė, ir jis atsivertė. Prisiekė atpirkti piktadarybes, kurias įvykdė dėl žemų savo sielos polinkių, ir atlyginti armėnams už savo kaltę. Taigi šis vyras pasirengęs apsikeisti su Gabrieliu Bagratianu drabužiais ir pasislėpti. Bažnyčios aikštėje miudiras atidžiai patikrino visų vyrų pasus ir užsirašė vardus. Grįžtančiųjų niekas neprašys dar kartą rodyti savo teskere. O jei miudiras, nepaisant visko, bandytų kelti sunkumų, tai Bagratianas turįs neatidengdamas veido parodyti savo antrininko pasą. Miulazimas ir jo kareiviai atlydėjo šešis asmenis ir sutiks juos grįžtančius, niekas nė neįtars, kad vienas žmogus pakeistas kitu. Jam, agai, garbingam žmogui, nelabai prie širdies tokie policijos draudžiami dalykai, bet juk būtina paskutinį Bagratianų šeimos narį nugabenti į Antakiją, į saugius agos namus. Jis tai darąs prisimindamas ir linkėdamas sielos ramybės amžinybėje besiilsinčiam Avetisui, kuris, jau būdamas pagyvenęs armėnas, šimtus kartų įrodė savo draugystę jam, jaunam turkui.

Gabrieliui užgniaužė kvapą. Gyvybės vėjas taip audringai įsiveržė į krūtinę, kad jis puolė iš palapinės norėdamas įkvėpti daugiau oro. Pamatė agos palydovus, tyliai sėdinčius ant žemės. Pamatė ir įžadą davusį vyrą, nusiėmusį nuo veido apdangalą. Paprastas primityvus veidas, kuriame negalėjai nieko įžvelgti – nei armėnų žudynių, nei ryžto išpirkti savo kaltę. Jis nužvelgė armėnų minią, regis, krečiamą nežmoniškos įtampos. Pamatė Iskuhi, stovinčią prie ligonės palapinės. Ji irgi atrodė tolima ir netikra kaip ir visa kita. Tikra buvo tik mintis apie gyvybę. Tamsus kambarys Rifaato namuose. Lango, einančio į kiemą su fontanu, langinės uždarytos. Ten galima viską užmiršti, nieko daugiau nežinoti, laukti, kol gimsi iš naujo.

Po kelių minučių Gabrielis aprimo, grįžo į šeicho palapinę, pabučiavo senukui ranką.

– Kodėl neatėjai tada, tėve, kai viskas dar buvo lengva, kai gyvenome slėnio viloje?..