Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Kitą dieną, kaip ir buvo ketinęs, patikrino Pietų bastioną. Bet prieš tai apžiūrėjo haubicas. Pabūklų vamzdžiai buvo nukreipti į priešingas puses, vienas į šiaurines aukštumas, kitas į Svediją. Dar keletą dienų prieš Stefano mirtį Gabrielis buvo apskaičiavęs žemėlapyje taikinių padėtį. Šiaip ar taip, vis dar įmanoma suardyti priešų gretas, sulaikyti jų antpuolį. Šaudmenų dėtuvėse dar buvo keturi šrapneliai ir penkiolika granatų. Pabūklus saugojo ir prižiūrėjo aštuonių vyrų komanda, kurią Nurhanas Eleonas paskubomis apmokė būtiniausių dalykų, tokių kaip atitraukti spyną, įstatyti šaudmenį, paruošti atramą ir patraukti už virvės.

Gabrielį į Pietų bastioną lydėjo Čaušas Nurhanas, Avakianas ir keli dalinių vadai. Pirmieji įspūdžiai Pietų bastione, regis, nekėlė didelių rūpesčių. Sarkisas Kilikianas, paleistas iš arešto, ėmėsi tobulinti uolas taranuojančius įtaisus. Galingi taranai buvo sustiprinti strėlių formos priedais. Smūgis dabar galėtų išjudinti daug platesnę sienos dalį. Taranų plokštes sustiprino geležies apkaustais. Žiūrint į šias masyvias katapultas galėjai patikėti, kad jos nusviestų kelis centnerius sveriančius uolų luitus iki pat Seleukijos griuvėsių. Kilikianui, regis, daugiau niekas nerūpėjo, tik šie grėsmingi žaislai. Kažkaip vaikiškai atrodė jo užsispyrėliškas uolumas, nuolatinis triūsas, troškimas sukurti efektyvesnius įrenginius sienoms griauti. Šis uolumas atrodė niekaip nesuderinamas su Kilikiano išvaizda, jo išsekimu ir abejingumu. Bet Gabrielis iš pat pradžių pajuto, kad ši siaubingų nelaimių auka slepia kažkokį griuvėsių užverstą šaltinį.

Jo santykiai su Kilikianu buvo neaiškūs, pilni įtampos. Gerai išauklėtas didmiesčio gyventojas prisibijojo radikalaus Kilikiano nihilizmo. Tik vieną kartą tarp jųdviejų įvyko konfliktas, ir Kilikianas gėdingai pralaimėjo. Bet nugalėtojas nepasijuto geriau nei tada, nei šiandien. Jis negalėjo įveikti netikrumo jausmo, užklumpančio kiekvieną kartą susitikus su šiuo žmogumi. Tai buvo kažkokia sunkiai paaiškinama Bagratiano silpnybė. Šis žmogus neišvengiamai įkvėpdavo jam savotišką pagarbą, kurios nebuvo užsitarnavęs nei charakteriu, nei nuopelnais. Kiekvieną kartą sutikęs Sarkisą Gabrielis bandė maloniu žodžiu ar draugišku klausimu palenkti jį į savo pusę, bet pastangos įtikti visada nueidavo niekais. Kilikianas buvo vienintelis žmogus ant Musa Dago, su kuriuo kalbėdamas Gabrielis nerasdavo tinkamo tono. Kartais kreipdavosi į jį pernelyg iš aukšto, kartais nelabai įtikinamai kaip lygus su lygiu, bet „rusas“ visada rasdavo būdą, kaip išvengti pokalbio su juo. Štai ir dabar jis ramiai gulėjo ant nugaros, kai vyriausiasis vadas gyrė jo naująsias katapultas. Tai buvo ne tik nemandagus elgesys, bet ir drausmės pažeidimas, už kurį reikėtų tuoj pat nubausti. Bet Gabrielis nusigręžė akimis ieškodamas mokytojo Voskaniano. Tačiau mokytojas, vos išgirdęs besiartinantį Bagratianą, persigandęs pasislėpė. Juk jis nė nežinojo, kad nei Ter Haikazunas, nei gydytojas Petrosas, nei Šatachianas nieko nepasakojo Gabrieliui apie aną nelemtą pasitarimą, kai Voskanianas prikalbėjo tiek daug nuodingų žodžių apie Bagratianų šeimą. Beje, išmestas iš Vadovų tarybos, Hrantas Voskanianas ėmė dar labiau pūstis, o jo galvoje kilo visiška sumaištis. Regis, jis bandė įkurti „Voskaniano partiją“. Jau keletą dienų liejo savo iškalbą naiviems žmonėms, kurie nepriklausė Pietų bastionui, bet ateidavo čionai jo pasiklausyti. Jo vadinamoji „idėja“ įgaudavo vis ryškesnius bruožus. Toji idėja gimė ne jo galvoje, ją prieš daugelį metų svarstė vaistininkas Grikoras. Vieno filosofinio pasivaikščiojimo metu jie kalbėjosi apie savižudybę, „pareigą gyventi“ ir „teisę numirti“. Buvo cituojami niekam nežinomi autoriai, tiesa, su labai skambiais vardais ir titulais.

Inspekcija Pietų bastione nerado jokių pažeidimų ar aplaidumo ženklų. Būriai tvarkingai pamainomis keičiasi, sargybos postuose budi kovotojai, toliau, didžiulio skaldos ploto pakraštyje, išdėstyta apsauga. Šautuvai irgi gerai prižiūrimi. Ir vis dėlto šios įgulos elgesys, iš pirmo žvilgsnio lyg ir visai normalus, atrodė kažkoks neaiškus, vangus, įtartinas, ir Čaušas Nurhanas gerokai susirūpino. Įgulą sudarė vienuolika kuopų, jose buvo aštuoniasdešimt penki dezertyrai. Ne visi jie nepatikimi, priešingai, dauguma tiesiog pabėgo nuo kankinimų grėsmės, mušimo lazdomis, vergiškų kelių tiesimo darbų. Tačiau nežinia dėl kokios priežasties, iš vargo, apsileidimo ar sekdami blogu pavyzdžiu, visi buvo užsikrėtę įžūlia Sarkiso Kilikiano apatija, lyg tai būtų šauniausias gyvenimo būdas tokio tipo žmonėms. Daugelis tingiai slankiojo iš vieno kampo į kitą, pašaipiai murksojo, gulinėjo aukštielninki, rąžėsi, įžūliai rėkavo, švilpavo. Ko iš tokių galėjai tikėtis, jei reikės stoti į mūšį? Atrodė, kad prieš tave ne kovotojų būrys, net ne nusikaltėlių gauja, o nusigyvenusių, užsispyrusių valkatų govėda. Bet Gabrielis Bagratianas tam neteikė per daug reikšmės. Dauguma šių vyrų gerai pasirodė kovose, visa kita nesvarbu. Ir vis dėlto su jais reikėjo elgtis atsargiau negu su tikraisiais kovotojais.

Bet kūrenti laužus kur papuolė – to jau buvo per daug. Į vakarus nuo Pietų bastiono, kur Damladžkas pasuka į jūros pusę, buvo supiltos dvi aukštos užkardos flangams pridengti. Šie pylimai saugojo kalno skardį, miškingomis terasomis krintantį į Habastės pusę, užkirsdami kelią priešui, jei šis norėtų apeiti iš šonų. Ir čia, penkiasdešimt žingsnių nuo pylimų, liepsnojo didžiulis laužas – tiesiog draugiškas kvietimas turkams. Deginti atvirus laužus be vyresnybės leidimo buvo griežčiausiai uždrausta. Negana to, prie laužo sėdėjo ne tik dezertyrai, bet ir dvi moterys, perbėgusios čionai iš Miesto daubos. Jos ant ilgų iešmų kepė lauže puikiausią ožkos mėsą. Nurhanas ir kiti kaip pašėlę puolė prie linksmosios draugijos. Bagratianas ramiai atėjo jiems iš paskos. Čaušas stvėrė vieną dezertyrą už nešvarių marškinių apykaklės ir pakėlė ant kojų. Tai buvo ilgaplaukis vyras tamsiu veidu ir mažomis žvitriomis akimis, nė kiek nepanašiomis į armėnų akis. Nurhano feldfebeliški ūsai sudrebėjo iš pykčio.

– Tu, utėlių nuograuža! Iš kur gavote tas ožkas?

Ilgaplaukis bandė išsilaisvinti. Apsimetė, kad nepažįsta Čaušo Nurhano.

– Kas tau darbo? Ir iš viso – kas tu toks?

– Tuoj suprasi, kas aš!

Kumščio smūgiu jis pargriovė dezertyrą ant žemės ir vos neįvertė į laužą. Įsižeidęs ir kartu pataikaudamas ilgaplaukis atsistojo.

– Už ką mane muši? Ką aš padariau? Ožkas naktį parsivarėme iš Habastės.

– Iš Habastės, nenaudėli? Jūs jas parsivarėte iš stovyklos, jūs bailiai ir vagys! Pagrobėte iš badaujančiųjų paskutinį kąsnį… Juk viskas aišku.

Ilgaplaukio žvilgsnis nukrypo į Bagratianą, kuris stovėjo nuošaliau leisdamas pavaldiniui tvarkytis su šiuo nemaloniu reikalu.

– Efendi, – aimanavo įkliuvęs nusidėjėlis, – argi mes ne žmonės? Ar mes badaujame mažiau už kitus? Visą laiką turime dirbti, eiti sargybą dieną ir naktį, blogiau nei kareivinėse…

Bagratianas nieko neatsakė, tik ženklu parodė saviškiams, kad gesintų laužą ir paimtų mėsą. Čaušas Nurhanas pagrūmojo jau apkepusia ožkos koja:

– Jūs man dar ne taip pabadausite! Graušite vienas kitą!

Ilgaplaukis prisiartino prie Bagratiano nuolankiai sukryžiavęs ant krūtinės rankas.

– Efendi! Duokite mums šaudmenų! Turime tik po vieną dėtuvę, daugiau viską atėmė. Galėtume pamedžioti, nusišauti kiškį ar lapę. Kokia čia tvarka, kad neturime šovinių. Naktį gali pasirodyti turkai…