Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Šiąnakt liksiu su tavimi. Taip bus geriau… Gal tau ko prireiks…

Grikorui, regis, nereikėjo nakčiai draugijos.

– Man nieko netrūksta… Iki šiol viskas buvo gerai… manau, ir šią naktį praleisiu kaip visada… Verčiau eik miegoti, mokytojau.

– Bet aš norėčiau likti, jei tavęs tai nevaržo…

Grikoras nieko neatsakė. Jam buvo sunku kvėpuoti. O mokytojas gerokai nuliūdo.

– Prisimenu anuos gražius laikus, vaistininke, pasivaikščiojimus ir pokalbius su tavimi.

Tamsiai geltonas Grikoro veidas, mandarino veidas, atrodė tarytum sustingęs.

– Visa tai neturėjo daug prasmės…

Toks kuklumas dar labiau sugraudino Šatachianą.

– Tai turėjo labai daug prasmės… Man ir mums visiems… Juk žinai, kad aš gyvenau Europoje. Galėčiau pasakyti, kad prancūzų kultūra įaugo man į kūną ir kraują. Ten pamatai ir išmoksti tūkstančius dalykų: paskaitos, koncertai, teatras, meno muziejai, cinéma… O Johunoluke tu mums atstojai visa tai ir dar daugiau… Tu nešei mums visą pasaulį ir jį aiškinai. Ak, vaistininke, kuo būtum galėjęs tapti Europoje!

Šie šūksniai aiškiai supykdė Grikorą. Jis sušvokštė:

– Esu visai patenkintas… tuo, ką turiu…

Mokytojas Šatachianas staiga susidrovėjo. Kelias minutes tylėjo nežinodamas, ką sakyti. Paskui leidosi į vaikiškus juokus, kuriais nuo mirštančiojo stengiamasi nuslėpti, kas jo laukia:

– Kokius puošnius naktinius marškinius apsivilkai, vaistininke! Po poros dienų turėsi nusivilkti, nes jie bus nešvarūs ir susiglamžę. Tada tau reikės padovanoti naujus, juk tokių niekas neskalbia.

– Mano marškiniai nesusipurvins ir nesusiglamžys, – pratarė vaistininkas, ir Šatachianas prisiminė, koks bekūnis visada atrodydavo Grikoras. Jis norėjo, kad ligonis greičiau užmigtų, nes Grikoro dvasios budrumas slėgė mokytoją. Ir Grikoras, nors neužmerkė akių, regis norėjo paklusti jo norui. Praėjo kone pusvalandis, ir Grikoras vėl prašneko keistu falcetu:

– Mokytojau! Užuot kalbėjęs kvailystes, galėtum padaryti kai ką naudinga… Prieik prie lentynos su vaistais. Ar matai apvalų tamsų butelį? Šalia stovi taurė… Pripilk pilną!

Šatachianas, patenkintas gavęs aiškų pavedimą, klusniai atnešė didelę pilną taurę, iš kurios sklido šilkmedžio degtinės kvapas.

– Neblogą vaistą pasiskyrei, vaistininke.

Jis pakėlė Grikorui galvą, parėmė jį, pridėjo taurę prie lūpų. Johunoluko išminčius išgėrė ją ilgais gurkšniais, kaip geria vandenį. Sunkiai kvėpuodamas griuvo atgal ant gulto. Bet po valandėlės jo veidas įgavo gyvesnę spalvą, akyse pasirodė linksmi žiburėliai.

– Tai nuo skausmo… Bet dabar norėčiau pabūti vienas… Eik miegoti, Šatachianai.

Ligonio veidas ir žvalus balsas nuramino mokytoją.

– Ateisiu pas tave rytoj, anksti rytą.

– Gerai, ateik rytoj… anksti rytą… O dabar galėtum užgesinti lempą… Žibalas baigiasi… Ten guli nedidelė žvakė, uždek ją. Pastatyk žvakidę ant knygų… gerai… Tai ir viskas… Eik miegoti, Šatachianai.

Užėjęs už knygų sienos jis sustojo, dar kartą pažvelgė į senąjį išminčių.

– Tavimi dėtas aš nepykčiau ant Voskaniano, vaistininke. Juk mes jį jau seniai perpratome…

Toks Šatachiano patarimas buvo visiškai nereikalingas. Vaistininkas dabar gyveno didžiulės ramybės pasaulyje, kuriame tokie juokingi personažai kaip Voskanianas nevaidina jokio vaidmens. Nejudančiu žvilgsniu jis žvelgė tiesiai į tolumą ir džiaugėsi palaima, kad jam nieko neskauda. Širdyje jautė begalinį džiaugsmą. Jis skaičiavo savo dvasios lobius. Koks lengvas jo krovinys, koks jis laimingas! Neprarado nė vieno žmogaus, niekas nepraras jo. Visi žmogiškieji reikalai nueina į be galo tolimą praeitį, gal jie niekada ir neegzistavo. Grikoras visada buvo Grikoras, žmogus be savybių, būdingų kitiems. Žmonės užjaučia tuos, kurie tokiomis akimirkomis būna vieniši. Vaistininkas to nesuprato. Ar yra kas nors gražiau už tokią vienatvę? Nuo galvos iki kojų jauti savotišką grynumą, jokių sentimentų, jokių įsipareigojimų, ideali tvarka. Jokios nereikalingos priemaišos nedrumsčia grynojo „Aš“ srovės. Kraujas šioje srovėje cirkuliuoja vis greičiau. Jį užliejo maloni šiluma. Grikoras pastebėjo, kad kūnas vėl tapo lankstus, sąnarių sąstingis praėjo. Lengvu judesiu, be skausmo jis pasisuko į šviesą. Aplink žvakės liepsnelę sukiojosi kandys ir dideli tamsūs naktiniai drugiai. Grikoras pagalvojo: jei taip bus ir toliau, pasveiksiu. Bet tai jam neatrodė svarbu. Jo dvasia stengėsi perprasti drugelių šokį. Didingi ir nerealūs žodžiai kilo jo mintyse, Grikoras negalėjo jų suvaldyti. „Pagrindinis Poliodoro šviesulys.“ Ar jis egzistuoja, ar ne? Nesvarbu. Aplink pagrindinę Poliodoro saulę šoka šydu apsisiautę žvaigždynai, najadžių voratinkliai, peteliškių formos ūkai, kurių išretėjusi medžiaga susidarė iš sudegusių pasaulių pelenų ir dulkių. Tai įrodė arabų astronomas Ibn Saadi. Kuo jis galėjo tapti Europoje? Koks asilas tas Šatachianas! Johunoluko Grikoras išdidus lyg dievas, jis mato, kaip pilki pasauliai šoka aplink pagrindinį šviesulį. Jis pasijuto toks išdidus, kad nieko nesuvokdamas užmigo.

Tačiau nubudimas buvo baisus. Kamarėlė pasidarė nesuprantamai ankšta. Grikoras beveik nieko nematė. Naktinių drugių padaugėjo tūkstančius kartų, jie kone visai uždengė silpną žvakės švieselę. Ligoniui trūko oro, Jis gargaliuodamas šaukė, nepaisydamas skausmo susilenkė ir bandė keltis. Žiūrint iš šalies tai atrodė tik dusulio priepuolis, bet iš tikrųjų tai buvo kažkas daug baisiau. Jis suvokė, kad niekaip neištvers, nebeištvers ne laikina prasme, o niekada, visą amžinybę. Jei yra pragaras, tai šis jausmas – didžiausia pragaro kančia. Amžinybę trunkantis nesugebėjimas ištverti turi apibrėžtą prasmę. Žinantis nežinojimas arba nežinantis žinojimas būtų tik miglotas paaiškinimas šios netikrumo jūros, pažinumo pradmenų, greitai tirpstančių minčių, nesuprastų pamokų, įsisenėjusių klaidų. Neįmanoma susidoroti net su smulkmenomis! Šiurpus bejėgiškumas dvasios, kuri suklumpa užkliuvusi už kiekvieno šiaudelio! Grikorui atrodė, kad jis skęsta pasibjaurėtinų šipulių jūroje. Norėtų išsigelbėti, pabėgti. Švokšdamas šliaužia tolyn, įsitvėria į knygų sieną. Nusilpęs neišlaiko ir griūva ant nugaros į guolį, užsiversdamas viršutinę knygų eilę, numesdamas žvakę. Knygų krūva užgriūva Grikoro kūną lyg norėdama apkabinti ir paremti šeimininką. Labai ilgai ligonis gulėjo taip, kaip buvo nugriuvęs, džiaugdamasis, kad vėl gali kvėpuoti, kad troškinantis nežinojimo priepuolis pasitraukė. Bangomis vėl apimdavo skausmas. Kiekvienas pirštas degė, lyg būtų ką tik ištraukęs juos iš ugnies. Knygos dar kartą padarė vaistininkui didelę paslaugą, skaitytos ir neskaitytos, perverstos, mylimos. Įkaitusias rankas jis įkišdavo tarp puslapių. Knygų vidus buvo vėsus tarsi vanduo. Negana to, ledinė ramybė plūdo iš dvasinio knygų kraujo į jo kraują. Nejautriais, aklais pirštais jis pažindavo kiekvieną iš jų. Paskutinė švystelėjusi mintis: kaip gaila šio džiaugsmo! Tada jo rankų karštis pamažu atlėgo. Paskutinis skausmas tarytum nusigręžė, kūnu kilo švelnus nejautrumas. Pro lubų plyšius virpėdamas skverbėsi pilkšvas rytas. Grikoras to nematė, nes su juo dėjosi dideli dalykai. Prasidėjo nuo to, kad į jo sąmonę prasismelkė mintis: aš esu pirmas žmogus. Tada ėmė augti tai, kas iki šiol vadinosi Johunoluko Grikoru. Ne, tai netiesa! Žodžiai, susiję su laiku ir erdve to negali išreikšti. Gal augo ne tai, kas buvo Johunoluko Grikoras, gal mažėjo tai, kas iki šiol buvo pasaulis. Taip, pasaulis labai greitai traukėsi, ėjo mažyn – barakas, Miesto dauba, Musa Dagas, tėviškė slėnyje, apylinkės. Kitaip negalėjo būti. Pasaulis prarado tankį, nes jį sudaro sudegusių žvaigždžių pelenai. Galų gale Johunoluko Grikoras liko vienas. Jis tapo visata, ne, daugiau negu visata, nes pasaulių naktiniai drugiai šoko apie jo galvą, bet jis to jau nebematė.