Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Kas jūs?

– Armėnai! Jėzaus Kristaus vardu, duok mums pavalgyti ir paslėpk mus!

– Negaliu nieko paslėpti. Zaptijai kasdien tikrina kiekvieną kampelį. Leidimas čia apsigyventi išduodamas tik vienai savaitei. Ir už kiekvieną savaitę tenka mokėti po šimtą svarų. Jei jus čia ras, mus visus išvarys į tremtį.

– Mes ką tik išlindome iš vandens. Esame visiškai nuogi.

Žibinto šviesa suvirpėjo ant sužvarbusių kūnų.

– Gailestingasis Dieve! Negaliu jūsų leisti į vidų. Kitaip visi mes žuvę. Bet palaukite!

Minutės atrodė be galo ilgos. Pagaliau vartai vėl prasivėrė ir ranka plaukikams padavė dvejus marškinius ir dvi antklodes. Dar juodviem davė daug duonos ir šaltos mėsos, be to, kiekvienam po du svarus. Jų tautietis, be perstojo drebėdamas, sušnibždėjo:

– Dėl Dievo! Nestovėkite čia! Galbūt kas nors jus jau pastebėjo. Eikite pas vokiečių vicekonsulą, pas poną Hofmaną. Pasiųsiu seną moterį, turkę, kad parodytų jums kelią. Sekite paskui ją, bet tik iš tolo. Ir nieko nekalbėkit!

Laimė, pono Hofmano namas buvo toje pat parko pusėje. Vokiečių vicekonsulas pasirodė esąs labai geras žmogus, jis stengėsi savo konsulato teritorijos armėnams padėti kiek galėdamas, daugiau negu jam buvo leidžiama, negu leido jo jėgos. Jis buvo Alepo generalinio konsulo Rioslerio bendradarbis, o Riosleris iš pat pradžių drąsiai užstojo tremiamuosius, kovojo su Itihadu už žmoniškumą, priešinosi valdžios politikai, kartu gynėsi nuo šmeižtų, skleidžiamų apie jį. Hofmanas sutiko plaukikus išskėstomis rankomis, rūpinosi jais, paskyrė kambarį su puikiomis lovomis ir tris kartus per dieną vaišino skaniausiais valgiais. Pažadėjo juos saugoti šioje nuostabioje priebėgoje, kol padėtis vėl taps normali. Bet jau trečią šio pasakiško gyvenimo dieną Armėnijos sūnūs pareiškė, jog juodviem laikas grįžti pas saviškius ant Musa Dago. Tą pat valandą, kai jie savo gerajam šeimininkui aiškino, ką nusprendė, likimas lėmė, kad į Aleksandretę atvyko generalinis konsulas Riosleris. Jis atvažiavo pirmuoju Bagdado geležinkelio naujosios atšakos traukiniu, einančiu iš Toprak Kalė į uostą. Riosleris primygtinai prašė jaunuolius dėkoti Dievui už išgelbėjimą ir jokiu būdu nepalikti saugaus konsulato. Kas tikisi, jog juos išvaduos karinis laivas, tikriausiai iš nerimo neteko proto. Pirmiausia Viduržemio jūros šiaurės rytuose iš viso nėra prancūzų kreiserių. Kipro uostuose, tiesa, stovi anglų laivynas, bet jis saugo Sueco kanalą ir Egiptą ir niekada neplaukia į šiaurines pakrantes. Ir kam jie turėtų tai daryti? Išmesti desantą Sirijos pakrantėse nėra galimybės. Be to, armėnų bėglių priėmimas konsulate yra pagirtina išimtis, labai retai pasitaiko tokių atvejų. Nei jis, Riosleris, nei jo kolega amerikietis gerbiamasis ponas Džeksonas iš tikrųjų niekuo negali padėti kalno žmonėms. Čia generalinis konsulas su džiaugsmu pasakė, kad ponas Džeksonas prieš porą dienų taip pat priglaudė berniuką armėną, irgi, regis, atbėgusį čionai nuo Musa Dago. Plaukikai labai apsidžiaugė, kad Haiko kelionė baigėsi laimingai, padėkojo ponui Riosleriui ir ponui Hofmanui už gerus patarimus ir pridūrė, kad norėtų kuo greičiau leistis į pavojingą kelionę, ten, kur jų laukia vargai ir nelaimės. Juos dar kartą bandė atkalbėti, netgi maldavo pasilikti, bet jie atsakinėjo trumpai ir sumišę, nes jauni stiprūs vyrai varžosi kalbėti apie tokius dalykus:

– Ten ant kalno mūsų tėvai ir motinos… mūsų mergaitės… Mes neištvertume… Jei ten atsitiks nelaimė, o mes liksime čia, gyvi… šiuose puikiuose namuose…

Kai pasirodė jaunas mėnulis, vicekonsulas Hofmanas išleido jaunuolius į kelią, nes visi bandymai perkalbėti buvo veltui. Sužinojęs, kad Damladžke nėra duonos, jis ne visai teisėtais keliais gavo iš osmanų karinės komendantūros du maišus kareiviškų džiūvėsių ir įdavė juos grįžtantiems pasiuntiniams. Bet gražiausia buvo tai, kad jis liepė pakinkyti arklius į konsulato jaili. Plaukikai sėdėjo vežimo gale vicekonsului iš kairės ir iš dešinės. Šalia vežiko su aukšta kailine kepure puikavosi uniformuotas kavasas 56ir iš lėto, bet nesustodamas mojavo maža vokiečių imperijos vėliavėle. Taip jie išdidžiai pravažiavo zaptijų sargybos postą, budriai saugantį prieigas prie uosto teritorijos. Žandarai išsitempė ir atidavė pagarbą vokiečių imperijos atstovams, vėliavėlei ir dviem įtartiniems tipams. Ponas Hofmanas juos saugiai pravežė ir pro antrąjį postą prie Arso. Čia plaukikai išlipo ir neslėpdami ašarų atsisveikino su savo nuoširdžiuoju globėju.

Pasakojimas užtruko ilgiau kaip valandą, nuolat pertraukiamas šūksnių, klausimų, pasakotojų intarpų. Toji valanda visus nuteikė labai palankiai, nors pasakojimo turinys ir išvada būtų turėję juos visiškai sugniuždyti. Pasiuntinių žygis buvo veltui. Mintis, kad pagalba ateis iš jūros, pasirodė esanti tik bepročių svajonė. Ir vis dėlto žmones, plačiu ratu glaudžiai susėdusius aplink didvyrius, tarytum užliejo švelni šviesa. Plaukikai sėdėjo ant žemės, o artimieji, tarsi norėdami pabrėžti savo teisę, pasislinko arčiau prie jų. Tėvai klausėsi rimtais, dalykiškais veidais, lyg norėdami pasakyti: „Ką gi, visai teisingai! Maždaug taip, tik gal kiek protingiau, būtume elgęsi ir mes.“ Motinos be galo išdidžiai žvelgė į savo kaimynes. Abi mylimosios, o gal sužadėtinės, pažeisdamos visus papročius, prisijungė prie šeimų, čiupinėjo keistus vaikinų apdarus ir sumišusios šnibždėjosi tarp savęs kartkartėmis nejučia šūktelėdamos. Bet visa tai niekis palyginti su tuo, kaip elgėsi našlė Šušik. Kažkas atsivedė ją iš palapinės. Ji išgirdo, kad Haikas saugiai pasiekė kelionės tikslą. Iš pradžių ji, regis, to nė nesuvokė. Palinkusi į priekį ji niūriu žvilgsniu žvelgė į žemę. Po Stefano mirties ji apskritai nepakeldavo akių. Dar labiau sudžiūvo. Kietos vyriškos rankos bejėgiškai karojo prie šonų. Dažnai net neateidavo atsiimti savosios maisto dalies. Jei kas bandydavo ją pakalbinti, Šušik nusigręždavo į šoną pikčiau ir šiurkščiau negu pirma. Bet dabar už didžiulės jos nugaros kažkas šnibždėjo:

– Šušik, ar girdi? Haikas gyvas! Tavo Haikas gyvas!

Praėjo nemažai laiko, kol šių žodžių prasmė pasiekė jos sąmonę, kol ji sugėrė juos visa savo esybe ir jos sulinkusi nugara pamažu išsitiesė ir tapo moteriškai švelni. Ji žvelgė čia į vieną, čia į kitą iš pradžių susigūžusi, paskui maldaudama jos taip žiauriai nekankinti. Bet tada vienas iš plaukikų baigė ką pradėjęs ir kaip tikras nuotykių pasakotojas truputį viską pagražino:

– Riosleris ir Džeksonas kasdien susitinka. Vokietis man sakė, kad matė Haiką ir kad vaikinui sekasi kuo puikiausiai.

Šie žodžiai galutinai įtikina Šušik. Ji porą kartų ilgai, dejuodama atsidūsta. Klupinėdama žengia kelis žingsnius į priekį. Šie žingsniai išveda ją iš penkiolikos metų vienatvės ir atveda į klausytojų ratą, susidariusį aplink plaukikus ir jų šeimas. Dar žingsnis, ir ji nugriūva, bet tuoj pasikelia ir klūpo ant kelių. Pilkas veidas, iš kurio nesuprasi amžiaus, netikėtai pasikeičia, jį staiga užlieja neapsakomos meilės žmonėms spindulys. Užsidariusi, visą gyvenimą nusigręžusi nuo visų moteris pakelia šiurkščias rankas ilgėdamasi susilieti su tais, kurie tapo tokie artimi. Tvirtos rankos tarytum maldauja: „Priimkite mane! Leiskite man būti kartu su jumis! Dabar aš priklausau jums…“

Ne, šešėlis nuo jos dar nepasitraukė. Palapinės anga toli, apvalus mažas langelis, tunelio pabaiga. Ji slepiasi savo bejėgiškume lyg namuose, jaukiame labirinte, kur niekas nedega, nerūksta, kur ją supa vėsa. Ji mato kažkokias judančias plokštumas. Kai pasistengia, gali tas plokštumas net perprasti. Bet ji per daug gudri, kad stengtųsi. Jos ausis pasiekiantys žodžiai ir garsai duslūs, lyg ji būtų uždaryta patalpoje su veltiniu apmuštomis sienomis. Štai ji stovi telefono būdelėje Eliziejaus laukų pakraštyje, skambina Gabrieliui į Armėnų klubą, nes Trokadere vienos komedijos premjera, kurią ji norėtų pamatyti. Bet kai šis vėsus, neapibrėžtas gyvenimas kondensuojasi ir pamažu virsta tikrove, ji ima nervintis ir bėga. Vienintelis pojūtis, kuriam ji su pasitenkinimu atsiduoda ir kuris be galo ištobulėjo, – tai uoslė. Ji suuodžia ištisus pasaulius, pasaulius, kurie neįpareigoja. Violetiniai dobilų laukai, ankstyvas šiaurės pavasaris mažuose sodeliuose, kur spalvoti stiklo rutuliai atspindi gatvę. Tik jokių rožių, dėl Dievo malonės! Saulėje įšilusios dulkės, vidurdienio triukšmas, benzino, šaltų smilkalų ir rūsio kvapai, tūkstanteriopai susimaišę. Ji praveria šoninius medinės tvoros vartelius ir eina į katedrą. Norėtų vėl prieiti išpažinties ir priimti Komuniją. Juk ji tai daro taip retai, būtų jau pats laikas, jei iš viso kas nors dar gali padėti. Bet to vardo ji vis tiek negali prisiminti. Ar verta išpažinti tai, ko visai neįvyko, juk tai tikriausiai ligos padarinys? Štai ir vėl dvelkteli tas siaubingas mirtų krūmų kvapas. Jėzau, Marija, tik ne tai! Prieš mirtas galima panaudoti veiksmingą priemonę: išsitrinkti galvą. Ji sėdi pas Fošardjė, rue Madame 12 , ankštoje drėgnoje kabinoje, pridengta baltu audeklu, atsilošusi kirpyklos kėdėje. Jokių kvepalų, tik aštrokas kaimiškas ramunėlių aromatas. (Taip kvepia kaimietės, sekmadienį einančios į mišias.) Žiuljetės galva panirusi į ramunėlių putų debesį. Plaukai darosi lygūs, purūs, susimetė sruogomis kaip liesos mokinukės. Bet šiltas fenas glosto nepilnametės plaukučius, ir jie darosi moteriškai vešlūs. Pradeda darbuotis jautrūs pirštai. Kaktą, skruostus ir smakrą apgaubia balta vėsa. Juk jai netrukus sueis trisdešimt ketveri, oda aplink burną ir akis kai kada būna suglebusi. Geriau, kad visą laiką būtų vakaras, o saulės šviesą pakeistų dirbtinė. Ak, kad ji galėtų dar kartą pamilti save! Gyventi ne kitiems, o sau! Visiškai užsidaryti savo išpuoselėtame kūne. Nepaisyti abejonių, džiaugtis savo žavesiu, tarytum vyrų iš viso nebūtų…